Vilnietė D.Peldžiūtė ir iš Kauno kilęs D.Narauskas dažnai ieško ne tik ramybės, bet ir iššūkių, naujų potyrių. O ieškodamas, pasirodo, gali rasti ne tik draugą, bet ir meilę.
Draugas surado merginą
Reikėjo nedidelio postūmio, kad prieš metus Danielius susitiktų su Dominika ir po dviejų dienų pradėtų bendrą gyvenimą. „Kadangi jai svarbu santykiai, o aš toks, kuris lengvai sutiko, apsigyvenome kartu“, – patikino Danielius.
Baigusi lavybos (vadinamojo koučingo) mokslus D.Peldžiūtė specializuojasi sau artimoje srityje – padeda kitiems spręsti panikos atakų, nerimo problemas. Į šią sritį Dominika pirmiausia atėjo norėdama padėti sau, nes būdama devyniolikos patyrė panikos priepuolį. Ji lankė psichoterapijos seansus ir išbandė dvasines praktikas – kvėpavimo technikas, meditaciją. Visu tuo, kas jai padėjo, moteris dalijasi su kitais.
Prieš metus Dominika svajojo susirasti artimą draugą, nes neabejojo, kad tik per tai geriausiai gali atsiskleisti jos moteriška prigimtis. Gali būti, kad tokį moters norą juto aplinkiniai, nors D.Peldžiūtė apie tai garsiai neužsimindavo.
Sykį jos kolega per Aliaską bėgančiam draugui nusiuntė Dominikos feisbuko anketą ir parašė: „Esate labai panašūs.“ Bičiulis D.Narauskui užsiminė, kad jam rado idealią merginą. Tuoj pat prisipažino pajuokavęs, bet pridūrė, kad susipažinti vis tiek vertėtų.
Tuo metu Danielius ką tik buvo baigęs ištvermingą kelionę Aliaskoje ir aplankė draugus Čikagoje.
„Jau kroviausi daiktus į lagaminą, po keturių valandų laukė skrydis namo ir kaip tik tuo momentu sulaukiau draugo žinutės“, – staigmeną, vertusią nusišypsoti, prisiminė keliautojas.
O Dominika kaip tik buvo baigusi lavybos kursus, kuriuos lankė su Danieliaus draugu. Šis lemtingą žinutę ir pasiuntė lietuviui į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Neapkroviau galvos mintimis – pasikviečiau Dominiką į feisbuko draugus ir toliau kroviausi daiktus. Tuo metu kasdien įvykdavo kas nors teigiamo, pasidaviau įvykių tėkmei“, – sakė Danielius, socialiniame tinkle ėmęs bendrauti su Dominika.
Keliautoją šiek tiek nustebino, kai nauja pažįstamoji netrukus atsiuntė balso žinutę: „Labas, Danieliau, ar mes pažįstami? Kaip mes galime būti susiję?“
Vyras prisipažino, kad juodu nepažįstami, ir papasakojo, jog susipažinti pasiūlė draugas.
Būdamas oro uoste Danielius su Dominika susirašinėjo ilgomis žinutėmis – abu aiškinosi savo požiūrius į gyvenimą.
Iš feisbuko anketos D.Peldžiūtė suprato, kad Danielius – veiklus ir įdomus žmogus. Jai kilo mintis, kad su ja vyras bendrauja dėl kokio nors projekto.
„Tuomet nesupratau, ar jis gyvena JAV, ar kažkur keliauja. Bendro paveikslo nesusidariau.
Kai jis grįžo į Lietuvą, turbūt buvau mažiausiai besidomintis žmogus, kokioje kelionėje jis buvo, ką veikė“, – prisipažino D.Peldžiūtė.
Nepažinta žemė
Parvykęs į Lietuvą D.Narauskas žiniasklaidai kone kasdien dalijo interviu.
„Per savaitę daviau penkis ar šešis interviu. Kai nesu prie to pripratęs, buvo keista, ir man jau pabodo apie tą patį pasakoti. Mano išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad norėjau jais pasidalyti. Bet buvo žmogus, kuris per daug neklausinėjo.
Vėliau Dominika net tildė mane: „Tu jau pasakojai šitą“, – kelionę prisiminė vyras.
Daugiau nei prieš metus į didžiausią ir atšiauriausią Amerikos valstiją D.Narauskas išsiruošė virpančia širdimi, nes mažai kas palaikė jo sumanymą.
Bet vyras jau buvo įgijęs drąsos – Danielius 2016-aisiais leidosi į kelionę per JAV nuo Vakarų pakrantės iki Rytų, nuo San Fransisko Aukso Vartų tilto iki Niujorko Bruklino tilto.
Jis keliavo ant savo riedlentės beveik neturėdamas nei pinigų, nei keliavimo vienam patirties. Visos kelionės metu lietuvis įveikė apie 5 tūkstančius kilometrų, o riedlente – per 3 tūkstančius kilometrų.
Buvo kelio atkarpų, kur policija neleido lietuviui keliauti riedlente, todėl jis važiavo autostopu. Danielius turėjo daug iliuzijų – tikėjo būsiąs kalnuose, nusipirko mažą gitarą, kad grotų prie upių.
Bet po valandos Amerikoje jam norėjosi grįžti namo, nes tuomet 21 metų jaunuolio naivumas sugriuvo. Jis keliavo per didmiesčius, kuriuose knibžda narkomanai, nusikaltėliai, o nešdamas didžiulę kuprinę juto kūno skausmą, akyse kaupėsi ašaros.
Bet nuo vaikystės Danieliui tai buvo svajonių šalis: „Net sapnuose regėjau, kad gyvenu Niujorke ar esu įkalintas, iš ten negaliu išvykti, bet man patinka. Realybė buvo kurioziška: kai nuvykau į Niujorką, man jis mažiausiai patiko“, – pripažino D.Narauskas, distanciją riedlente įveikęs palaikomas draugų ir gerbėjų socialiniuose tinkluose.
Į Aliaską jis vyko kaip į nepažintą žemę.
„Pasitikėjau Dievu, maniau: kur jis mane nuves, ten bus gerai. Jei reikės mirti, tebūnie. Paliksiu šį kūną. Tokios mintys ir buvo, neironizuoju. Norėjau išeiti iš skausmo ir būti laimingas.
Prieš metus buvau išsiskyręs su mergina, su kuria santykiai tarsi nuodijo. Jaučiau, kad trūksta gyvenimo, kai atsikeli ir sakai: o, šiandien nuostabi diena. Norėjosi įmesti save į kitas sąlygas, atsiduoti egzistencijai“, – kelionės į Aliaską tikslą įvardijo D.Narauskas.
Nuskynė lubiną
Vyras neslėpė, jog prieš kelionę buvo daug nervų, bet jis žinojo, kad jam to reikia. Ištvermę Danielius stiprino gimtajame Kaune – bėgiojo šaltu oru, rytais maudėsi po šaltu dušu.
Sykį bėgiodamas Ąžuolyno parke D.Narauskas pagalvojo, kad būtų įdomu tą patį daryti atšiaurioje Aliaskoje. Tačiau suvokė – tokioms kelionėms reikia gerai pasiruošti. Kartais jis galvodavo, kad jo sumanymas absurdiškas.
„Kai pradėjau tuo domėtis, ieškoti patarimų, pastebėjau, kad panašius išbandymus jau buvo patyrusių, žinoma, tik jų nedaug. Ta mintis brendo tol, kol supratau, kad vienintelis būdas įveikti tokią būseną, kokioje esu, – bėgti Aliaskoje“, – tvirtino pašnekovas.
Tad netrukus į kelionę Danielius pasiėmė kuprinę, vaikišką vežimėlį mantai susikrauti ir maisto atsargų, taip pat palapinę, viryklę, miegmaišį, šiltų drabužių.
Vyras į Aliaską išvyko tam, kad grįžtų pasikeitęs.
Daugiau kaip per du mėnesius D.Narauskas išilgai Aliaskos bėgo ir ėjo pėsčiomis, jo laukė fiziniai sunkumai ir susitikimas su rudųjų meškų šeima, pažintis su atšiauraus krašto gamta. Neįprastoje aplinkoje vyras iš naujo įvertino savo galimybes, žmogiškąsias savybes.
„Ilgą laiką pabuvau vienas, vienu metu pajutau, kad būdamas gamtoje tampu jautresnis, nes nebuvo išorinių dirgiklių – net telefono skambučių“, – patikino keliautojas.
Danielius į kelionės pabaigą jautėsi romantiškai – bėgdamas pro laukus, kuriuose žydėjo lubinai, jis stabtelėjo pasigrožėti. Keliautojas tarsi nujautė būsimus įvykius – jį apėmė pojūtis, kad nors ilgą laiką buvo vienas, atrodė, jog kažkur aplinkui sukasi mergina.
Keliautojas nuskynė vieną lubiną ir tuo metu svarstė, kad norėtų jį padovanoti merginai. Bet jos nebuvo. Tad manė, kad laukinį augalą parveš mamai. Jis lubiną įsidėjo tarp dienoraščio lapų, tik tuo metu nenumanė, kad į Lietuvą parvežta gėlė pradžiugins Dominiką.
Kai po kelionės Danielius grįžo į Kauną, svarstė, kad būtų laikas jiems susitikti. Kai juodu pradėjo derinti pasimatymą, Dominika užsiminė, kad savaitei išvyksta, Danielius irgi norėjo savaitę pailsėti.
„Bet jaučiau, kad jeigu nesusitiksime artimiausiomis dienomis, taip ir nebesusitiksime. Juk kai ilgai planuoji, nieko nebūna.
Pamaniau, kad senasis aš taip ir galvotų, kad susitiksime, kai bus palanku, bet naujasis aš man kuždėjo, kad reikia imti jautį už ragų. Pamaniau: pabandome ir pažiūrėsime, kas iš to išeis“, – pasakojo D.Narauskas, su nauja pažįstamąja susitikęs praėjus trims dienoms, kai grįžo namo.
Iki pasimatymo juodu daug susirašinėjo. Danielius paklausė Dominikos, kokios gėlės jai patinka. Išgirdęs, kad rožės, vyras nebuvo nustebęs, pamanė, kad banalu.
Bet netrukus atskriejo žinutė, kad ji mėgsta lubinus, nes kaip tik tuo metu jie žydėjo Lietuvos laukuose, pakelėse.
Keliautojas suprato, kad tai buvo ženklas – ne veltui Aliaskoje nuskynė lubiną svajodamas jį padovanoti būsimai draugei. Iš dienoraščio išsitraukęs apdžiūvusį lubiną Danielius nuvežė Dominikai. Ši buvo apstulbusi, kai vyras jai įteikė gėlę, nes nesitikėjo, kad jis specialiai šio žiedo ieškos.
Mintys buvo visagalės
Pabendravę akis į akį Dominika ir Danielius tarsi pajuto, kad pažįstami daug metų, nes vienas kitą suprato iš pusės žodžio.
„Man sunkiau tobulėti, kai neturiu poros. Save geriausiai išreiškiu, kai kitas žmogus gali atliepti mane ir mes kartu galime kurti bendrą ryšį“, – tikino D.Peldžiūtė.
Keletą mėnesių ji meditavo, mintyse išsakė, kaip norėtų įžengti į santykius. „Kai susipažinau su Danieliumi, tai buvo viena pirmųjų dienų, kai aš pagaliau atsipalaidavau, atsimerkiau ir pagalvojau: viskas gerai, aš esu laiminga, veikiu, ką noriu, turiu, ko man reikia“, – pastebėjo D.Peldžiūtė.
Tos jos mintys tarsi buvo visagalės.
„Aš jį išmeditavau“, – tikino moteris, mintyse susikūrusi vyro paveikslą. Dominika netgi buvo surašiusi įsivaizduojamo draugo savybių, bruožų sąrašą. Ir Danielius nemažai tų savybių turi.
Bet pora nemano, kad draugo žinutė Danieliui buvo pranašiška, ją tiesiog vertino kaip paskleistą mintį, kurią siuntėjas greičiausiai tą pačią minutę pamiršo.
„Manau, tai laimingi atsitiktinumai. Juk dėlionė susideda, kai tam tikra tvarka sudėlioji smulkias detales. Bet kartais gali nežinoti, kad sudėjai taip, kaip reikėjo, ir vis tiek susidėlioja gerai. Tai kaip matematikos lygtį spręsti“, – iki šiol taip apie draugystę su Dominika mano Danielius.
Po pirmo pasimatymo keliautojas ir dvasinių praktikų mokytoja netrukus pradėjo gyventi kartu.
Danielius pasikvietė Dominiką į Kauną, savo gimtuosius Šančius. Įsikūrus ne iš pačios geriausios pusės garsėjančiame rajone vilnietei buvo nejauku matyti gatvėmis šlitinėjančius girtuoklius, kylančias muštynes.
Dėl to Dominika nesijautė gerai, tad po kiek laiko Danieliui pasiūlė drauge kraustytis į Vilnių. Prieš keturis mėnesius pora įsikūrė sostinės Naujamiesčio rajone, tuo abu patenkinti.
Naujas gyvenimo lapas
Dominika ir Danielius atvertė naują gyvenimo lapą – moteris per metus dvasiškai sustiprėjo, sustiprino ir profesinę veiklą, o vyras žengė žingsnį į ekologiškos medvilnės drabužių kūrimą.
D.Narauskui ištvermės išbandymas Aliaskoje padėjo išgvildenti verslo idėją, todėl prieš pusmetį jis įkūrė drabužių prekės ženklą „Pineal“ ir internetinę parduotuvę.
Prie jo veiklos prisideda ir mylimoji, juk abu turi daug ką bendra. Juos sieja net ir praeityje buvusi mirties baimė.
„Pati susipažinau su panikos ataka, kuri mane užklupo netikėtai. Vakare ištiko toks stiprus priepuolis, jog turėdama širdies ydą jau maniau, kad mirštu, – mano pulsas tuomet šoktelėjo iki dviejų šimtų širdies dūžių per minutę. Mama labai išsigando, nes anksčiau neturėjau sveikatos komplikacijų. Panikos ataka yra tai, kai skirtingi fiziniai simptomai siunčia didžiulę baimę išprotėti arba numirti“, – tikino D.Peldžiūtė.
Tuo metu ji buvo ISM vadybos ir ekonomikos universiteto pirmakursė, studijavo tarptautinį verslą ir komunikaciją. Šią sritį mergina pasirinko dėl to, kad mokykloje gerai sekėsi matematika, o įstoti į universitetą buvo lengva. „Visada jutau vidinę kovą – kur man būti ir ką veikti“, – prisipažino D.Peldžiūtė.
Bet jau tada Dominika domėjosi meditacija, psichologija. Nors ir baigė verslo studijas, D.Peldžiūtė pasirinko tą kelią, kurį padiktavo patirtis, – ji šiuo metu moko kitus suvaldyti ir įveikti panikos, nerimo atakas.
Kauno kolegijoje D.Narauskas studijavo grafinį dizainą, bet mokslų nebaigė.
Danielius tikėjosi, kad dėl to jį pasmerks tėvai, draugai, bet kai tik metė studijas, pajuto laisvę. Po to D.Narauskas į kitą kolegiją įstojo studijuoti verslo vadybos, tačiau jam reikėjo mokėti už mokslą.
Po pusantrų metų jis suprato, kad gaišta laiką, o mokslas neatsipirks, tiesiog pinigai išmetami į balą. Todėl vėl metęs studijas D.Narauskas lankė praktinius verslo vadybos kursus ir, jam į tai investavus, pinigai už mokymus atsipirko per dvi savaites.
„Kas iš to aukštojo mokslo diplomo, jeigu neturi rezultato? Gal geriau turėti rezultatą, bet neturėti diplomo“, – įsitikinęs prekės ženklo kūrėjas.
Ilgi ieškojimai, kuo nori užsiimti, bei ištvermės kelionė į Aliaską D.Narauskui buvo labai naudingi.
„Nurimau, dingo liūdesys, mirties baimė ir menkumo jausmas. Anksčiau maniau, kad aš ko nors negaliu padaryti, nes gali nepavykti, dabar to nebėra“, – pokyčius po bėgimo Aliaskoje įvardijo D.Narauskas.
Kai vyras tai pasiekė, pasikeitė ir asmeninis gyvenimas, kurį lyg saulė nušvietė Dominika.
Judėjo viena kryptimi su rudosiomis meškomis
D.Narausko užsispyrimu vykti į Aliaską mažai kas tikėjo. „Man draugai sakydavo: kur tu nubėgsi? Jie abejojo, ar įmanoma bėgant atsikratyti slegiančių problemų.“
Tačiau vyras klausė savo širdies, ir 2019 metais įgyvendino rizikingą sumanymą. D.Narauskas išilgai perbėgo ir perėjo per Aliaską – įveikė pusantro tūkstančio kilometrų: bėgimas truko 46 dienas, o pėsčias ėjo 30 dienų.
Praėjusių metų pavasarį Aliaskoje Danielius bėgo permainingu oru – vėsiausiomis dienomis temperatūra siekė 11 laipsnių šalčio, o baigus bėgimą – 25 laipsnius šilumos.
Apie tris šimtus kilometrų D.Narauskas maždaug savaitę bėgo tundra, nebuvo matyti jokios žalumos, medžių, kalnų. Tačiau buvo plytinčios naftos gavybos įmonės, pasirodydavo šiauriniai elniai, vilkai, meškos. „Kai lėktuvu grįžau į miestelį, kuriame buvo sužydėję medžiai, mane ištiko šokas. Vieni patiria kultūrinį šoką, o man buvo gamtos šokas“, – nuostabos neslėpė bėgikas.
Ar D.Narauskas draugiškai prasilenkė su plėšriais gyvūnais? Iš pradžių lietuvį gąsdino palaidi šunys, kai jis bėgo atokiomis vietovėmis, pro vienkiemius. Pasisekė, kad šunys nepuolė, ilgai nesekė iš paskos. Bet tai – menka problema, nes Danieliaus laukė susitikimai su rudaisiais lokiais. „Ačiū Dievui, kad baltųjų lokių nesutikau, nes jie pavojingiausi. Jie ėda viską, nesvarbu, kas pasitaikytų – ruonis ar žmogus“, – neabejojo keliautojas.
Užtat rudųjų meškų šeimą ir Danielių skyrė maždaug 120 metrų atstumas. Tai buvo patelė su dviem jaunikliais, ir lietuvis bei plėšrūs gyvūnai judėjo į tą pačią pusę aštuonis kilometrus, kol pagaliau meškos nusuko. Tuo metu Danielius nebėgo, nes buvo girdėjęs, kad bėgantis objektas meškoms gali atrodyti kaip taikinys. Todėl vyras stengėsi labai greitai eiti. Nors pradėjo skaudėti kojas, lietuvis nekreipė dėmesio į skausmus.
„Aišku, bijojau. Buvau pasiruošęs viskam, netgi susigrumti. Pagalvojau, kad labai myliu gyvenimą ir darysiu viską, kad gyvenčiau, greičiausiai ginsiuosi. Elgiausi ramiai, nesiblaškiau. Bet lokys nesuvokia savo dydžio ir greičiausiai negalvoja, kad yra stipresnis už žmogų. Niekas nežino, ką mąsto gyvūnas. Daug kas nuo pačios meškos priklauso, juk ji gali būti jauniklis, gali būti motina. Jie visi skirtingai elgiasi“, – tikino D.Narauskas.
Jis iš vietos žmonių išgirdo posakį: „Sveiki atvykę į Aliaską. Dabar esate maisto grandinės dalis.“ Todėl keliautojas suprato, kad ne žmogus, o gyvūnas grandinės viršūnėje, tad nieko blogo nenutiktų, jei tave kas nors surytų.
Susitikimas su meškomis buvo vienas didžiausių išbandymų gamtoje, o didžiausi fiziniai sunkumai – ant pėdų pritrintos pūslės, kojų skausmai. Bėgimo apranga vyrui nutrynė užpakalį, batai – kojas. Prieš bėgimą Danieliui nebuvo laiko įvertinti, ar avalynė jam tinkama, todėl kelionėje dėl to kilo bėdų. Gerai, kad vyras turėjo antrą porą batų.
Fotosesija tarsi užgydė krūtinės randus
D.Peldžiūtė gimė su širdies yda, dar kūdikystėje ji buvo operuota. Sulaukus ketverių metų Dominikai buvo įsiūtas kardiostimuliatorius. Ji jau neprisiminė nei ligoninės, nei savijautos po operacijos.
„Begalė dalykų prirašyta mano medicininiame išraše: Rosso-Konno operacija, aortos susiaurėjimas (koarktacija), mitralinio vožtuvo nesandarumas, skilvelių nesandarumas. Jau 21 metus gyvenu su širdies stimuliatoriumi, veikiančiu kiekvieną sekundę (mano širdis nėra pajėgi plakti savarankiškai reikiamu ritmu)Per tą laiką man buvo atlikta ne viena širdies operacija ir aš puikiai suvokiu, kad operacijos mane neišvengiamai lydės visą likusį gyvenimą. Esu pajėgi daryti viską, ko tik geidžia mano širdis“, – Vaiko širdies asociacijos tinklalapyje savo istorija dalijosi jau į suaugusiųjų pasaulį įžengusi D.Peldžiūtė.
Vaikystėje Dominika nemažai laiko praleido ligoninėse, vėliau kas pusmetį jai teko tikrintis sveikatą, atlikti tyrimus. Sulaukus 14 metų D.Peldžiūtei buvo pakeistas kardiostimuliatorius. Šią operaciją Dominika atsimena.
Patyrusi panikos priepuolį ir jį įveikusi D.Peldžiūtė neabejojo, kad tai galėjo būti susiję su įgimta širdies yda, patirtomis operacijomis. „Vaikystėje aš gyvenau didžiulėje įtampoje. Tai atsiliepė dabar, atpažinau panikos signalus per buvusias baimes.
Anksčiau aš nesigilinau, kas yra mirtis. Bet panikos atakos mane prirėmė prie sienos, prie kurios turėjau susipažinti su savo kūnu, ir privertė atsakyti į klausimą: ar mano širdies būklė priartina mane prie mirties?
Nors lankiausi pas gydytojus, anksčiau nebuvo situacijų, dėl kurių turėčiau sunerimti, bet psichikoje visos ligos patirtys liko“, – įsitikinusi D.Peldžiūtė, kuri neišsiskyrė iš bendramokslių. Ji baigė ir muzikos mokyklą. Tik kūno kultūros pamokose jai buvo sumažintas fizinis krūvis.
Būdama paauglė Dominika išgyveno, kad krūtinėje turi didelį randą, nes dar vaikystėje dėl širdies operacijos buvo atverta krūtinės ląsta. D.Peldžiūtė vienu metu jautėsi negraži, baiminosi apsivilkti suknelę su gilesne iškirpte. Todėl Dominika susirado fotografę ir paprašė fotosesijos, kuri būtų skirta jai pamatyti tuos randus iš šalies.
Ši fotosesija D.Peldžiūtei padėjo suprasti, kad dėl operacijų žymių jos kūnas gali būti gražus, čia nieko baisaus nėra. „Taip išmokau jaustis drąsiau prieš kam nors atidengiant, rodant tuos randus“, – vieną fotosesijos nuotraukų komentavo D.Peldžiūtė.
