Nevengianti provokuoti savo kūryba menininkė svaigalus jau iškeitė į maldas, o teptuką – į Šventąjį Raštą. Tačiau praeityje buvo periodas, kai ji žavėjosi satanizmu.
Apdovanota talentu kurti komiksus ir iliustruoti ji sulaukė įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau niekam nelinkėtų patirti dvasinės bedugnės, iš kurios sugebėjo pakilti.
Slapyvardžiu pasirinkusi lietuvišką žodį „šaltmira“, E.Tamulytė paaiškino, kad jis reiškia žmogų, kuriam šąla galūnės, kuris bijo šalčio.
Mintis apie Shaltmiros slapyvardį kilo gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele. Tuo metu dailininkė jautėsi lyg užsidariusi kalėjime.
Giliai širdyje jai norėjosi sušildyti savo širdį ir sielą, bet ji suprato, kad sušilti įmanoma tik išsprendus savo bėdas, atradus šalčio priežastį.
Ilgą laiką E.Tamulytė jautėsi pasaulio piliete, bet tai nesuteikė laimės. Būdama dvidešimt penkerių metų ji gyveno Los Andžele, vėliau Meksikoje, keliavo po Ameriką, buvo įsikūrusi Berlyne.
„Po kelionių ir skausmingų patirčių supratau, kad reikia grįžti namo, ten, kur esu gimusi. Man kilo klausimas, ką galiu padaryti savo gimtinėje“, – pasakojo ji.
Tai buvo iššūkis, nes atrodė, kad niekam jos idėja neįdomi.
Buvusioje Griškabūdžio parduotuvėje, kuri atrodė kaip vaiduoklis, nebuvo nei elektros, nei vandens, nei kanalizacijos, nei šildymo.
Čia E.Tamulytė sugebėjo atidaryti galeriją, taip pat įkurti asociaciją „Šaltmiros gyvenimo mokykla“, imtis veiklos, kuri vienija ne tik moksleivius, bet ir visą bendruomenę.
Prieš metus grįžusi iš Berlyno ji labiausiai nustebino mamą.
Nors E.Tamulytės mama buvo įpratusi prie netikėtų jos sprendimų, vis tiek patyrė šoką sužinojusi apie dukters atsivertimą į Dievą.
Kartu su dviem jaunesniais broliais augusi Eglė pasakojo pajutusi namų trauką. Atsitiko taip, kad prieš karantiną visi trys vaikai grįžo į Griškabūdį.
„Mūsų šeimoje visi buvome kartu, todėl koronavirusas nebuvo baisus. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau keturiolikos. Mama mus tris užaugino viena “, – neslėpė menininkė.
Kiek save prisimena, Eglė piešdavo, jai patikdavo nuklysti į fantazijų pasaulį, vaizduoti tai, ko nėra tikrovėje. Jei surasdavo kokią nors rašymo priemonę, tuoj pat imdavo ką nors piešti.
Kartais stengdavosi atkurti filmų herojus ar atskirus kadrus, nuo mažens ji išmoko savo jausmus kur kas geriau išreikšti piešiniais nei žodžiais.
Organizuodama laiptinės meno festivalį, kuris Griškabūdyje įvyks liepos 21–25 dienomis, ji kvies ne tik vaikus, bet ir visus, kurie pirmąkart paėmė į rankas teptuką, suteikti daugiau spalvų savo aplinkai.
– Ar paauglystėje buvote sunkus vaikas?
– Žinoma, kad taip. Troškau kuo greičiau ištrūkti iš namų, negyventi taip, kaip kiti, stengiausi nerti į tamsą. Tai atsispindėjo ir mano aprangoje, domėjausi gotais, satanizmu, magija. Jaučiau potraukį skaityti apie pasaulį, kurio nėra.
Mano mama turėjo daug įvairių psichologinių knygų, tarp jų buvo skirtų ezoterijai. Daug skaičiau, mane pamalonindavo kai kurių kaimynų pagyrimas, kad gali kalbėtis su manimi kaip su suaugusiu žmogumi.
Jaučiau, kad esu ypatinga, todėl privalau gyventi kitaip. Norėjau kuo toliau bėgti nuo namų, net ir iš Lietuvos. Bandžiau suprasti, kas esu, o tie ieškojimai atsispindėjo ir mano kūne.
– Kiek turite tatuiruočių? Kam jos yra skirtos?
– Neskaičiuoju savo tatuiruočių, nes jų labai daug. Kai kuriuos simbolius stengiuosi naikinti ar maskuoti. Dar prieš persikeldama į Los Andželą buvau išsitatuiravusi ant riešo žodį „Satana“, nujaučiau, kad susidėjau su vyru, kuris yra tikras velnias. Norėjau įrodyti sau, kad esu už jį stipresnė.
Vėliau supratau, kad man nereikia šio užrašo. Neliko ant rankos ir harpijos (plėšraus vanaginių šeimos paukščio) simbolio, kuris vaizdavo sparnuotą plėšrią moterį aštriais nagais.
Manau, ši tatuiruotė padėjo man ištverti keliones po pasaulį, nepražūti ir išlikti. Pernai supratau, kad man nereikia kovoti dėl vietos po saule, todėl vietoj harpijos nutariau ant rankos pasidaryti tarsi juodą rankovę.
O kai kurioms tatuiruotėms sukūriau atsvarą, pavyzdžiui, buvau išsitatuiravusi frazę „Tarnauju velniui“, o dabar turiu užrašą „Dievas saugo sielas“. Dar yra kelios tatuiruotės, kurias norėčiau uždengti.
Pernai buvau pardavusi net tatuiruotėms skirtą mašinėlę, atsisveikinau su ja, buvau pasakiusi sau, kad daugiau nepiešiu, netapysiu, buvo daug abejonių.
Bet dabar suprantu, kad nuo savęs nepabėgsi. Juk yra daug įvairių būdų, kuriais įmanoma šlovinti Dievą arba velnią.
Nedėlioju kasdien ir Taro kortų. Anksčiau man buvo svarbu žinoti ateitį, dabar esu rami ir žinau, kad darau tai, kas man skirta.
– Tokius sprendimus žmonės neretai daro tada, kai įvyksta lūžis. Kas atsitiko Berlyne, iš kurio jūs pabėgote? Gal neturėjote iš ko gyventi?
– Materialiai man sekėsi, pardavinėjau savo paveikslus, profesinės karjeros prasme viskas buvo gerai. Bet emocinė būklė buvo prasta, jaučiau vidinę tuštumą.
Mano didžiausia klaida – šalia manęs atsirasdavo koks nors žmogus, kuris vis stengdavosi įkišti pagalį į ratus.
– Tai būdavo širdies draugas?
– Romantiniai nuotykiai baigdavosi tragikomedija, apie juos būtų galima parašyti knygą.
Viskas kartodavosi kaip ciklai – atsiranda nauja meilė, jau kuriu savo ateitį, bet tada sudūžta širdis, ir vėl skaudžiai nusvylu.
– Kuo jus nuvylė sutikti vyrai?
– Būtų paprasčiau klausti, ar yra tokių moterų, kurių jie nenuvylė. Buvo įvairių istorijų, kartais manydavau – tuoksimės ir turėsime šeimą, o staiga paaiškėdavo, kad mylimasis persigalvojo arba patirdavau išdavystę.
Kai esi jauna, visais pasitiki, manai, viskas bus gerai. Tačiau iširus santykiams būna sunku atsigauti.
– Kur gyvena jūsų draugas, su kuriuo ketinote tuoktis?
– Jis yra amerikietis, bet susipažinau su juo Berlyne. Smarkiai įsimylėjau, tada atrodė, kad ne žeme vaikštau, bet plevenu ore.
Po savaitės pagalvojome, kad labai mylime vienas kitą ir turime kartu gyventi. Todėl išskridau su juo į Holivudą.
– Kuo baigėsi meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Mano draugas užsiėmė magija. Holivude jis buvo padaręs neblogą karjerą. Tuo metu ten veikė savotiškos sektos, kur buvo praktikuojamas okultizmas ir magija. Bet jam nerūpėjo šeima, jis nenorėjo įsipareigoti.
Tada nutariau atkeršyti, stengiausi įrodyti, kad ir aš galiu užsiimti magija.
Gyvendama JAV buvau nupiešusi ir padovanojusi jam nemažai paveikslų. Iširus mūsų santykiams po trejų metų sugrįžau į Los Andželą kurti performanso.
Tąsyk sugebėjau atgauti savo paveikslus. Aš sau įrodžiau, kad galiu keliauti po pasaulį ir man nereikia vyro, kuris mane pakviestų ir išlaikytų.
Taip sutapo, kad tuo metu viešėjau Los Andžele pas savo draugę, o atgauti paveikslai man padėjo atsidėkoti draugams, kurie padėjo kurti performansą.
– Ar Lietuvoje taip pat gelbėja natūriniai manai? Gyvendama Griškabūdyje buvote paskelbusi, kad atiduodate savo paveikslus už naujus langus, taip pat duris, kurių reikia jūsų kuriamai galerijai.
– Kadangi sugebu daryti tatuiruotes ir piešti paveikslus, man tai yra geriausia valiuta. Taip atsiskaitau su įvairiais žmonėmis.
– Kas padėjo grįžti į tikėjimą?
– Nelaikau savęs katalike, bet kasdien meldžiuosi, mane traukia protestantizmas. Marijampolėje yra protestantų, pas kuriuos nuvykstu, taip pat tikėjimo brolių sutinku Vilniuje. Kasdien jaučiu ryšį su Dievu.
Atsigręžti į tikėjimą padėjo asmeninės priežastys. Po dar vienos tragiškos nesėkmės meilėje pernai Berlyne ėmiau svarstyti, kodėl man taip atsitinka. Kodėl mane traukia tokie žmonės, kurie po to išduoda?
Dabar tokio klausimo nebeliko – jei išpažįsti demonus, jie patys tave susiranda.
– Ar gyvendama savo gimtinėje radote vidinę ramybę?
– Kai prasidėjo naujas gyvenimo etapas, negalėčiau sakyti, kad buvo vien euforija. Supratau, kad svarbi ne tiek mano nuomonė, kiek Dievo valia.
Todėl turiu eiti savo vaga, ne veltui yra sakoma – kas ištikimas mažuose dalykuose, bus ištikimas ir dideliuose. Dar prieš metus Vokietijoje koncertavau, o tada viskas nutrūko.
Pernai gegužę būdama Berlyne praregėjau, kad privalau apsivalyti nuo tamsos, atsikratyti savo demonų.
Nusibodo bohemiškas gyvenimo būdas, vakarėliai, kur svaiginamasi įvairiais būdais.
– Ar tai kirto per sveikatą?
– Nenorėčiau to prisiminti, nes kamuodavo panikos priepuoliai, sumaištis, jaučiau, kad rituosi žemyn. Mečiau rūkyti, gerti alkoholį, kai būna liūdna, nes tai tik blogina situaciją.
Pajutau, kad turiu sustoti ir išmokti dalytis su kitais savo patirtimi, – taip ir kilo idėja apie nevyriausybinę jaunimo asociaciją.
– Ar būna, kad sulaukiate skambučių iš draugų, kurie ieško emocinės paramos?
– Menininko likimas nėra lengvas. Yra dalykų, kurie gali atvesti prie depresijos, nusivylimo, netgi psichikos pakrikimo.
Kai vyksta audra viduje, turi žiūrėti į Jėzų ir jo mokymą, o ne į bangas.
Bet jei žmogus neapsisprendžia ir nepriima tikėjimo, niekas negelbėja.
Per pastaruosius metus smarkiai pasikeičiau, man nereikia aiškinti, kad Dievas yra, aš tai jaučiu. Esu patyrusi, kaip veikia malda, jei meldiesi už sergančiuosius, kaip veikia piktųjų dvasių išvarymas.
Daug kam gali atrodyti, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose, bet aš žinau, kad tai vyksta tikrovėje. Man pavyko pakilti iš tikros duobės.
Kai pasaulyje kilo pandemija dėl koronaviruso, privalėjau nesutrikti. Mano našta buvo rūpintis galerijos įkūrimu, pradėjau nuo nulio ir man sekėsi – jei reikėdavo dažų, kas nors padovanodavo, nežinia iš kur, bet atsirasdavo rėmėjų ir talkininkų.
O juk patalpos buvo beviltiškai apleistos – vadinasi, Dievas man patikėjo tokį darbą.
Vilniaus dailės akademijoje šiemet sugebėjau baigti magistro studijas, nors dukart buvau jas atidėjusi, bet jau gavau diplomą.
Tai mane subrandino kaip asmenybę.
Magistro darbui pasirinkau temą apie socialiai atsakingą meną, jame papasakojau, kaip pradėjau nuo meninio Shaltmiros, kuri savo darbuose šlovino velnią, Taro kortas ir viską vaizdavo juodai ir baltai, slapyvardžio. O dabar mano darbuose vyrauja ryškios spalvos ir nebėra juodos.
– Ar neketinate keisti Shaltmiros slapyvardžio, kuris labiau atspindi jūsų ankstyvuosius darbus?
– Neseniai patyriau apreiškimą, supratau, kad esu ne surakinta ir tamsos užgožta, bet švytinti ir spindinti.
Todėl norėčiau Shaltmiros slapyvardį keisti į Aglaja Ray, kuris graikų kalboje reiškia švytėjimą.
Išbandžiau mėlyną spalvą, nors anksčiau jos mano kūryboje nebuvo. Anksčiau tai, ką dariau, man buvo tik linksma, o dabar – teisinga ir reikalinga.
