Trys bičiulės siekia parodyti, kad yra normalu, pavyzdžiui, neapkęsti lyginimo („paskutinį kartą lyginimo lentą mačiau, kai vaikystėje ją naudojau palapinės statybai“), o 7 valandą ryto gražiai serviruotas pusryčių stalas yra velnio išmislas.
– Kaip atsirado tinklaraštis „Ch***a namų ponia“? – pirmiausia paklausiau pašnekovių.
Kristina: Tokio tipo įvairių puslapių yra daug, tačiau Lietuvoje, bent jau mūsų burbule, jų nelabai sutikome. Po vieno susibuvimo vakare sumąstėme: „O kodėl mes taip nedarome, imam ir sukuriam savo puslapį, kuriame galėsim savo draugams transliuoti savo nesąmones“, o ryte paėmiau ir sukaliau tą puslapį.
Žinote, vakaro įkarštyje nuolat kyla tokio tipo idėja „O davai varom ryt penktą valandą krosą bėgt?“ ir visi: „Jooo, varom, varom“, o ryte tik vienas kvailelis su bėgimo batais apie duris trinas. Tai va, čia nutiko taip, kad mes visos trys ir esam tos su bėgimo bateliais ir savo visokias trenktas idėjas įgyvendiname.
– Kokia pagrindinė jūsų tinklaraščio idėja? Ir koks apskritai jūsų požiūris į namų ruošą?
Vika: Pagrindinė idėja – savo istorijomis akcentuoti, kad šiuolaikinė moteris, nepaisant visų įmanomų nuotraukų filtrų ar istorijų gyvenimo būdo žurnaluose, yra tikras gyvas žmogus, kuriam labai sunku atitikti idealą ir kuris iš tikrųjų visai nesistengia būti idealus. Nesirenku atrodyti tobulai, labiau noriu būti netobula, bet savita – tegul kai kurios situacijos, kuriose atsiduriu, ir būna be proto kvailos ar juokingos. Ir kai kitos tinklaraščio autorės papasakoja kokią istoriją apie save, tinkančią tinklaraščiui – be galo jomis didžiuojuosi! Nei viena nuglūdinta filtro nuotrauka neprilygs jų žavesiui.
Kristina: Dabartinėse medijose vis daugiau atsiranda žinučių, kad nebūtina, jog atrodytum it iš instagramo, o tavo namai – kaip pinteresto lenta. Mes esame paprastos ir normalios moterys, kurioms patinka jų paprastumas.
Tinklaraštis nėra tiesiogiai apie namų ruošą, tiesiog apie tai, kad viskas bus ok, jei nueisim miegoti neišblizginusios veidrodžio ir nieko čia baisaus, jei indai pastovės per naktį. Išsimiegoti ar tiesiog patinginiauti su vaikais taip pat yra svarbu. Taip pat manau, kad mes su savo patingėjimais ir tobulo įvaizdžio nesivaikymu vis tik esame kaip dauguma moterų, tačiau ta dauguma labai tyli. Suprantu, kad daug smagiau yra pasigirti gražiai iškeptu croquembouche, o ne tept lept su vaikais kepta paprasta, kreivoka cinamonine bulka.
Pastebėjau, kad socialiniai tinklai labai devalvavo įprastą kasdienybę, tad reikia labai verstis per galvą, kad ir tavo atostogos būtų tokios pat su palmėm ir baltu smėliu, o liemuo toks, kad vietos vidaus organams jame jau nelabai būtų. Kuriama laimingų žmonių fikcija ir nutinka taip, kad laimės nebuvimas, nesvarbu kaip tu ją suvoksi, jau imamas iš karto suvokti kaip liūdesys ir nelaimė.
Ieva: Galiu tik pasikartoti – jei tavo gyvenimas neatrodo kaip printeresto ir instagramo nuotraukų rinkinys – puiku! O jei jis taip atrodo, irgi puiku. O mano požiūris į namų ruošą labai paprastas – anksčiau ar vėliau juos reikės sutvarkyti.
– Taigi kas jūs per ponios, ką mėgstate ir ko nemėgstate daryti namie?
Vika: Aš tikrai labai prasta namų ponia. Etaloninė, netgi sakyčiau. Kartais mėgstu apsikuopti, kai nieko nėra namie – pasileidžiu muziką, imu šluotą ir sklandau. Bet labai, tikrai labai retai – kelis kartus per metus. Visą kitą laiką aš laikau save verčiu kažką daryti. Bet jei randu priežastį nedaryti – iškart ja pasinaudoju.
Kristina: Mėgstu gaminti valgyti, užsiimti savadarbiais remontais, galiu pasikapstyti darže – raviu vietoj meditacijos. Tvarkausi ūkiškai kartą per savaitę, po to – tik daiktų išmėtymai į vietas ir siurbimas. Man, auginančiai du pametinukus, atrodo, kad kartais nueinu gerą pusmaratonį ratais po namus rinkdama išmėtytus daiktus ir bandydama surasti jų originalią vietą, bet šiaip nepersistengiu. Grįžusi po darbo noriu pažaisti ir pabendrauti su vaikais, o ne šveisti kaitlentę.
Ieva: Aš esu pakankamai tvarkinga – tuo požiūriu, kad negyvenu apsivertusi nešvariais skalbiniais ir visur išmėtytais daiktais. Viskas sudėta tvarkingai į savo vietas. Tačiau turiu labai liberalų požiūrį į dulkes.
– Kokio namų ruošos darbo itin nemėgstate ir kaip nuo jo mėginate išsisukti?
Vika: Nemoku, nemėgstu ir nelyginu – stengiuosi pirkti drabužius, kurie ir be lygintuvo atrodo pusėtinai. Jei prispiria reikalas – bandau rūbą aptupinėti su garintuvu. Bet dažniausiai apsižiūriu ir nusprendžiu, kad ne taip jau viskas ir blogai, ir išsiverčiu nelyginusi. O Kristina, kuriai kartą pasisekė mane matyti bandančią lyginti, neištvėrė, atėmė lygintuvą ir išlygino man viską pati. Trečioji ponia Ieva irgi turėjo garbės lyginti užuolaidas mano namuose – nes jai jau buvo pernelyg skaudu į jas žiūrėti, o aš dar nebuvau peržengusi to skausmo slenksčio.
Kristina: Nemėgstu plauti indų, bet su indaplove menkas vargas nuo to darbo išsisukti, ir negaliu pakęsti grindų plovimo, bet šitą darbą perėmė mano vyras. Langus plauti irgi ne itin mėgstu, bet Moters dienos proga gavau prietaisą langams plauti. Supratau užuominą, tiesa, dažniau plauti dėl to nepradėjau, tik greičiau susisuku du kartus per metus.
Ieva: Kaip ir minėjau, turiu labai liberalų požiūrį į dulkes, kuris, matyt, kilo iš reikalo, kadangi mano pats nemėgstamiausias darbas yra siurbti ir valyti dulkes. Vis laukiu, kol kas nors kitas tai padarys, tačiau kažkodėl tai neįvyksta. Matyt, dėl to, kad gyvenu viena.
– Kokios visuomenės nuostatos, susijusios su namų ruoša ar vaikų priežiūra, jus ypač erzina?
Vika: Visi žavisi mano istorijomis apie prastą ponavimą namuose, bet tuo pačiu metu tarsi ir užjaučia mano vyrą. Tas siutina! Jis nuo pat pirmos dienos viską žinojo, niekada neapsimetinėjau šeimininkute, tad savo noru ir su džiaugsmu gyvena su štai tokia manimi jau 12 metų. Tad pikta, kai jį traktuoja kaip mano nevalyvumo auką ir nuolat užjaučia.
Kristina: Mane erzina tai, kad vyras dažnai laikomas svečiu savo namuose. Abu dirbame, abu kartu gyvename, abu auginame ir auklėjame savo vaikus ir stengiamės neaiškinti vienas kitam, kaip tai daryti. Vaikai turi būti sveiki, pavalgę ir laimingi, o namai, minimum, pražengiami ir nedvokiantys. Kaip jau dirbame dėl to – kiekvieno atskiras reikalas.
Kai kurių mūsų sekėjų komentarai labai liūdina, ypač, kai moterys pasiguodžia, kad jų antros pusės nemoka ar nenori pasigaminti valgio, prisidėti prie namų ruošos ar vaikų išdaigas priima pernelyg rimtai. Labai džiaugiuosi, kad tokių šeimos modelių, kur moteriai numetama antra pamaina darbo namuose, jau mažėja.
Ieva: Galiu tik pritarti abejoms ponioms: vyras nėra svečias savo namuose, jis lygiai taip pat turi tvarkytis ir auklėti vaikus. Tik, jeigu vienas nemėgsta valyti dulkių, o kitas plauti indų – pasidalinkite tais darbais, kurie yra mažiau bjaurūs kiekvienam, arba nusipirkite robotą siurblį ir indaplovę.
– Kaip jūsų vyrai reaguoja į tai, kad jūs nesate linkusios tris kart per dieną ruošti valgio ar lyginti jų marškinių?
Vika: Turiu ir jau pakankamai ilgai. Jis pats labai tvarkingas ir kruopštus žmogus, tad man teko pasistengti, kol išmokiau jį neplauti indų, kai tingisi, arba nekloti lovos. Jis nuo pat pradžių žinojo, kad aš tikrai nešeimininkausiu namuose. Kartais mane pavarinėja – burba, kad viską sukuičiu, o jam tvarkyti tenka, bet aš tokiais atvejais leidžiu jam netvarkyti, o kartais netgi ir pati apsitvarkau, kad jam ne taip apmaudu būtų.
Kristina: Mano vyras turi labai gerą mamą, kuri jį išmokė būti savarankišku ir savistoviu žmogum. Na, o jo marškinius aš kartais palyginu, bet tik tada, kai jis juos dėvės, kažkur eidamas su manimi.
Ieva: O aš vyro neturiu, tai kaip ir nekyla problemos, kad neruošiu maisto tris kartus per dieną. Tačiau, kadangi lyginimas man nėra kančia, tai marškinius lyginčiau per daug nesiskųsdama. Svarbu, kad paskui kas nors grindis išsiurbtų.
– Kaip viskas, kas susiję su namų ruoša, pasikeitė, susilaukus vaikų? Ar darbų pasidarė 10 kartų daugiau?
Kristina: Iš ponių vaikų turiu tik aš. Pasikeitė prioritetai: gal tiek to tie apmozoti veidrodžiai, nes po kelių minučių jie vėl bus jogurtuotais pirštukais apipaišyti, bet grindis laikysiu švarias, kad mano kleckui maloniau būtų ant jų voliotis.
– Ką pasakytumėte mamai, kuri ir dirba, ir nori namus susitvarkyti, ir valgio pagaminti, ir su vaikais pažaisti, bet jai vis atrodo, kad nieko nespėja?
Vika: Aš rinkčiausi ilgalaikę investiciją į vaikų psichinę sveikatą. Jei mama nuolat nieko nespėja, erzinasi ir pavargsta – vaikams nei pagamintas valgis, nei tvarkingi namai neteiks džiaugsmo. Tad geriau jau nusispjauti į tą tvarką, sulipti visiems į vieną lovą, trupinti joje traškučius ir būti laimingiems, nors ir netvarkingiems.
Manau, kad ilgėdamiesi vaikystės jau suaugę vaikai prisimins tokias dienas, o ne tai, kad namuose buvo langai išvalyti.
– Gal kažkas, paskaitęs jūsų atsakymus, norės parašyti komentarą, kad jūs tik apie save galvojate, vyru nesirūpinate ir gyvenate kiaulidėje. Ką jūs į tai atsakytumėte?
Vika: Atsakyčiau, kad mūsų vyrai turi namų raktus. Laisvi išeiti, bet kažkodėl jie su mumis – vadinasi, ne tik ūkio darbais santuoka grįsta. Tiesa, prasta iš mūsų tik viena – aš. Kitos dvi puikiai susitvarko ir su vaikais, ir su šunimis, ir su vyrais ir net su manimi. Bet ir mano namai nėra kiaulidė – mano ponas mane griežtai laiko ir informuoja, kai apsikuičiu iki netoleruotino lygio.
Kristina: Man labai pasisekė, kad mano anyta užaugino savarankišką asmenį, kuriam nereikia kotletų prie sofos nešioti. O švaros standartų yra įvairių ir skirtingų. Kai kuriems mano namai gal ir pasirodytų kiaulidė, bet dėl kitų nuomonės apie mano neplautus langus ar iki ryto mirkstantį puodą neketinu atsisakyti priešmieginės pasakos su vaikais.
Ieva: Aš vyro neturiu, tad kiti gal pasakytų – „Va dėl to ir neturi, kad namai – kiaulidė (jie tokie nėra, mano giliu įsitikinimu) ir tu valgyti gaminti nemoki (o aš puikiai moku pagaminti visus du patiekalus).“
Ponių nuotykius galite sekti feisbuke.
