Šarūnė pripažįsta, kad ji – didžiulė optimistė, išmokusi į daugelį dalykų pažvelgti iš gerosios jų pusės, ir tai jai labai padeda džiaugtis gyvenimu, kuris kitiems žmonėms galbūt atrodytų sudėtingas.
Tiesa, kai susilaukė pirmagimio ir sužinojo jo diagnozę – Downo sindromas – žemė iš po kojų buvo išslydusi ir jai.
Kai laukėsi vaikelio, atrodė, kad viskas bus gerai. Vos jam gimus, moteris pamatė keistą gydytojų reakciją ir sulaukė netikėtų klausimų. Tuomet šie vyrą išsivedė pasikalbėti, jis grįžo visas perbalęs ir pranešė žmonai apie medikų įtarimus, kurie vėliau pasitvirtino.
„Tuomet atrodė, kad visi mūsų lūkesčiai, svajonės apie gražią šeimą, smagų laisvalaikį ir keliones žlugo. Sūnui jaučiau didelę meilę, bet ją gožė skausmas. Iš proto varė nežinia, kas mūsų laukia“, – pasakojo Šarūnė.
Kelis mėnesius taip pasikamavusi, ji tarsi perkainavo savo vertybes ir nusprendė, kad jie gali būti laimingi, ir augindami netobulą vaiką.
„Taip, jis netobulas, gal bėga lėčiau, nei kiti, kalba mažiau, o užaugęs nebus profesoriumi, bet ar tai man trukdo juo džiaugtis? Ir ar neįgalaus vaiko gimimas nebeleidžia tėvams būti laimingiems? Augustinas man pats mieliausias ir geriausias, nekeisčiau jo į jokį kitą vaiką“, – pastebėjo Šarūnė.
Kad susitaikytų su lemtimi, jai prireikė maždaug pusmečio, vyrui tai užtruko kiek ilgiau.
Dar prieš susituokdami ir susilaukdami Augustino, jiedu buvo apsvarstę įvaikinimo galimybę. Kartu savanoriavo vaikų globos namuose, jų globotinius vedžiodavosi į parkus, savo darbus, čiuožyklą ir kitur.
„Aiškiai mačiau, kad tokiems vaikams reikia ne batų ir net ne žaislų, o dėmesio ir meilės. Skaudu ir tai, kad jie, užaugę be šių dalykų, vėliau dažnai tampa tokie patys, kaip jų tėvai – tai toks užburtas ratas. Su vyru nemažai svarstę, nusprendė, kad vienam likimo nuskriaustam vaikui užtektinai dėmesio ir meilės suteikti galime“, – aiškino Šarūnė.
Ypatingo sūnaus gimimas šeimos nusiteikimo nepakeitė. Kai Augustinui buvo dveji, Šarūnė su vyru ryžosi pateikti dokumentus įvaikinimui, lankyti įtėvių ir globėjų kursus ir ruoštis šeimos pagausėjimui. Visa pasiruošimo procedūra užtruko simbolinį laiko tarpą – 9 mėnesius.
Įsivaikino po 5 minučių pažinties
Vieną dieną Šarūnė gavo elektroninį pranešimą, kad yra įvaikinimui tinkama mergaitė. Buvo parašyta, kad ji paimta iš biologinės šeimos dėl nepriežiūros. Mergaitei buvo beveik dveji (Augustinas tuo metu laukė trečiojo gimtadienio, o įtėviams rekomenduojama imti vaiką, jaunesnį už tą, kurį turi).
„Sulaukusi pranešimo, užsidegiau noru kuo greičiau mergaitę pamatyti. Vyras tądien vykti kartu negalėjo, nes turėjo svarbų susitikimą, bet neprieštaravo, kad važiuočiau viena. Mūsų pirmoji pažintis tetruko 5 min. Darbuotojai man rekomendavo su Ievute nesikalbėti, o ir patys negalėjo apie ją daug papasakoti, nes ji tik neseniai buvo atvežta į vaikų namus. Tiesiog kurį laiką stebėjau mielą šviesiaplaukę mergaitę su dviem kasytėm, kuri sėdėjo prie staliuko klasės gale ir valgė kukurūzus“, – pasakojo Šarūnė.
Namie vyrui papasakojo apie tą mergytę, valgančią kukurūzus, ir šis jos nė nepamatęs pasirašė dokumentus dėl įvaikinimo.
„Mes buvome nusiteikę imti tokį vaiką, kokį mums duos, nekeldami klausimo, ar jis mums tinka, ar ne. Tiesa, įtėviai ir negali pasirinkti jiems labiausiai patinkančio vaiko, tik gali atsisakyti to, kuris siūlomas, ir laukti naujo pasiūlymo“, – pasakojo Šarūnė.
Kelias savaites ji viena arba su šeima kasdien lankė Ievutę vaikų namuose, ją kalbino ir kartu žaidė. Kai vieną dieną mažoji jai išeinant apsiverkė, pajuto, kad galima ją vežtis namo.
Našta iš praeities
Tačiau ir antrą kartą „susilaukus“ vaikelio realybė buvo ne tokia graži, kaip norėtųsi. Mergaitė buvo tikra laukinukė, visai nekalbėjo, ko nors užsimaniusi pradėdavo klykti, o mamai būdavo neaišku, ko ji nori. Bijodavo eiti į lauką, nemokėjo pati valgyti, nenorėjo praustis.
Taip tikriausiai buvo todėl, kad tikruose namuose į ją niekas nekreipė dėmesio, didžiąją laiko dalį ji leisdavo viena lovytėje ar manieže, o prisiprašyti maisto galėdavo tik klyksmu.
Tiesa, įtėviai buvo nusiteikę, kad pradžia gali būti nelengva. „Vaikai paimami iš šeimų ne šiaip sau, dažniausiai padėtis jų namuose būna kritinė, už tai su savimi jie atsineša daug neigiamos patirties ir išgyvenimų. Jei būsimi įtėviai tikėsis, kad parsivežus vaiką namo bus smagu ir linksma, jiems turbūt teks skaudžiai nusivilti. Reikia nusiteikti duoti vaikui savo meilę ir rūpestį, bet nesitikėti kažko mainais“, – aiškino Šarūnė.
Ji prisipažino, kad iki tol manė suprantanti, ko vaikams reikia, bet pasirodė, kad nieko nesuprato. Jai atrodė, kad jei verkiantį vaiką apkabinsi, pasūpuosi, paguosi, jis nurims, bet Ievutė raminama tik dar labiau įsiverkdavo, o apkabinimų apskritai negalėjo pakęsti (matyt, iki tol tiesiog nežinojo, kas tai per dalykas.)
Gal ir keista, bet didžiuliu tėvų padėjėju tuomet tapo Augustinas, nors jis tuomet beveik ir nekalbėjo. Būtent su juo mergaitė tuojau užmezgė tikrą ryšį, už jo atsistojusi nurimdavo, kai kažko išsigąsdavo.
Lūžis įvyko po pusmečio
Tuo sunkiu laikotarpiu šeimai padėjo ir psichologai, į kuriuos Šarūnė kreipėsi, susirūpinusi dėl mergaitės būklės. Iš jų gavo naudingų patarimų. Tarkim, pradžioje su Ievute šukuodavo jos lėles, paskui jos plaukučius, tada prašydavo jos pašukuoti mamą, tarsi netyčia paliesdavo jos rankytę, ir taip palengva pratino ją prie prisilietimų.
„Pas mus atėjusi ji buvo tokia įsibaiminusi ir nerami, kad miegodavo susigūžusi, neretai net palįsdavo po čiužiniu. Ir štai vieną rytą pamačiau, jog ji miega atsipalaidavusi, rankeles atmetusi į šonus – ir toks džiaugsmas apėmė“, – atsiminė Šarūnė.
Kad Ievutė atsipalaiduotų ir priprastų prie naujo gyvenimo, prireikė maždaug pusmečio. Tada iki tol beveik nekalbėjusi mergaitė staiga prabilo aiškiais sklandžiais sakiniais, gerai tardama „r“, „ž“, „š“ ir kitas raides.
Ir jau netrukus ėmė aplinkiniams sakyti: „Čia mano mama Šarūnė“ arba „Čia mano tėtis Aurelijus“, o jos balse buvo juntamas didžiulis pasitenkinimas ir pasididžiavimas. Tie momentai įtėviams atpirko visus iki tol patirtus vargus.
Meilės kamuoliukas ir sesutės globėjas
Dabar Ievutė – drąsi, komunikabili, gabi ir mėgstanti žarstyti komplimentus mergaitė. „Būna, rytą išsiruošiu į darbą, o ji sako: „Kaip tu gražiai atrodai“. Net nesuprantu, kur to išmoko, mes su vyru tokio įpročio lyg ir neturime... O dar ji labai švelni, nuolat prisiglaudžianti, tikras meilės kamuoliukas. Būti namie su vaikais man – didžiulis džiaugsmas“, – sakė Šarūnė.
Taip pat ją džiugina ir biologinis sūnus, kuris komplimentų nežarsto, bet vis prisiglaudžia. Taip pat žavi jo pastangos būti savarankišku, ir, net jeigu kažkas sunkiai sekasi, tą padaryti pačiam, atsisakius mamos pagalbos.
Yra ir vieta, kur sūnus lenkia sveikus bendraamžius – tai baseinas, kurį jis lanko nuo 4 mėnesių ir jam ten puikiai sekasi.
Augustinas ir Ieva – puikus tandemas, jie nuolat leidžia laiką kartu ir vienas kitą papildo. Juos skiria tik 10 mėnesių, gimimo metai – tie patys, tad jie lanko vieną darželio grupę.
Augustinas jaučia pareigą pasirūpinti jaunesne sesute – būna, darželyje ją, nenorinčią valgyti, nuveda prie stalo ir paaiškina, kad valgyti reikia. O jei namie ima sau jogurtą iš šaldytuvo, būtinai jo pasiūlo ir sesei. Ir net batukus jai paduoda, kai ruošiasi eiti į lauką.
Empatiškoji Ievutė supranta, kad vyresnis brolis nuolat nori laimėti. Kartais, kai jie važinėjasi paspirtukais, ji, nors iš tikrųjų yra greitesnė už brolį, tyčia atsilieka, kad jis pajustų pergalės skonį. Tik mamai į ausį pašnibžda, kad šiaip jau ji galėtų važiuoti greičiau.
Neįžvelgia problemų gylio?
Tam, kad spėtų pasirūpinti vaikais ir savimi, Šarūnė stengiasi imtis tiek darbo, kad krūvis prilygtų pusei etato. Ji kuria įmonių ar būstų ir interjerus ir nemažai darbų gali padaryti iš namų. Vasarą daug laiko su vaikais leidžia pas savo tėvus pajūryje, o į Vilnių atvyksta tik tada, kai prisikaupia daug reikalų, kurių per atstumą sutvarkyti neišeina.
Maudymosi sezoną jos vaikai atidarė dar gegužės mėnesį, apskritai visa jų šeima sportiška, daug laiko leidžia kartu gamtoje.
Gal kitiems Šarūnės situacija atrodytų sudėtinga ir dabar, visgi raidos sutrikimą turinčiam berniukui reikia nemažai papildomo rūpesčio. Reikia ir kantrybės, sprendžiant kartais tarp vaikų kylančius nesutarimus.
Tačiau optimistiškoji Šarūnė įsitikinusi, kad apskritai vaikus auginti nesunku: „Tiesiog pati pasirinkau, kad į gyvenimą žiūrėsiu pozityviai ir ne verkšlensiu, o džiaugsiuosi gerais dalykais. Vyras kartais sako, kad aš esu neracionali ir neįžvelgiu problemos gilumo. Gal ir taip, bet juk galiu gyventi, nemąstydama apie tą problemos gilumą, ir dėl to jaustis geriau“, – pastebėjo moteris.
