Buvo matyti, kaip už viešbučio lango kilo lėktuvai – nedaug, vos keletas per visą dieną, nes koronaviruso pandemija įšaldė keliones ir uždarė daugybės valstybių sienas. Į Lietuvą iš Singapūro atskridusi L.Gedvilaitė jau antrą savaitę viena izoliavosi viešbučio kambaryje prie Vilniaus oro uosto ir akimis vis sekė tuos pavienius lėktuvus.
„Jau beveik keturiolika dienų spoksau į juos pro langą ir jaučiu, kaip mane traukia sėsti į lėktuvą, skristi, pamatyti ką nors naujo. Nors dar net pačiame Vilniuje nebuvau“, – nusijuokė L.Gedvilaitė, palikusi karjerą tarptautiniame finansų pasaulyje ir kartu su kolege singapūriete įkūrusi kelionių rezervavimo platformą „Seek Sophie“, skirtą padėti tiems, kurie ieško nuotykių mažiau civilizacijos paliestuose pasaulio taškuose.
Rusvaplaukė žemaitė su fotoaparatu ant kaklo ir tik reikalingiausiais daiktais kuprinėje kasmet apie pusę metų praleidžia keliaudama, dažnai viena.
Ir ne ten, kur būriai turistų, o kur jų reikėtų atvežti daugiau.
Atvykusiųjų išleisti pinigai padeda nutolusioms bendruomenėms, išlaiko vietos gidų šeimas ir atkreipia pasaulio dėmesį į tokius kampelius, kuriuos kitaip galbūt pasiglemžtų alyvpalmių plantacijos, retų gyvūnų medžiotojai arba brangiųjų metalų kasyklos.
Atsisakė garantuotos karjeros
Lietuvės L.Gedvilaitės gyvenimo istorija – neeilinė. Jos šeimai ir pažįstamiems buvo šokas, kai ji atsisakė garantuotos karjeros ir ėmėsi rizikingos veiklos.
Mokslus Vašingtone (JAV) baigusi lietuvė dirbo analitike pasaulinėje bendrovėje „Zurich Insurance“, paskui persikėlė į Tarptautinę finansų korporaciją Kijeve (Ukraina).
Po kiek laiko nusprendė tęsti mokslus ir įstojo į geriausia verslo mokykla pasaulyje vadinamą INSEAD.
Šios verslo mokyklos studentus vilioja didžiausios tarptautinės kompanijos – nuo įtakingiausios verslo valdymo konsultacijų firmos „McKinsey & Company“ iki „Amazon“.
„Buvau perėjusi nemažai etapų dėl darbų finansų kompanijose, bet atsisakiau tolesnių pokalbių. Ketinau pradėti ką nors naujo ir pagalvojau, kad jei konkretų darbo pasiūlymą jau turėsiu rankose, bus sunkiau pasakyti „ne“, – neslėpė L.Gedvilaitė.
Santaupų ji turėjo maždaug 6–9 mėnesiams. Tikėtis, kad iš kelionių organizavimo iš karto uždirbsi tūkstančius, būtų naivu. Bet entuziazmo Lina turėjo daugiau nei nerimo.
Ypač norėjosi tai daryti atsakingai – dirbti tik su partneriais, kurie yra profesionalūs žmonės, kurie su aplinka ir gyvūnais elgiasi pagarbiai, bet tiesiog negali virtualioje erdvėje tinkamai reklamuotis, todėl užsieniečiai jų patys neatranda.
Šią idėją Lina rutuliojo kartu su verslo mokykloje sutikta bendraminte singapūriete Jacinta Lim.
Jos matė kelionių rinkoje nišą nuotykiams tose vietose, į kurias vienas nenuvyksi.
„Netyčia prasitarėme viena kitai, kad abi svarstėme apie kelionių verslą.
Bet visada maniau, kad jei kada nors turėsiu savo verslą, tai vėliau, o ne dabar. Bet paskui pagalvojau: ar kada turėsiu tokią galimybę?
Ar vėl sutiksiu žmogų, kuriuo pasitikėsiu? Ar kada nors vėl būsiu Singapūre, kur pradėti verslą lengva, iš kur keliauti labai paprasta? – svarstė L.Gedvilaitė. – Net tėvai tuo metu mane palaikė. Buvo įvairių pokalbių, nes jie konservatyvūs ir labiau būtų už saugų kelią. Bet kai mama pasakė: bandyk, pajutau palaikymą.“
Tėvai kūrė naują gyvenimą
Jos tėvai Jolanta ir Valdimaras Gedvilai patys buvo drąsūs, kai daugiau kaip prieš 20 metų ryžosi išvykti iš Lietuvos su vienuolikamete dukra į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten bandyti kurti naują gyvenimą.
Plungėje abu dirbo mokytojais. Aplankę gimines Floridoje neplanavo čia pasilikti ilgam, tačiau po kiek laiko nusprendė leisti dukterį į amerikietišką mokyklą, patys pradėjo dirbti ir susilaukė dar vienos dukters.
Lina ir jos sesuo Gabrielė užaugo be akcento kalbėdamos ir lietuviškai, ir angliškai.
„Būti emigrantu, palikti gimtąją šalį – rizika. Reikia turėti verslumo jausmą ir daug optimizmo, kad gali susikurti geresnį gyvenimą kitoje vietoje.
Jausmas, kad viskas įmanoma, įaugęs manyje ir įkvepia, – sakė L.Gedvilaitė. – Pirmą kartą iš komforto zonos išėjau, kai išvažiavau dirbti į Kijevą.
Nenumiriau, tad pagalvojau: bandysiu dar kartą. Išvažiavau į Singapūrą. Kiekvienas žingsnis ko nors išmoko, todėl jautiesi drąsiau.“
Viską išbando pačios
Dabar Singapūras yra Linos namai. Bet apie šešis mėnesius per metus ji keliauja. „Seek Sophie“ esmė – kad organizatorės savo kailiu išbando visus siūlomus maršrutus, asmeniškai patikrina visus vietos gidus, vairuotojus ir vedlius.
Merginos mėnesiais naršė Indoneziją, Vietnamą, Šri Lanką, Malaiziją, Indiją, Nepalą ir Taivaną, kad keliautojams nereikėtų gaišti laiko prie kompiuterio ieškant gerų maršrutų ir patikimų organizatorių.
Lietuvė stovėjo viena žmonių skruzdėlyne Malaizijos Kota Kinabalu miesto „Wisma Sabah“ pastate, kur savo paslaugas Borneo salos turistams siūlo galybė įvairiausių kopimų, plaukimų, safarių, nardymų ir ekspedicijų organizatorių.
Sukaupusi drąsos ji ėjo nuo vieno langelio prie kito, kalbėjosi su vietiniais, kad suprastų, kurie iš jų tiktų „Seek Sophie“ vizijai, kuriais galima pasitikėti, su kuriais keliones išbandyti pačiai.
Be to, reikėjo įtikinti malaiziečius, kad ir jie pasitikėtų jauna europiete ir taptų tuo metu dar tik pradedančios veiklą platformos partneriais.
„Sunku pasakyti, kada įvyko lūžis, bet netrukus beldžiausi į daugybę durų ir kalbėjausi su gidais ir instruktoriais.
Gerumas, kurį pirmąsias dienas man rodė žmonės, atvėrė naują pasaulį – žmogiškojo kilnumo ir turtingumo.
Tą akimirką nusprendžiau, kad niekada nenoriu nustoti dirbti šio darbo. Dabar man labiausiai patinka susitikti su gidais, kūrėjais ir kitokiais gyvenimo mokytojais bei svajotojais, klausytis jų istorijų ir suvokti nedidelę jų aistros dalelę“, – pasakojo L.Gedvilaitė.
Rado ypatingą gidą
Kai prieš dvejus metus tyrinėjo Šri Lanką ir klausinėjo apie gidus, vis girdėjo atsakymą: būtinai susirask Surają. Taip Lina susipažino ir pradėjo dirbti su žmogumi, kurio paprastas keliautojas galbūt niekada nebūtų suradęs.
„Pasirodė, kad Surajas su kolege ne tik organizuoja safarius į Vilpatu nacionalinį parką, bet ir turi nedidelį bendruomeninį projektą – jie bando mokyti vietos žmones, kaip darniai sugyventi su laukiniais gyvūnais, pavyzdžiui, drambliais, kurie, būna, sutrypia žmonių daržus.
Surajas yra baigęs zoologijos studijas, moka sekti leopardų pėdsakais, moko šio darbo ir kitus vietos žmones. Visi, kuriuos esame siuntę į kelionę su Suraju, būna nustebę, kad keliaudami gali ne tik pamatyti gyvūnų, bet ir tiek daug sužinoti“, – pasakojo L.Gedvilaitė, atsakingai atsirenkanti partnerius.
Apie lietuvės veiklą Šri Lankoje rašė net salos angliškas savaitraštis „The Sunday Times“, nes nedaugeliui kelionių organizatorių rūpi ne tik pelnas, bet ir vietos žmonių gerovė.
„Seek Sophie“ išsiskiria, nes nedirba su didžiulėmis kelionių agentūromis ir stengiasi atkreipti pasaulio dėmesį į vietas, kurioms be turizmo grėstų nunykimas.
„Dvi moterys – keliavimo misijoje“, – apie L.Gedvilaitę ir J.Lim rašė šrilankiečiai.
„Šri Lanka daug nukentėjo dėl pilietinio karo, o neseniai ir dėl teroro išpuolių. Dabar turizmą sustabdė koronaviruso pandemija. Tai viena šalių, kurias mes ypač norime paremti ir kviesti žmones ten sugrįžti“, – paragino Lina.
Būna, žmonės pareiškia, kad nereikia reklamuoti neatrastų, išskirtinių pasaulio kampelių. Į tokią kritiką „Seek Sophie“ įkūrėjos turi ką atsakyti: užtenka papasakoti apie tai, ką pamatė nuvykusios į Borneo salą Malaizijoje.
„Kai plauki Kinabatangano upe stebėti laukinių orangutanų ir nykštukinių dramblių, matai praplaukiančias baržas su palmių vaisiais, iš kurių spaudžiamas aliejus.
Plantacijos vis artėja prie upės, mažėja vietos gyvūnams. Juos išgelbėti gali turizmas.
Kuo daugiau bus keliaujama stebėti laukinių gyvūnų, tuo daugiau tikimybės, kad džiunglės bus saugomos, o ne parduodamos.
Mums labai svarbu, kad žmonės keliaudami savo pinigais paremtų gamtą“, – savo siekius atskleidė L.Gedvilaitė.
Siūlo ne visas vietas
Atsakingumas keliaujant ir renkantis partnerius apriboja vietas, kurias lietuvės sukurtas portalas siūlo pamatyti.
Pavyzdžiui, Indonezijos Sumatros saloje yra vietovė, kurioje gyvena laukiniai orangutanai, tačiau ten nuvykusi Lina suprato, kad kai kurie gyventojai gyvūnus yra laikę narvuose, todėl orangutanai žmonių bijo, gali elgtis agresyviai.
Todėl šios kelionės nutarta nesiūlyti, kad ir kokia egzotiška ji būtų.
Keliautoja surado kitą būdą pamatyti orangutanus – Ketambės džiunglėse, kur profesionalus gidas moka netrikdydamas gyvūnų juos surasti pagal garsus ir kitokius ženklus: „Adrenalino ten netrūksta – kažką išgirsti, turi bėgti ir ieškoti, kad tik pamatytum orangutaną ar giboną.
Ši vieta mažiau žinoma negu tos, kur žmonės keliauja jų pamatyti.
Mūsų tikslas – išskirti tokius mažiau turistinius taškus arba siūlyti kitus būdus pasiekti populiaresnius kelionės tikslus.“
Kažkada L.Gedvilaitė pati sėdėjo su žemėlapiu neįsivaizduodama, kaip pasiekti mažytį taškelį, žymintį Tamboros ugnikalnį Indonezijoje – šiauriniame mažiau populiarios Sumbavos salos krante.
Ji viena ryžosi kelionei, pasiekė ugnikalnio viršūnę padedama nuostabių nešikų ir išvydo nepakartojamą saulėtekį.
„Buvo aišku, kad šią vietą turi išvysti daugiau žmonių“, – nusprendė Lina.
1815-aisiais išsiveržusio Tamboros ugnikalnio pelenai nuklojo visą regioną ir net Europoje lėmė klimato anomalijas – tie metai vadinti „be vasaros“.
Tokias istorijas išsityrinėjusi pati, dabar L.Gedvilaitė ir kolegos stengiasi padėti jas atrasti ir kitiems.
Pradėjusios dviese, dabar „Seek Sophie“ įkūrėjos turi dar šešis darbuotojus. Iki koronaviruso pandemijos kiekvieną mėnesį kompanija aptarnaudavo per 200 klientų – dauguma iš Vakarų Europos, apie trečdalį – gyvenantys Azijoje.
Drąsi idėja sudomino ir investuotojus – pernai L.Gedvilaitė tris mėnesius praleido Lisabonoje vykusiame „Techstar Accelerator“ renginyje, į kurį patenka tik atrinkti jauni startuoliai.
„Nuo pat pradžių žinojome, kad norime būti ne mažas vietos verslas, bet augti ir tapti globalių kelionių paieškos platforma. Tiesiog pradžia buvo Azijoje. Aišku, dabar dėl koronaviruso planai nusirito nuo kalno“, – neslėpė L.Gedvilaitė.
Kol sienos užsieniečiams uždarytos visose šalyse, kuriose ji dirba, visas dėmesys – vietos gyventojams.
Po trijų spengiančios tylos mėnesių galų gale pirmąją pokarantininę kelionę užsisakė Vietname gyvenantys korėjiečiai.
„Jie norėjo pamatyti Ha Longo įlanką, kurioje paprastai būna daugybė turistų. Bet dabar laivai plaukioja tik savaitgaliais, todėl tomis dienomis minios per didelės.
Mes užsakėme jiems privatų laivą su mūsų patikrintu gidu, – pasakojo Lina, daug laiko praleidžianti besiaiškindama, kaip po pandemijos partneriai užtikrina švarą ir saugumą. – Vietname koronaviruso atvejų labai mažai, visi atrodo atsipalaidavę. Kitur mūsų partneriai žada pasirūpinti švara, kaukėmis, svarbu, kad sienos turistams greičiau atsivertų.“
Lietuviams kelionių į Aziją dar teks palaukti. Kol kas Azija net nekalba apie turistus iš Europos. Iš pradžių bandoma pradėti keliones tarpusavyje – tarkime, tarp Vietnamo ir Taivano, Malaizijos ir Filipinų.
„Kasdien laukiu, kur kokia siena gal atsivers“, – šyptelėjo L.Gedvilaitė, grįžusi į Lietuvą iš Singapūro.
Jai pačiai pirmieji karantino mėnesiai visai patiko, pabūti ramiai namuose – itin retas malonumas.
Tačiau prasidėjus trečiam mėnesiui skaitant knygą, kurioje veiksmas vyksta Floreso saloje, kur gyvena Komodo varanai, prabudo troškimas keliauti: „Dar tiek daug yra ką pamatyti ir sužinoti.“
Turistų neatrastų maršrutų Azijoje penketukas pagal lietuvę
1. Komodo nacionalinis parkas, Indonezija
Tai visų fotografų svajonių kraštas – su nepaliestais rožinio smėlio paplūdimiais, laukiniais Komodo varanais, vadinamais drakonais, ir milžiniškomis mantos rajomis. Keliautojai jau po truputį atranda šią vietą, bet turizmas čia vis dar dešimtmečiais atsilieka nuo Balio, taigi galite tikėtis atrasti ką nors netikėto!
2. Kinabatangano upė, Malaizija
Plaukiant šia upe Borneo saloje galima pamatyti laukinių didnosių beždžionių, atsiskyrusių orangutanų ir drovių nykštukinių dramblių. Nors niekas negarantuoja, jog būtent jūsų kelionės metu gyvūnai pasirodys, jų čia tiek daug, kad ši Malaizijos vieta yra puiki galimybė išvysti džiunglių gyventojus jų tikruose namuose, o ne rezervatuose.
3. Tamboros ugnikalnis, Indonezija
Nakvoti prie kraterio, iš kurio daugiau nei prieš du šimtus metų išspjauti pelenai uždengė dalį pasaulio, yra kažkas nepakartojamo. „Metai be vasaros“ įkvėpė knygas apie Frankenšteiną ir Drakulą. 2850 metrų aukščio ugnikalnį turėtų aplankyti kiekvienas keliautojas, ieškantis mažiau pramintų takų.
4. Vilpatu nacionalinis parkas, Šri Lanka
Keliaudamas per Vilpatu parką jautiesi tarsi įžengęs į gyvūnijos karalystę. Gali žavėtis dailiais drambliais, stebėti didingus leopardus ir likti apžavėtas daugybės paukščių spalvų. Vilpatu nėra toks populiarus (ir tikrai mažiau prigrūstas turistų!) nei kiti nacionaliniai Šri Lankos parkai, bet gyvūnijos įvairovė tikrai nenuvils.
5. Sin Suoi Ho kaimas, Vietnamas
Keliautojai sako, kad šiame kaimelyje jausmas toks, koks buvo Sa Pa prieš tai, kai pastarąjį kalnų regioną atrado minios turistų. Sin Suio Ho kaimas yra pora valandų kelio nuo Sa Pa. Žmonių čia beveik nėra, o vaizdas labai panašus kaip Sa Pa. Čia galima atrasti tikrą vietnamietišką kaimą, pamatyti ryžių terasas, krioklius, nuostabius vaizdus ir suprasti vietos žmonių gyvenimo būdą.
