Simonas Dailidė (27 m.) dar kartą pateisino savo pavardės kilmę – pernai sumeistravo dėžutę vestuviniams žiedams, o šįmet suremontavo namelį Neryje sostinės centre. Dailidės sugebėjimai abiem atvejais pradžiugino sveikuolio žmoną arfininkę Aistę Baliunytę-Dailidienę (27 m.). Kokių patogumų pora susikūrė vasarą gyvendama ant vandens?

Sveikuolių sąjungos prezidentas S.Dailidė kasdien keliasi šeštą valandą ryto. Anksti dieną pradedantis vyras pirmiausia pasimankština, po to išsimaudo Neryje.

Po to Simonas įsisuka į sveikuolišką veiklą – organizuoja renginius, vyksta į stovyklas. Todėl nemažai laiko praleidžia gamtoje, gryname ore.

Noras būti arčiau gamtos sveikuolį paakino prieš metus įsigyti aplūžusį apie 20 kvadratinių metrų ploto namelį, ilgai stovėjusį Neries užutėkyje ties Žirmūnais esančiame mažų laivų uostelyje.

Čia netrūko gyvybės – buvo matyti bebrų, ūdrų, girdėti šarkų tarškėjimas, tad Simonas jautėsi gamtos apsuptyje. Įsikurti ant vandens miesto centre S.Dailidė tikėjosi dar tą pačią vasarą, bet remontas užtruko.

Be to, Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentui stigo laiko, nes vyras ruošėsi ne tik įkurtuvėms, bet ir vestuvėms. Su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro pirmąja arfininke žinomas sveikuolis aukso žiedus sumainė 2019 metų rugpjūčio 17-ąją. Tad pirmas vestuvių metines pora minės galutinai įrengtame namelyje ant vandens ties Neries ir Vilnios santaka.

Pro namuko langus atsiveria graži panorama – plačioji Neris ir joje plaukiančios antys, netoli išnyrantis Karaliaus Mindaugo tiltas.

Nors Aistė nepatikliai žiūrėjo į vyro sumanymą gyventi upėje, neseniai suprato, kad tai labai patogu ir romantiška. Tiek Simonas, tiek ji dieną į namuką užsuka papietauti, pailsėti, o vakare grįžta nakvoti.

Prie namelio įrengta nedidelė terasa, joje stovi staliukas, kėdės, todėl galima valgyti arba gerti arbatą lauke, grožėtis vaizdu, pajusti vandens skleidžiamą gaivą, išgirsti upės srovės tėkmę.

Viduje įrengta virtuvė, kurioje ant dujinės viryklės ruošiamas valgis. O atsipūsti po sočių pietų galima kambaryje ant sofos.

Namuko viduje nestinga dienos šviesos, nes jame daug langų. Tad viduje tinka dirbti kompiuteriu, skaityti knygą ar tiesiog ganyti akis į ramybę teikiančio vandens tėkmę.

„Į vasarnamį Vilniaus centre malonu užsukti, išsivirti kavos, pasikviesti kokį draugą, smagiai pasibūti. Norėjau turėti tokią nestandartinę erdvę neįprastoje vietoje, kurioje pasikeistų minčių srautas“, – apie savo rankomis suremontuotą namelį ant vandens pasakojo S.Dailidė.

Kai vyras įsigijo merdintį namelį, nesitikėjo, kad teks įdėti nemažai darbo, nes norėjo jį įrengti ne bet kaip, o gražiai.

„Prieš pirkdamas tikėjausi, kad man jį pavyks sutvarkyti per kelis mėnesius, bet susidūriau su realybe ir atsitiko kitaip. Reikėjo sutvarkyti išorę, vidų ir padaryti taip, kad neskęstų upėje“, – patikino S.Dailidė.

Jis spėliojo, kad buvęs šeimininkas greičiausiai pritrūko kantrybės įrengti namuką, todėl ir pardavė. Netradicinis statinys buvo apgriuvęs, tad sveikuolis tik šįmet jį prikėlė naujam gyvenimui.

„Iš pradžių žmona skeptiškai žiūrėjo į namelį, jai atrodė didžiausia nesąmonė gaivinti sugriuvusį statinį. Bet po truputį namukas gražėjo, matant, kaip aš remontuoju, žmonai jis pradėjo patikti. Aistė dažnai čia lankosi, nori pabūti ant vandens, gamtoje“, – pasakojo vyras.

Simono svajonių namelis neatpažįstamas, lyginant su pirmtaku. Pakeistas jo stogas. Naujakurys uždengė naujovišką dangą, ji matyti iš tolo. Jis taip pat atnaujino, perdažė išorines sienas, o vidų iškalė dailylentėmis. Savo rankomis Simonas įrengė virtuvę, dušinę, kambaryje pastatė paties pagamintą spintą, teko pirkti tik sofą.

Nebuvo durų į terasą, todėl vyras išpjovė sieną ir įstatė duris.

Juk smagu laiką leisti terasoje, čia pora geria arbatą, vakarieniauja.

Tobulumo siekiantis Simonas dar norėtų terasoje virš staliuko su kėdėmis sumeistrauti stogelį, kad ant galvų nelytų lietus, ir pastatyti gėlių vazonų. Bet dar nerado laiko jų įsigyti, nes kone kiekvieną liepos savaitę tenka stovyklauti su sveikuolišką gyvenseną mėgstančiu jaunimu.

„Dar liko kelis kampelius sutvarkyti, todėl neišmečiau lentų likučių, o turėdamas laisvą minutę matuoju, pjaustau, gręžiu“, – apie verdančius baigiamuosius darbus užsiminė pašnekovas.

Elektros energiją namelyje tiekia 12 voltų akumuliatorius, bet šeimininkas dar ketina pastatyti saulės bateriją, kurią įkrautų gamtos šaltinis.

Vasarnamyje įrengtas biotualetas, tad jokie teršalai į upę nepatenka.

Tačiau Neries vanduo atiteka į namuką, jis filtruojamas ir juo galima plautis rankas ar maudytis duše. O maistui ruošti šeima perka geriamąjį vandenį.

Kad namukas plūduriuotų ir nenugarmėtų į upę, S.Dailidė jo apačioje pritvirtino kubilus ir gofruotus vamzdžius. Iš Neries užutėkio Žirmūnuose namukas į sostinės centrą atplukdytas dviem kateriais. Prie krantinės statinys pritvirtintas trosais, kad nenuneštų srovė.

S.Dailidė įgyvendinęs vieną svajonę jau puoselėja kitą – lanko laivavedžių kursus, ruošiasi laikyti valstybinį egzaminą ir po to planuoja įsigyti nedidelį laivą. Sveikuolis norėtų labiau prisidėti prie laivybos atgaivinimo Neryje.

Nors virš krantinės driekiasi judri gatvė, nenutrūkstamu srautu rieda troleibusai, automobiliai, namelio šeimininkai vos girdi miesto triukšmą, jį gožia upės tekėjimas, ramybę skleidžiantis gamtos vaizdas.

Todėl porai miesto šurmulys netrukdo apie dešimtą valandą vakaro eiti miegoti: „Anksti keliamės ir produktyviai praleidžiame dieną, todėl negalime eiti miegoti vėlai.“

Vasarnamio iš gatvės pusės nematyti per aukštų medžių tankmę, tad ir smalsuolių jis nevilioja. Kartais toje vietoje žvejoja žvejai. Bet šeimininkai jaučiasi saugūs, nes šalia pritvirtintoje baržoje budi sargas.

Prieš Mindaugo karūnavimo dieną į sostinės centrą atplukdytas S.Dailidės namelis neturi kaimynystės – šalia nėra panašių statinių. Vargu ar šią vasarą jų atsiras daugiau, nes miestiečių nevilioja trumpas vasarnamių sezonas ir tai, kad krantinė ir upė nėra pritaikytos tokiam gyvenimo būdui.

„Kiekvieną rytą atsikėlęs iškart galiu išsimaudyti Neryje. Tai buvo mano svajonė, visada norėjau gyventi arti vandens“, – patikino ištisus metus atviruose vandenyse besimaudantis sveikuolis. Žiemą Simonas su bendraminčiais kasdien renkasi prie Žaliųjų ežerų, kad galėtų išlaikyti sveikuolišką tradiciją išsimaudyti lediniame vandenyje.

Nors Simonas gimė ir augo Vilniuje, jaučiasi esąs gamtos vaikas: „Myliu gamtą ir stengiuosi kuo daugiau laiko joje praleisti.“

S.Dailidė vasarnamyje ketina ne tik vasaroti, bet ir sulaukti auksinio rudens. Jeigu orai bus palankūs, sveikuolis čia tikisi užsibūti iki lapkričio, o tada namelį temps į Žirmūnus. Žiemai palikti namelį upėje miesto centre būtų nesaugu, nes Nerimi kartais plaukia ledai ir gali nunešti statinį.

Simonas su žmona gyvena bute Šiaurės miestelyje, šalia Neries užutėkio. Tad žiemą šeimininkas dažnai aplankys vasarnamį ir jį prižiūrės.

„To uostelio būklė tragiška, ten nesmagu būti, nes nėra jokios infrastruktūros.

Europos sostinėse visos pakrantės pilnos tokių namelių ir laivų, o Vilniuje tai pamiršta.

Miesto valdžia visiškai pamiršusi šį uostelį, todėl viskas labai apleista.

Labai liūdna, kad ten nėra elektros, apšvietimo, tinkamo privažiavimo. Jei sutvarkytų, galėtų ir mokesčius surinkti“, – tvirtino Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas.