Stefano Ruffini (44 m.) daug laiko praleido gimtojoje Italijoje, kol prieš trejus metus įsitikino, jog jam geriausia gyventi Vilniuje. Viengungis dabar lietuvius moko italų kalbos, dirba fotografu ir studijuoja filosofiją. O neseniai Stefano ir įsimylėjo.

Treji metai – tiek laiko prireikė, kad Stefano pamiltų Vilnių. Italas džiaugėsi pritapęs Lietuvoje – čia jam patinka žmonės, orai, valgiai. Šaltibarščiai italui – puiki atgaiva karštą dieną.

Vasarą, kai termometro stulpelis pakyla iki trisdešimties laipsnių karščio, Stefano jaučiasi lyg gimtojoje šalyje. Ir žiemomis jis nesiskundžia, reikia tik daugiau apsirengti.

Kai prieš atvykdamas į Lietuvą vienus metus mokėsi fotografijos Amsterdame, Stefano sunkiai ištvėrė vėsius, vėjuotus, lietingus orus. Dabar apie tai pagalvojęs italas net nusipurtė.

Tačiau Olandijoje S.Ruffini įgijo fotografijos žinių ir patirties, pramoko olandų kalbos. Bet dėl bjaurių orų ten nepasilikęs dabar džiaugiasi fotografo darbu Lietuvoje. Stefano sulaukia kvietimų fotografuoti renginius, įamžinti šeimų šventes – vestuves, krikštynas, sukaktis.

Italas palygino, jog ir Lietuvoje, ir Italijoje vestuvėse dalyvauja panašiai svečių – 50–70.

Tokias vidutinio dydžio vestuves jam teko matyti Šiaurės Italijoje, Emilijos-Romanijos regione, iš kurio jis kilęs. Bet šalies pietuose, Neapolyje, tokioje šventėje greičiausiai linksminasi per šimtą vestuvininkų.

Jausmai užsimezgė kursuose

Nors Stefano dabar Vilniuje fotografuoja nemažai vestuvių, savose dar nėra šokęs. Bet tai padaryti niekada ne vėlu.

Juolab vienišius prieš pusmetį susipažino su vieno sostinės biuro administratore Rasa (32 m.). Ji lankė italų kalbos kursus, kuriuos dėstė Stefano.

Vilnietė panoro išmokti kalbėti itališkai, nes jai labai patiko kelionė po Italiją. Rasai įsiminė Florencija, Roma, ten norėtų dar kartą grįžti. Moteris nėrė į italų kalbos pamokas norėdama labiau pažinti šios šalies kultūrą ir susikalbėti su vietos žmonėmis. Stefano džiaugėsi, kad Rasai įspūdį paliko Italijos architektūra, ja labai susidomėjo.

Italų kalbos kursuose tarp studentės ir dėstytojo netikėtai užsimezgė pažintis ir jausmai. Po kursų jie eidavo į kavinę išgerti arbatos, pasišnekučiuoti. Pokalbių metu paaiškėjo, kad abu domisi filosofija, kultūra, menu.

Įsimylėjėliai bendrauja truputį angliškai, šiek tiek itališkai ir nemažai lietuviškai, nes Stefano nori kuo geriau išmokti lietuvių kalbą.

Susižavėjo Lietuva

Lietuvoje pirmą kartą S.Ruffini lankėsi 2001 metais kaip turistas, jam jau tada patiko mūsų šalis. Per keturias dienas Lietuva italui paliko gerą įspūdį.

Prieš ketverius metus Stefano kaip fotografas buvo atvykęs į Vilnių, nes susipažinęs parodoje Vokietijoje su lietuviais albumų gamintojais sulaukė kvietimo čia apsilankyti. Tada S.Ruffini viešėjo ne tik sostinėje, bet ir Klaipėdoje, Kaune.

„Kaip norėčiau čia gyventi“, – jau tada ėmė svajoti Stefano, didelę gyvenimo dalį praleidęs parmezano sūriu ir Parmos kumpiu garsėjančiame Italijos regione.

Emilijos Redžo mieste, netoli Parmos, gimęs Stefano nuo vaikystės buvo labai judrus.

Nors Italijoje futbolas populiaresnis už krepšinį, Emilijos Redžas turi krepšinio komandą ir šis žaidimas čia labai populiarus. Tad Stefano lankė krepšinio treniruotes.

Jį žaidęs iki 20 metų italas netapo profesionaliu žaidėju ir su krepšiniu atsisveikino. Tuo metu S.Ruffini Parmos universitete studijavo mechanikos inžineriją. Baigęs studijas Stefano aštuonerius metus dirbo projektų vadybininku gėrimams tarą gaminančioje įmonėje Parmoje.

Panoro tapti filosofu

Po to italas nutarė studijuoti ir mėginti kurti savo verslą. Jis vienus metus verslo vadybos žinių sėmėsi Izraelyje, Tel Avivo universitete. Bet staiga nutarė ne verslo imtis, o tapti filosofu.

2009 metais Parmos universitete S.Ruffini įgijo filosofijos bakalauro diplomą, o magistrantūros studijas tęsė Bolonijos universitete, tačiau pastudijavo tik vienus metus.

Atvykęs į Vilnių S.Ruffini sugrįžo į studento suolą – Vilniaus universitete tęsia filosofijos magistrantūros studijas. Paskaitų Stefano su jaunesniais bendramoksliais klausosi lietuviškai, bet magistro darbą jam bus leista rašyti anglų kalba.

„Man labai įdomu studijuoti filosofiją ir taip pat įdomu patirti, kaip ji dėstoma čia.

Skirtinga patirtis, kai studijuoji būdamas dvidešimties metų ir kai esi per keturiasdešimt. Be to, aš apie Lietuvą noriu žinoti daug todėl, kad trokštu čia gyventi“, – tikino italas, kuris 2021-aisiais viliasi Vilniuje tapti filosofijos magistru.

Vienu metu S.Ruffini gali užsiimti keleriopa veikla, jam sekasi derinti filosofijos studijas su fotografavimu, italų kalbos dėstymu. Ką jis labiausiai mėgsta? Stefano neslėpė, kad fotografija – ne darbas, o pomėgis. Dėl to jis jaučiasi atsipalaidavęs, be to, gerai sekasi.

„Fotografija – truputį kūrybinis, truputį techninis darbas. Ne veltui baigiau inžinerijos mokslus, nes reikia nusimanyti apie fotografavimo techniką.

Kadangi mėgstu bendrauti, man patinka dirbti su žmonėmis. Smagu dalyvauti renginiuose, įdomu fotografuoti vestuves, krikštynas“, – apie darbą ir pomėgį pasakojo S.Ruffini, kuriam draugė jau aprodė gražiausius Lietuvos gamtos kampelius bei dvarus.

Vykdamas su lietuve į gamtą italas nefotografuoja. Jis nori dėmesiu apgaubti mylimąją, todėl juokauja apie savo pasimatymus: „Ar aš galvoju apie fotografiją, ar apie Rasą? Kai esu su ja, galvoju apie ją.“

O įamžinti pastebėto gražaus vaizdo Stefano gali grįžti kitą kartą vienas.

Lietuviški vardai

S.Ruffini jau pradėjo tikėti, kad tėvai, krikšto metu bažnyčioje jam suteikę Stefano Italo Casimiro vardus, galėjo nulemti, jog sūnus kada nors gyvens šventojo Kazimiero globojamoje Lietuvoje.

Stefano prosenelis buvo Casimiro, tačiau fotografas negalėjo paaiškinti, kaip šis lenkų kilmės vardas atsirado italų giminėje.

„Matyt, buvo mada suteikti kitų šalių vardus. Mano senelės sesuo buvo Eglė“, – pasakodamas juokėsi italas.

Nors Italijoje dažnai suaugę sūnūs lieka gyventi tėvų namuose, džiaugiasi mamos ruoštu maistu, Stefano – išimtis.

„Toks šeimos modelis populiarus Italijoje, bet mano istorija kitokia. Mano tėvai mirė jauni. Kai man buvo dvidešimt penkeri metai, netekau mamos“, – pasakojo Stefano.

Vėžiu sirgusi jo motina mirė 2001 metais. Tėvą 2006 metais staiga ištiko širdies infarktas.

Stefano turi tik ketveriais metais vyresnį brolį Gabriele. Jis su žmona Ester gyvena Emilijos-Romanijos regione, Modenoje, iš kurios kilęs žymusis italų tenoras Luciano Pavarotti. Čia taip pat gaminami sportiniai automobiliai.

Plaukimo treneris Gabriele gyvena Apeninų kalnų papėdėje, žiemą su žmona čia slidinėja. Pora vaikų nesusilaukė. Netrukus jie sulauks svečių – Stefano šįmet pirmąkart po karantino liepos mėnesį grįš į tėvynę aplankyti brolio šeimos. Į kelionę italas pakvietė lietuvę širdies draugę ir pristatys ją artimiesiems, draugams.