Turbūt pirštais būtų galima suskaičiuoti kauniečius, kurie įkopę į antrąjį šimtmetį būtų tokie judrūs, turėtų šviesią atmintį, dalytų išmintį, kasdien eitų pasivaikščioti parko takeliais, skaitytų laikraščius ir knygas.
Prieš 100 metų birželio 30 dieną gimusiai, o praėjusį savaitgalį garbingą jubiliejų su būriu artimųjų restorane paminėjusiai buvusiai pedagogei E.Bitkevičienei tokia veikla įprasta.
Jos tikinimu, tik judantis ir skaitantis žmogus išlieka guvus, protingas ir laimingas.
Sutiko pabanguotais plaukais
Adolfo Ramanausko-Vanago gatvės daugiabutyje su dukterimi Birute viename bute gyvenančios E.Bitkevičienės buvome sutikti labai šiltai ir pagarbiai. Svečiuose buvo ir dar viena jos duktė – Angelė, gyvenanti tame pačiame name.
Laukdama svečių šeimininkė pasidabino balta palaidine, žalsvu švarkeliu ir juodu sijonu, įsigytu prieš pat jubiliejų. Jos kaklą puošė privalomas smetoniškų laikų ponių aksesuaras – perlų karoliai.
Moteris prieš mums atvykstant pasirūpino šukuosena – klijais iš sėmenų pati suformavo bangeles. Tokias nešiojo anų laikų damos.
E.Bitkevičienė iš anksto išdėliojo daugybę senų albumų, paruošė atvirukus ir kitus sveikinimus, kurių iš artimųjų, buvusių mokinių bei miesto valdžios atstovų sulaukė šio garbingo jubiliejaus proga.
Inteligentiška ir maloni kaunietė pasidžiaugė daugybe jai dovanotų gėlių puokščių, kitomis dovanomis, tarp kurių ir knygos, be kurių moteris neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Rytą pradeda su laikraščiu
Šimtametė ryte į rankas ima laikraščius. Ji atidžiai perskaito naujienas. Kaunietė – ilgametė dienraščio „Lietuvos rytas“ prenumeratorė.
„Man įdomu, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje ir Kaune, todėl be laikraščių neįsivaizduoju nė dienos. Tačiau labiausiai man patinka skaityti knygas. Per gyvenimą esu sukaupusi gausią biblioteką.
Jos liko mano namuose Kelmės rajone esančiame Beinoravos kaime, dabar pavadintame Tilvikais, kur pragyvenau septynis dešimtmečius. Į Kauną pas dukterį prieš trejus metus atsivežiau tik mažą dalį knygų. Skaitau ne tik jas, mane domina ir tai, kas naujai išleidžiama“, – kalbėjo šimtametė.
E.Bitkevičienė šiuo metu skaito Stefano Zweigo knygą „Vakarykštis pasaulis“. Neseniai ji perskaitė Michelle Obamos istoriją bei Glorios Goldreich knygą „Mano tėvas Šagalas“. Visos jos – kelių šimtų puslapių.
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris ne tik įnikusi į skaitymą, bet ir labai mėgsta judėti. Kartu su dukterimi ji eina pasivaikščioti po netoliese esantį Kalniečių parką. Jeigu nenužingsniuoja bent 2 kilometrų, moteris sakė sunkiai užmieganti.
Ilgaamžių šeimoje netrūko
Paklausta apie mitybos įpročius moteris sakė, kad niekad nesirinko, ką valgyti, o ko ne. „Ką turiu, tą valgau. Tuo klausimu niekada nebuvau išranki ar išlepusi. Karo ir pokario metais teko džiaugtis, kai turėdavome duonos, brangindavome kiekvieną jos kąsnį“, – atvirai pasakojo šimtametė.
Mėgindama atskleisti savo ilgo gyvenimo ir gyvybingumo paslaptį E.Bitkevičienė sakė, kad giminėje netrūko šimtamečių. Moters tėvai iš karto po karo žuvo, todėl apie jų ilgaamžiškumą kalbėti negalima. Bet jos senelis gyveno per šimtą metų.
Buvusi pedagogė tikino, kad perkopti 100 metų ribą jai padėjo ne tik genai, bet ir aktyvus gyvenimo būdas, darbas, tvarka ir nusiteikimas. Jeigu žmogus ims į širdį kiekvieną smulkmeną, pats sau pakenks ir susigrauš.
„Į viską reikia žiūrėti šiek tiek su humoru, mažiau dejuoti, daugiau veikti, šypsotis ir vadovautis taisykle: švieskis ir šviesk“, – kalbėjo E.Bitkevičienė.
Dovanų gavo giminės medį
Prieš pradėdama pasakoti apie savo gyvenimą ji paprašė atkreipti dėmesį į vieną šimtmečio proga širdį itin pamaloninusią dovaną. Moters buto svetainėje ant sienos neseniai pakabintas spaudinys su jos giminės medžiu, kurio šaknys siekia 1750 metus.
Moteris džiaugėsi, kad jos anūkės vyras sudarė ir jai padovanojo giminės medį.
„Archyvuose pavyko surasti duomenų apie mano protėvius, gimusius beveik prieš tris šimtus metų.
Šiame medyje galima pamatyti ne vieną mūsų kartą. Seniausia giminės šaka siekia XVIII amžių, o jauniausią puošia XXI amžiuje gimę vaikai, kurie yra mano proanūkiai“, – sakė E.Bitkevičienė.
Kaunietė su vyru Jonu (jis mirė sulaukęs 99 metų) turėjo gausią šeimą. Moteris pagimdė penkis vaikus. Vyriausias sūnus Darius mirė sulaukęs vos pustrečių metų. Angelė, Birutė, Jūratė ir Vytautas užaugo, sukūrė šeimas. Šimtametė turi aštuonis vaikaičius ir devynis provaikaičius. Visų jų nuotraukos matomos giminės medyje.
Gimė tolimoje emigracijoje
Žiūrėdama į spaudinį su jos šeimos medžiu moteris siūlė atkreipti dėmesį į jame įkomponuotą laivą, skrodžiantį Atlanto vandenyno bangas. Juo E.Bitkevičienė su tėvais Jonu ir Emilija Žukiais, seserimis Elena, Paulina ir Rosita bei broliu Leonu 1923 metais iš Argentinos parvyko į Lietuvą.
„Esu emigrantų duktė. Gimiau Argentinoje, Urdinaraino mieste. Mano tėvas į šią šalį iš Rokiškio rajono emigravo 1906 metais, o motina – kiek vėliau.
Tėvų istorija įdomi tuo, kad tėvas mamą įsižiūrėjo, kai ji buvo visai maža. Kai tėvą pakvietė į caro kariuomenę, jis ėjo atsisveikinti su kaimu. Kaimynystėje gyvenančiai penkiametei mergaitei Emilijai jis tąkart pasakė: „Auk, Emiliute. Kai užaugsi, būsi mano žmona.“
Po penkerių metų tėvas grįžo iš 1905 metais pasibaigusio Rusijos ir Japonijos karo, bet netrukus, kaip ir daugybė to metų lietuvių, ieškojusių geresnio gyvenimo, išvyko gyventi į Argentiną. O Emilijai prižadėjo, kad ūgtelėjusią būtinai pakvies pas save.
Ir iš tiesų, kai mamai buvo septyniolika metų, tėvas jai atsiuntė šipkartę – laivo bilietą. Ji nuplaukė į Argentiną ir iki pilnametystės gyveno pas savo dėdę, kuris buvo vedęs tuomet dar jos būsimo vyro seserį“, – pasakojo šimtametė.
Iš šilumos – į lietų ir šaltį
E.Bitkevičienės tėvas emigracijoje dirbo baldų dirbtuvėse meistru, o motina rūpinosi vaikais. Trys vyresnieji lankė mokyklą, o mažosios Eliza su sesute Rosita mėgavosi gražia, linksma ir nerūpestinga vaikyste.
Nors Argentina lietuviams buvo svetinga, šeima nutarė vykti gyventi į Lietuvą. Gyvendami svetur emigrantai ilgėjosi gimtinės. Be to, juos vargino karštis.
„Tėvai pasakojo, kokia graži Lietuva, kaip joje žydi sodai ir čiulba paukščiai. O po ilgo plaukimo laivu per Atlanto vandenyną ir važiavimo traukiniu per Europą atvykome į karo nualintą, nuskurdusią, vos alsuojančią šalį“, – prisiminė moteris.
Ji pasakojo, kad Rokiškio stotyje parvykusiųjų laukė giminaičiai su arkliais kinkytais vežimais. Buvo lapkritis, merkė lietus, krito lapai, buvo šalta. Iš saulėto ir šilto krašto, kur auga palmės, šeima pateko į visiškai kitokį pasaulį. Vyresnis brolis ir seserys vienu balsu tėvams šaukė: „Važiuokime į namus.“
Vaikai, ypač didesnieji, sunkiai priprato prie naujo gyvenimo, bet šeima vis tiek pasiliko gyventi Lietuvoje.
Pedagoge dirbo 55 metus
Šeima iš pradžių įsikūrė pas gimines Rokiškio rajone, vėliau persikėlė į gretimą kaimą, po to – į Naisius (Šiaulių r.), kur nusipirko ūkį. Prasidėjo sunkūs ūkininkavimo metai, bet pamažu gyvenimas ėmė gerėti.
Mokslams gabi Eliza mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau Šiaulių mokytojų seminarijoje. Tačiau netrukus prasidėjo karas, ir viskas apvirto aukštyn kojomis.
55 metų pedagoginį stažą turinti E.Bitkevičienė nuo pirmųjų dienų dirbo pagal profesiją. Pirmiausia ji buvo paskirta į Vičaičių pradinę mokyklą (Raseinių r.).
Paskui perkelta į Kubelių pradinę mokyklą (Kuršėnų r.). Kartu su prieš 13 metų mirusiu vyru Jonu, su kuriuo susipažino pas giminaičius, jie 1947 metais pradėjo dirbti Beinoravos pradinėje mokykloje (Kelmės r.).
Mokykla buvo įsikūrusi dvaro kumetyne. Viename namo gale – klasės, kitame – mokytojų būstas. Nors mokykla maždaug prieš porą dešimtmečių buvo uždaryta, buvusi mokytoja iš pradžių su šeima, po to viena joje gyveno daugybę metų.
Mokykla tapo kultūros židiniu
Apie mokytojavimo Beinoravoje metus, kuriuos prisimena su šiluma ir meile, moteris gali pasakoti nesustodama.
„Vyras buvo karininkas, bet sovietinės okupacijos metais teko keisti profesiją. Jis tapo pedagogu. Po karo Beinoravos mokykloje mokėsi per 80 vaikų. Mokykla tokiam skaičiui mokinių buvo per maža.
Dirbdavome dviem pamainomis: vienos klasės mokydavosi iš ryto, kitos – po pietų. Būdavo taip, kad aš mokydavau antrokus, o Jonas – pirmokus ir trečiokus. Vakarais dar mokydavome kaimo beraščius“, – prisiminimais dalijosi šimtametė.
Nors E. ir J.Bitkevičiai po karo, kaip ir didžioji dalis Lietuvos gyventojų, sunkiai gyveno ir vargo, jie kiekvienam atvėrė savo širdį ir perteikė žinias, todėl buvo laikomi kaimo šviesuoliais. Mokykla buvo tapusi kaimo kultūros židiniu.
„Buvome labai atsidavę darbui, kiekvieną vaiką priimdavome tarsi savą. Moksleivius ir pamaitindavome, ir sušildydavome. Tačiau buvome reiklūs, griežti. Norėjome, kad jie užaugtų gerais žmonėmis, būtų išsilavinę“, – tikino buvusi mokytoja.
Mokykloje buvo ir popamokinės veiklos. Vaikai mokėsi šokti, veikė teatro būreliai, buvo rodomi spektakliai. E.Bitkevičienė, kuri pati režisuodavo vaidinimus, prisiminė, kad repeticijos vykdavo jos namų virtuvėje. Mokytoja rengė šventes, mėgo organizuoti ekskursijas, į kurias visi važiuodavo kolūkio sunkvežimiu. Pedagogė ligi šiol sulaukia buvusių mokinių dėmesio ir šiltų žodžių.
