Konfeti buvo, bet ne iš spalvotų popierėlių, o iš džiovintų sodo ir lauko gėlių. Nuotaka vilkėjo žalia linine suknele ir norėjo per šventę atrodyti taip pat, kokią vyras ją mato kasdien.
Patys jaunieji savo šventę vadino „Klimukų vestuvių festivaliu“, o jo pagrindinė mintis – tvarus gyvenimo būdas.
Geografijos mokytoja Gintarė ir kino kameros asistentas Mantautas prieš aštuonerius metus susipažino Vokietijoje, kur ji augo, o jis atvyko vasarai padirbėti. Prieš septynerius metus jie išsikraustė pagyventi į Australiją, jau žinodami, kad nori būti kartu ir vieną gražią dieną susituoks.
Rimčiau galvoti apie vestuves pradėjo prieš beveik 5 metus. Iš karto nusprendė, kad šventės metu ruoš tik augalinės kilmės maistą. Tuo metu dar mažai žinojo apie augalinę mitybą ir jos ypatumus, tačiau nusprendė, kad jų meilės šventė negali būti susijusi su žala gyvūnams. Nuo šios minties prasidėjo ne tik vestuvių planavimas, bet ir visas poros gyvenimo būdas pradėjo keistis tvarios gyvensenos link.
Ruošdamiesi vestuvėms jie norėjo, kad jos atspindėtų aštuonerius kartu praleistus metus ir tai, ko per juos išmoko.
– Kokiais apskritai principais vadovaujatės gyvenime? – pirmiausia paklausiau Gintarės.
– Būdama geografijos mokytoja (ir būsima hidrometeorologė) domiuosi klimato kaita ir su ja susijusiomis globaliomis problemomis. Savo mokinius mokau, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas turi savo etinę ir ekologinę kainą ir šiuolaikinės problemos yra mūsų kasdienių pasirinkimų pasekmė.
Negalėčiau jiems pasakoti apie klimato kaitą, gyvulininkystės taršą, vaikų darbą tekstilės industrijoje, besaikį išteklių vartojimą ir kitas negandas, neturėdama šioms bėdoms sprendimo. Tad savo su vyru gyvenime vadovaujamės kiek įmanoma tvaresniu požiūriu. Maitinamės tik augalinės kilmės maistu, visiškai atsisakydami gyvūninės kilmės produktų, vadovaujamės „zero waste“ gyvenimo filosofija.
– Dabar plačiau papasakokite, kur ir kaip vyko jūsų vestuvės?
– Šventė vyko Mantauto tėvų sodyboje, kurią pastaruosius kelis mėnesius tam ruošėme. Sodyboje įrengėme lauko prausyklą svečiams, pasistatėme sau indėnišką tipį, o šalia – jo „altorių“.
Susituokėme Vilniaus rotušėje. Po ceremonijos ir sveikinimų vykome į sodybą, kurioje su šeimomis atlikome paskutinius likusius darbus ir laukėme svečių.
Kadangi šventė buvo penkias dienas trunkantis festivalis, atvykę draugai statėsi palapines, įsikūrė. Po pietų pradėjome nuo šventinės ceremonijos.
Vestuvių ceremoniją kūrėme patys: pastatėme „altorių“, prie kurio stovėdami davėme įžadus vienas kitam, o kartu pražengę pro „altoriaus vartus“ su svečiais ėjome dainuoti sutartinių, kurios buvo simboliškas dviejų šeimų apjungimo ritualas. Po to sekė šventinė vakarienė, vestuvinis spa su pirtele ir kubilu.
Per likusias dienas vyko aktyvios veiklos, tokios kaip futbolo turnyras, tinklinis, pasiplaukiojimas ežere valtelėmis ir irklentėmis, sapnų gaudyklių pynimas, šokiai, muzika, laužas. Dienos metu kubilas virto gaiviu baseinu, o vakarais vėl kūrėme pirtį ir kubilą.
Antrą dieną gavome dovanų skrydį lėktuvu pro sodybą ir Trakų rajoną. Skrisdami išmetėme gėlių puokštę, kurios mūsų svečiai po to ieškojo.
Šventės metu vadovavomės požiūriu „svarbiausia netrukdyti“, tai reiškė, kad leidome prie festivalio prisidėti visiems, kas tik norėjo. Vieni grojo, kiti siūlė sportines veiklas, atsivežė savo muzikos aparatūrą ir pakaitomis leido muziką. Didelė dalis žmonių prisidėjo prie laužo statymo, pirtelės ar kubilo kūrenimo, maisto ruošimo. Leidome žmonėms susikurti juos dominančių veiklų ir į festivalį įnešti dalelę savęs.
– Kaip pasirinkote vestuvinius drabužius? Ir koks buvo aprangos kodas jūsų svečiams?
– Mūsų žalio lino drabužius siuvo mano sesuo, tad šia šventės dalimi beveik nesirūpinome. Tik padėjome išrinkti spalvą, išsimatavome ir aptarėme, ko norime. Nusprendėme, kad mūsų vestuviniai drabužiai privalo būti praktiški ir panaudojami dar ne kartą. Be to, drabužiai turėjo būti patogūs ir nevaržyti.
Aprangos kodo svečiams nebuvo, visiems akcentavome tą patį, ko tikėjomės iš savo pačių aprangos – svarbu patogumas ir judėjimo laisvė, kad būtų galima lengvai įsitraukti į bet kurią veiklą.
– Ar tikrai visos vaišės buvo vegetariškos (veganiškos)? Ir ar nesulaukėte svečių replikų, kad visgi trūksta mėsos?
– Aplinkiniai gerai žinojo, kokie mes ir mūsų vertybės. Maisto ruošimas buvo bene vienas didžiausių galvosūkių, tačiau situaciją išsprendėme nusipirkę 40 l špižinį kazaną (rytietišką puodą, kuriame tinka gaminti maistą ant laužo – red.pastaba) ir smulkintuvą „Vitamix“.
Kazane gamintas maistas tapo ne tik pagrindiniu patiekalu šventės metu, bet ir atrakcija – svečiai noriai patys prisidėjo prie maisto ruošimo ir mokėsi juo naudotis.
Smulkintuvas mums suteikė galimybę didelę dalį maisto pagaminti patiems vos per kelias minutes: ruošėme naminį limonadą, avinžirnių ir alyvuogių užtepėles, ledus, pusryčiams gaminome žaliuosius kokteilius. Daug dėmesio skyrėme užkandžių stalui, ant kurio visuomet buvo šviežių vaisių, duonos su užtepėlėmis, giminaičių gamintų desertų.
Daug dėmesio skyrėme kavai: pastatėme barą, kuriame buvo integruota kavinė su šviežios kavos malūnu, reguliuojamos temperatūros virduliu ir įvairiais kavos ruošimo prietaisais.
Rūpinomės, kad maisto būtų visada, atsižvelgėme ir į glitimo netoleruojančius svečius, tad jie liko sotūs.
– Kiek svečių buvo? Kokių atsiliepimų sulaukėte?
– Per visas festivalio dienas svečių buvo 60 – daugiausia pirmomis dienomis, po to jų sumažėjo. Festivalio atmosfera buvo pasakiška, svečiai buvo atsipalaidavę, laisvi ir laimingi. Būtent tokios atmosferos šventės metu ir siekėme. Norėjome, kad laisva erdvė netrukdytų judėti, bendrauti ir veikti.
Dar vis girdime iš svečių gražių atsiliepimų, daug kas pasisėmė įdomių idėjų, veiklų ir sulaukia klausimų apie vestuves, kuriose teko dalyvauti. Vis primename, kad šventę kūrėme visi kartu, tad rezultatai yra ne tik mūsų, bet ir mūsų brangių svečių įdirbio rezultatas.
– Ar tiesa, kad iš viso susidarė tik du maišeliai šiukšlių? Kaip to pavyko pasiekti?
– Taip, po penkių dienų festivalio mums liko du maišai nerūšiuojamų atliekų. Savo šventės metu vadovavomės tokiomis strategijomis:
– organinėms atliekoms sukalėme kompostinę dėžę iš senų palečių;
– pastatėme penkias rūšiavimui skirtas dėžes: popierius (jį sudegindavome lauže ar pirtyje), plastmasė ir metalas, stiklas, tara ir nerūšiuojamos atliekos;
– sukūrėme taisyklę „atsinešk savo indus“ – pradžioje buvo kiek nejauku svečių to prašyti, bet sumanymas pasiteisino;
– lauko baldai buvo sukalti iš medinių ir pagaminti iš šiaudų;
– įrangą (virdulį, malūną ir svarstykles kavai, maisto smulkintuvą, kazaną ir kt.) pirkome tik aukščiausios kokybės, ilgaamžiškiausius, kaip investiciją į šeimos kraitį;
– savo indėniškam tipiui naudojome elektrikų iškirstus medžius, o vidų įrengėme tik iš panaudotų daiktų ir tekstilės;
– dekoracijoms naudojome tik lauko augalus, skintas mėtas, senus stiklainius ir virvių atraižėles, kitas sodyboje aptiktas liekanas;
– jaukią atmosferą naktį kūrėme maloniu apšvietimu;
– mūsų naudoti vainikas ir segė buvo iš senos vielos, virvės atraižėlių ir sudžiūvusių gėlių (užsukau į gėlių parduotuvę, pasiteiravau, ar turi, ir gavau visą glėbį nemokamai);
– vietoje šventinio makiažo ir šukuosenos ilgai bendradarbiavau su savo kosmetologe ir kirpėju, mokydamasi pažinti savo veido odą ir plaukus, puoselėti juos kiekvieną dieną. Vestuvių dieną norėjau atrodyti tokia pati, kokią kasdien mane mato mano vyras;
– vietoje vestuvinių žiedų naudojome jau dvejus metus nešiojamas žalvarines apyrankes.
– Kaip dabar vertinate savo vestuves, ar smagu buvo? Gal kilo ir minčių, ką buvo galima daryti kitaip?
– Mūsų vestuvės mums buvo tobulos, penkios dienos prabėgo kaip kelios valandos. Viskas pranoko mūsų lūkesčius, buvo labai gera ir džiugu, todėl viską kartotume taip pat.
– Gal atskleistumėte, koks buvo šventės biudžetas? Kas kainavo daugiausia?
– Didžiausią išlaidų dalį sudarė vienintelė mūsų užsakyta paslauga – sutartinių atlikimas. Antroje vietoje liko maistas ir gėrimai. Visa kita (įranga, sodybos remontas, tipis ir kt.) liko kaip investicija į mūsų šeimos tolesnį gyvenimą.
– Dabar – jūsų povestuvinės kelionės metas. Kokia ji?
– Kasmet keliaudavome bent po mėnesį ar du, tačiau pasaulinė pandemija stipriai pakoregavo mūsų įprastą veiklą, tad šiuos metus skiriame Lietuvai. Savaitę keliavome baidare po Labanoro regioninį parką, šiek tiek rankas nuo irklavimo ketiname pailsinti pajūryje žygiuodami per Kuršių Neriją, o kiek vėliau grįšime vėl prie baidarės ir regioninių parkų.
Kadangi ne tik šeimos vestuvės, bet ir bendrai puoselėjamas gyvenimo būdas susilaukia daug dėmesio, vestuvių proga Gintarė sukūrė feisbuko paskyrą „Terra Domus“, kuriame talpina informaciją apie savo kasdienybę, taip pat ketina rašyti klimato kaitos klausimais.
