Bėgimo varžybų per karantiną išsiilgę ir profesionalūs Lietuvos sportininkai, ir mėgėjai vėl startuoja. Vasarą bus kur išbandyti savo jėgas ir, tikėtina, sutikti maratonininkę V.Žūsinaitę-Nekriošienę, kuri savo sugrįžtuves pažymėjo net ją pačią nustebinusiais rezultatais.
Praėjusį šeštadienį ji pirmoji įveikė 10 kilometrų trasą Druskininkuose, o prieš savaitę buvo nepralenkiama 5 kilometrų varžybose „Vilnius 5000“.
– Ar esate patenkinta savo rezultatais pirmosiose varžybose po gimdymo?
– Labai patenkinta! Druskininkuose pati nustebau, kokį rezultatą pasiekiau.
Planavau nubėgti per 37 minutes, o įveikiau per 36,12 minutės. Kadangi trasa buvo kiek ilgesnė nei 10 kilometrų, rezultatas man tiesiog puikus!
Vilniuje 5 kilometrus įveikiau per 16 minučių ir 55 sekundes. Pirmose tokiose varžybose po gimdymo tikrai nesitikėjau tokio rezultato, maniau, kad bėgsiu puse minutės ilgiau.
Ir bėgti tąkart man buvo neįtikėtinai lengva.
Kai anksčiau ruošdavausi šiai konkrečiai 5 kilometrų rungčiai, tai, ko gero, persitreniruodavau, nes varžybose šį atstumą nubėgdavau tik vos greičiau – per 16 minučių ir 45 sekundes.
– Kai pagimdėte, po kiek laiko vėl pradėjote sportuoti? Ar sunki buvo pradžia?
– Pradėjau bėgioti praėjus vos trims savaitėms po gimdymo. Nors buvau nusiteikusi optimistiškai, pradžia buvo sunki. Pirmą kartą nubėgau 5 kilometrus – gal buvo šiek tiek per daug, buvo labai sunku. Pirmos trys savaitės buvo sunkios, bet po truputį bėgti tapo vis lengviau.
Net nepastebėjau to lūžio, nuo kurio galiu bėgti greičiau. O pastaruosius du mėnesius treniruojuosi visu tempu ir tokias treniruotes darau, kokių net prieš pasiekdama asmeninius rekordus nedarydavau. Tikrai pajutau jėgų antplūdį.
– Kaip motinystė pakeitė jūsų sportinę formą?
– Iškart po gimdymo svėriau mažiau, nes raumenynas šiek tiek sunyko. Iš pradžių sau netgi per daug liekna atrodžiau. Po to pastebėjau: raumenys tapo tvirtesni nei prieš gimdymą.
Buvau sunykusi nuo maratonų, tie kilometrai mane buvo išsunkę. O po gimdymo kūnas tarsi atsinaujino, ir kai pradėjau bėgioti, kojos tapo tvirtesnės. Jeigu vertinčiau pati save, tai dabar atrodau geriau nei pakilimo metu prieš varžybas.
Todėl man motinystė tikrai išėjo į naudą.
Net daugiau kantrybės įgijau. Anksčiau girdėdavau motinomis tapusias moteris šnekant, kad susilaukus vaikų joms daug lengviau viską iškentėti. Tada nesuprasdavau, ką tai reiškia. Dabar jau suprantu.
Juk kartais būna sunku bėgti, atrodo, kad per lėtai, bet pažiūrėjusi į laikrodį suprantu – tempas normalus.
Kitoks jausmas apėmė ir varžybose – tarsi lengviau buvo bėgti, tą fizinę kančią kažkaip kitaip išgyvenau.
– Kai kurios sportininkės bijo gimdyti, nes nežino, kaip pavyks grįžti į ritmą, atsikratyti antsvorio.
– Aš esu optimistė ir dėl to nesukau sau galvos, maniau – kiek priaugs papildomų kilogramų, tiek atsikratysiu pradėjusi treniruotis. Priaugau 12 kilogramų.
Kai ėmiau lauktis, net galvojau po gimdymo spėti pasiruošti šiemet turėjusiai vykti Tokijo olimpiadai.
Pasikalbėjusi su draugėmis supratau, kad mano gimdymas nebuvo lengvas, o dar po pirmų sunkių treniruočių buvau paleidusi mintį patekti į olimpiadą. Bet gavau antrą galimybę, nes dėl pandemijos olimpinės žaidynės nukeltos į kitus metus.
Artimiausiu metu dalyvausiu varžybose Lietuvoje.
Planuoju lapkritį bėgti maratoną kariškių pasaulio čempionate Atėnuose, jeigu nebus nukeltas. Ten gero laiko nesieksiu, nes trasa bus kalvota, tiesiog pasitikrinsiu jėgas. Manau, kad kitų metų pavasarį sieksiu kvalifikacinio laiko.
– Ką naujo atradote savyje tapusi motina?
– Kai mieste išgirstu verkiant vaiką, iškart suklūstu. Anksčiau to net nepastebėdavau, o dabar kartais net širdį suspaudžia.
Arba kai perskaitau graudžias istorijas apie vaikus, reaguoju jautriau.
Pradėjau daug mažiau kreipti dėmesį į smulkmenas. Atrodo, anksčiau dėl mažmožių išgyvendavau, o dabar suprantu, kad vaikas yra svarbiausia.
– Turbūt jums padeda nuo vaikystės sportuojant išsiugdyta drausmė?
– Tiesą sakant, maniau, kad būsiu labiau atsipalaidavusi. Kai vaikas ropinėja ir neskaudžiai nukrinta, juk galėčiau iš šalies stebėti, tačiau vis tiek sureaguoju, kyla noras paimti.
Tačiau drausmės laikymasis labai padeda, ypač derinant sportą ir motinystę.
Visada laikausi to paties ritmo – kai turi dienos planą, viskas vyksta sklandžiau.
Gabija ir pati žaidžia, nėra taip, kad visą dieną reikėtų paskui ją bėgioti. Stengiamės, kad ji augtų savarankiška.
– Kai kurios mamos skundžiasi, kad patiria didelį nuovargį, nes vaikai supainioja dieną su naktimi. Ar jums būna nemigos naktų?
– Pirmuosius mėnesius nuovargio nejutau, nes kūdikis gerai miegojo, ir treniruotės buvo lengvesnės. Dabar Gabijai dygsta dantukai, todėl pradėjo neramiau miegoti naktimis, o man sunkiau ištverti treniruotes.
Bet pastebėjau, kad tapau kantresnė, pakantesnė. Kartais ir nepavalgius, ir mažiau miegojus per treniruotę geriau sekasi. Mamą vaikas užsigrūdina.
– Jūsų vyras R.Nekriošius – taip pat sportininkas, irkluotojas. Keičiatės prižiūrėdami dukrą ar prašote pagalbos iš šalies?
– Gabiją prižiūrime pakaitomis. Vyras pasitreniruoja, tada – aš. Būna, kad per dieną kiekvienas po dvi treniruotes pasidarome. Dar mano mama kartais pagelbėja. Taip ir sukamės.
Vasarą norėtųsi nuvažiuoti prie jūros ar ežero, tačiau, kaip aš sakau, vyras pririštas prie valties – ilgesniam laikui išvažiuoti negalime. Bandysime pailsėti savaitgaliais.
Aš, be savo treniruočių, vakarais dar treniruosiu kitus. Vasarą gyvensime įprastai.
– Iš kur semiatės žinių apie vaiko auginimą?
– Buvau į rankas paėmusi kelias knygas apie gimdymą, kai jam ruošiausi, lankiausi kursuose. Tačiau motinystei ruošiausi ne iš literatūros. Jei kyla klausimų, gelbėja mamos, gydytojų patarimai, pokalbiai su gimdžiusiomis draugėmis ar internetas.
Bet daugiausia pataria nuojauta ir pamažu įgyjama nauja patirtis. Tų dalykų, kurių anksčiau nedariau, išmokstu savaime.
Turbūt vienintelis didžiausias rūpestis man buvo dėl virkštelės – kaip ją valyti, kad nepakenkčiau. O dabar viskas vyksta tarsi savaime.
