Nevengianti provokuoti savo kūryba menininkė svaigalus jau iškeitė į maldas, o teptuką – į Šventąjį Raštą. Tačiau praeityje buvo periodas, kai ji žavėjosi satanizmu.
Apdovanota talentu kurti komiksus ir iliustruoti ji sulaukė įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau niekam nelinkėtų patirti dvasinės bedugnės, iš kurios sugebėjo pakilti.
Slapyvardžiu pasirinkusi lietuvišką žodį „šaltmira“, E.Tamulytė paaiškino, kad jis reiškia žmogų, kuriam šąla galūnės, kuris bijo šalčio.
Mintis apie Shaltmiros slapyvardį kilo gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele. Tuo metu dailininkė jautėsi lyg užsidariusi kalėjime.
Giliai širdyje jai norėjosi sušildyti savo širdį ir sielą, bet ji suprato, kad sušilti įmanoma tik išsprendus savo bėdas, atradus šalčio priežastį.
Ilgą laiką E.Tamulytė jautėsi pasaulio piliete, bet tai nesuteikė laimės. Būdama dvidešimt penkerių metų ji gyveno Los Andžele, vėliau Meksikoje, keliavo po Ameriką, buvo įsikūrusi Berlyne.
„Po kelionių ir skausmingų patirčių supratau, kad reikia grįžti namo, ten, kur esu gimusi. Man kilo klausimas, ką galiu padaryti savo gimtinėje“, – pasakojo ji.
Tai buvo iššūkis, nes atrodė, kad niekam jos idėja neįdomi.
Buvusioje Griškabūdžio parduotuvėje, kuri atrodė kaip vaiduoklis, nebuvo nei elektros, nei vandens, nei kanalizacijos, nei šildymo.
Čia E.Tamulytė sugebėjo atidaryti galeriją, taip pat įkurti asociaciją „Šaltmiros gyvenimo mokykla“, imtis veiklos, kuri vienija ne tik moksleivius, bet ir visą bendruomenę.
Prieš metus grįžusi iš Berlyno ji labiausiai nustebino mamą.
Nors E.Tamulytės mama buvo įpratusi prie netikėtų jos sprendimų, vis tiek patyrė šoką sužinojusi apie dukters atsivertimą į Dievą.
Kartu su dviem jaunesniais broliais augusi Eglė pasakojo pajutusi namų trauką. Atsitiko taip, kad prieš karantiną visi trys vaikai grįžo į Griškabūdį.
„Mūsų šeimoje visi buvome kartu, todėl koronavirusas nebuvo baisus. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau keturiolikos. Mama mus tris užaugino viena “, – neslėpė menininkė.
Kiek save prisimena, Eglė piešdavo, jai patikdavo nuklysti į fantazijų pasaulį, vaizduoti tai, ko nėra tikrovėje. Jei surasdavo kokią nors rašymo priemonę, tuoj pat imdavo ką nors piešti.
Kartais stengdavosi atkurti filmų herojus ar atskirus kadrus, nuo mažens ji išmoko savo jausmus kur kas geriau išreikšti piešiniais nei žodžiais.
Organizuodama laiptinės meno festivalį, kuris Griškabūdyje įvyks liepos 21–25 dienomis, ji kvies ne tik vaikus, bet ir visus, kurie pirmąkart paėmė į rankas teptuką, suteikti daugiau spalvų savo aplinkai.
– Ar paauglystėje buvote sunkus vaikas?
– Žinoma, kad taip. Troškau kuo greičiau ištrūkti iš namų, negyventi taip, kaip kiti, stengiausi nerti į tamsą. Tai atsispindėjo ir mano aprangoje, domėjausi gotais, satanizmu, magija. Jaučiau potraukį skaityti apie pasaulį, kurio nėra.
Mano mama turėjo daug įvairių psichologinių knygų, tarp jų buvo skirtų ezoterijai. Daug skaičiau, mane pamalonindavo kai kurių kaimynų pagyrimas, kad gali kalbėtis su manimi kaip su suaugusiu žmogumi.
Jaučiau, kad esu ypatinga, todėl privalau gyventi kitaip. Norėjau kuo toliau bėgti nuo namų, net ir iš Lietuvos. Bandžiau suprasti, kas esu, o tie ieškojimai atsispindėjo ir mano kūne.
– Kiek turite tatuiruočių? Kam jos yra skirtos?
– Neskaičiuoju savo tatuiruočių, nes jų labai daug. Kai kuriuos simbolius stengiuosi naikinti ar maskuoti. Dar prieš persikeldama į Los Andželą buvau išsitatuiravusi ant riešo žodį „Satana“, nujaučiau, kad susidėjau su vyru, kuris yra tikras velnias. Norėjau įrodyti sau, kad esu už jį stipresnė.
Vėliau supratau, kad man nereikia šio užrašo. Neliko ant rankos ir harpijos (plėšraus vanaginių šeimos paukščio) simbolio, kuris vaizdavo sparnuotą plėšrią moterį aštriais nagais.
Manau, ši tatuiruotė padėjo man ištverti keliones po pasaulį, nepražūti ir išlikti. Pernai supratau, kad man nereikia kovoti dėl vietos po saule, todėl vietoj harpijos nutariau ant rankos pasidaryti tarsi juodą rankovę.
O kai kurioms tatuiruotėms sukūriau atsvarą, pavyzdžiui, buvau išsitatuiravusi frazę „Tarnauju velniui“, o dabar turiu užrašą „Dievas saugo sielas“. Dar yra kelios tatuiruotės, kurias norėčiau uždengti.
Pernai buvau pardavusi net tatuiruotėms skirtą mašinėlę, atsisveikinau su ja, buvau pasakiusi sau, kad daugiau nepiešiu, netapysiu, buvo daug abejonių.
Bet dabar suprantu, kad nuo savęs nepabėgsi. Juk yra daug įvairių būdų, kuriais įmanoma šlovinti Dievą arba velnią.
Nedėlioju kasdien ir Taro kortų. Anksčiau man buvo svarbu žinoti ateitį, dabar esu rami ir žinau, kad darau tai, kas man skirta.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
