Ir nors dėl Irenos širdies teko pasivaržyti, iškalbus ir išvaizdus agronomas pasiekė savo ir jau 1960-ųjų liepos 2-ąją abu vienas kitam prisiekė amžiną meilę. Nuo tada prabėgo jau 60 bendro gyvenimo metų – praėjusį ketvirtadienį vatušiškiai Irena ir Alfonsas Stoniai minėjo deimantinę santuokos sukaktį.
Sutiko su gėlėmis ir cepelinais
Dabar Irenai – 82-eji, o Alfonsui – 88-eri. Abu negali pasigirti stipria sveikata, tačiau liepos 2-ąją deimantines vestuves sutiko kartu. Nors prieš tai sušlubavus širdžiai Irena buvo paguldyta į ligoninę, kaip tik tądien ją iš ten išleido. Tarsi pats aukščiausiasis būtų norėjęs Stonius šią ypatingą progą vėl suvesti draugėn.
„Grįžtu namo, o čia – gėlės, vyro, dukters ir svainės Zitos sveikinimai, cepelinų privirta“, – džiugią akimirką prisimena moteris.
Solidaus santuokos jubiliejaus sulaukusius Stonius kalbinome skirtinguose kambariuose – Irena dėl sveikatos būklės, prižiūrima jauniausiosios dukters Ingridos, guli lovoje, Alfonsas taip pat didesnę dienos dalį praleidžia gulėdamas.
Tačiau kad ir būdama tolėliau, moteris įdėmiai klausėsi gyvenimo palydovo pasakojimo, o vėliau juokėsi, jog šis kai kur ir pagražinęs, ir naujų detalių prikūręs. Bet nepiktai. Ir kur čia pyksi – per šitiek metų sutuoktiniai ne vieną pūdą druskos pasidalijo. Buvo ir džiugių, ir karčių akimirkų, tačiau abu Stoniai vieningai sako, jog labiausiai juos gyvenime rišo ir riša vaikai.
Kartu – ir džiaugsme, ir varge
Sutuoktiniai sugyveno keturias atžalas – sūnus Joną ir Arūną, dukras Almą ir jaunėlę Ingridą. Vaikai – didelė laimė, tačiau pusės tos laimės sutuoktiniai neteko. Joneliu pasidžiaugti galėjo vos dvi dieneles, o Arūną, kai jam buvo 17, pasiglemžė Baltijos jūros bangos.
„Nė didžiausiam priešui nelinkėčiau laidoti savo vaikus“, – praėjus daugybei metų po šių netekčių sako Alfonsas. Tokios žaizdos neužsitraukia, gydyk negydyk – neužgis. Ir Ingrida neslėpė, kad mamos sveikata ėmė silpti būtent po šios tragedijos, nusinešusios antrojo sūnaus gyvybę, kurią abu tėvukai iki šiol skaudžiai išgyvena.
O jų akių šviesa, kaip patys sako, – rūpestingoji Ingrida, gyvenanti kartu su jais ir dieną naktį pasiruošusi vaduoti. Gimdytojais rūpinasi ir Kretingoje gyvenanti dukra Alma, tačiau ji tolėliau, tad kasdien prilakstyti negali.
Abi dukras tėvai išleido į mokslus. Ir ne į bet kokius, o į aukštuosius. Alfonsas pasididžiuodamas pasakoja, kad Ingrida jų baigusi net du. Abi dukterys sukūrė šeimas, tad šiandien Stoniai gali džiaugtis ir anūkėliais – Juste, Julija, Marijumi Kajumi bei proanūkėmis Ugne ir Paulina.
Suvedė likimas
Abu sutuoktiniai – žemaičiai, likimo suvesti. Moteris gimė tuometiniame Rietavo rajone, Endriejavo parapijoje, Stončaičių kaime. Šeimoje buvo pagrandukė. Augo ne tik graži, bet ir balsinga. Endriejave jos balsas skambėdavo bažnyčios chore, dainuodavo ir duetu. Ją netgi norėta siųsti į kursus Vilniuje, kad taptų dainininke, tačiau gyvenimas sudėliojo kitaip. Tėvai namus Stončaičiuose paliko vyriausiajai dukrai, o patys išsikėlė į Mikus ir apsigyveno pas kitą dukrą mokytojų name, mat ši dirbo mokytoja.
Irena dar kurį laiką dirbo registratore Endriejavo ligoninėje, tačiau mamai pasiligojus darbą metė ir išėjo dirbti už ją į kolūkio laukus, mat sovietai grasino atimsią karvę, jei niekas dirbti neateis.
O ir iki tol, kuriantis kolūkiams, jie daug iš šeimos buvo atėmę dar Stončaičiuose.
„Kolūkių tuščioj vietoj nesukursi, tad atiminėjo žemę, gyvulius. Mūsų kumelę Blisę nušovė ir sušėrė kiaulėms, kad jos išmistų“, – prisimena Irena.
Kai už dviejų kilometrų nuo Mikų esančiuose Judrėnuose pradėjo kurtis tarybinis ūkis, kartu su valdžia į Mikus atvyko ir jos būsimasis – agronomas Alfonsas Stonys. Mikuose, mokytojų name, kur Irena gyveno, valdžia susirinko susipažinti su miestelio bendruomene. Ten pirmąsyk ir susitikusios Irenos ir Alfonso akys.
„Atsimenu, mano mama jiems ruošė pietus. O išeidamas jis mano tėvams ir sako: „Būsit mano uošviai“, – prisimindama šypsosi vatušiškė.
Nors tuomet vargiai jo pranašystėmis tikėjusi. Juk 22-ejų Irenos pašonėje sukosi kitas vaikinas.
„Turėjo ji tų gerbėjų daugybę... – ranka numoja Alfonsas. – Buvo gražuolė.“ Bet 28-erių išvaizdus, protingas, žodžio kišenėje neieškantis agronomas nepasidavė: pasitaikius progai tuoj pat nusižiūrėtąją pašokdindavo, vis aplankydavo, gražiai pakalbėti mokėjo, tad įtiko ne tik būsimajai, bet ir jos tėvams.
„Mūsų vestuvės buvo bendru sutarimu“, – tikina abu. Esą santuoka buvo apgalvota ne tik jų pačių, bet ir giminių.
„Mano tėvai sakė, kad Alfonsas – pats tinkamiausias. Jį ir rinkausi. Ar ne garbė būti agronomo žmona“, – juokiasi.
Visą gyvenimą siekė mokslo
Šitaip gražuolė Irena ir susaistė savo gyvenimą su gerbiamu agronomu. Tačiau kol juo tapo, Alfonsas ir kitokio darbo matė. Gimęs Mažeikių rajono Žemalės kaime įsikūrusių kumečių šešių vaikų šeimoje, jau nuo 9-erių piemenavo. Ir gyvulius ganė net iki 16-os metų. Tačiau ir mokėsi. Iš pradžių baigė pradinę, paskui – septynmetę mokyklą. Plušėjo Ruzgų tarybiniame ūkyje, kur ir akmenis tekdavo nešti, ir molį mušti.
Bet visada troško mokslo. 1950 m. įsidarbinęs Žemalės skaityklos vedėju ir pažinojęs daug mokytojų, ėmė mokytis ir savarankiškai. Gaudavo iš jų užduočių. Smalsus vaikinas 1953 m. jau džiaugėsi Plinkšių žemės ūkio mokyklos diplomu. Tapo diplomuotu fermos vedėju. Tačiau to jam nepakako. 1957 m. baigė Šiaulių žemės ūkio mokyklą, kur įgijo ir vidurinį išsilavinimą, ir jaunesniojo agronomo laipsnį.
Baigti mokslai leido padirbėti net Žemės ūkio ministerijoje Vilniuje. O paskui keliaudavo ten, kur gaudavo paskyrimą. Tik paskutinioji paskirta vieta Zarasuose, kad ir vyriausiojo agronomo, žemaičiui netikusi.
„Nepatiko tas kraštas, – prisimena. – Prašiau paskirti į Žemaitiją. Šitaip ir atsidūriau Mikuose, kur susiradau savo gyvenimo meilę.“
Susikūrusi šeima apsigyveno Judrėnuose, tačiau po to Stoniams ne sykį teko keisti gyvenamąją vietą.
„Sekdavau ten, kur paskirdavo vyrą“, – atsimena Irena. Ji vis svajojusi apie gimtąjį Rietavo kraštą, tad čia ir atsikėlė 1971 m. Rietavo pašonėje gyvena ir dabar.
Alfonsas buvo ne tik šaunus agronomas, bet ir mūsų laikraščio, kuris tuo metu vadinosi „Socialistinis kelias“, bendradarbis – pateikdavo jam naujienų. Irena taip pat ne tik vaikus augino. Yra dirbusi ir apskaitininke, daug metų – pardavėja Rietave.
„Taikėmės vienas prie kito“
Perkopę aštuoniasdešimties metų slenkstį ir kartu nugyvenę šešis prasmingus dešimtmečius, vatušiškiai galėtų duoti ne vieną patarimą dabar vis dažniau irstančioms šeimoms.
„Reikia mokėti daug ką atleisti. Atleisti ir pamiršti. Ir mes visą gyvenimą taikomės vienas prie kito, – sako Irena. – O stipriausiai šeimą riša vaikai – jie turi turėti abu tėvus.“
Jai antrino ir Alfonsas, pridurdamas: „Nėra namų be dūmų. Tik vienuose jų daugiau, kituose – mažiau. O kaip buvo, kaip nebuvo – buvo gerai. Šiandien laimingi esam, turėdami geras dukreles, anūkus ir proanūkius.“
