Viešime ramybe dvelkiančiuose namuose pas Juozą ir Joaną Rupšius, birželio 5 dieną šventusius 65 metų bendro gyvenimo sukaktuves – geležines vestuves.
„Mano išrinktąjį man atvedė ubagė. Ji eidavo per namus dirbdama ir vis sakydavo – aš tau atvesiu. Laukiau, galvoju, ką jau ji man atves ubagė būdama... Na, vieną dieną ir atvedė. Ir jam, pasirodo, taip sakydavo – gerą, gražią mergelikę tau pripiršiu. Kai atvedė, mama ir pasakė: „Ar matei, jau atvedė tau tą kavalierių, ar gražus jis tau?“ Gražus, sakiau mamai. Kritome vienas kitam į akį taip, kad po trijų dienų atsidūrėme metrikacijoje. Taip ir gyvename iki pat šiol“, – paprastai aiškino Joana. O Juozas tik šypsojosi, nepaliaujamai didžiuodamasis savo gyvenimo meile. Pasak Joanos, ir tais laikais buvo svarbu turtai, luomai, bet Juozui ir Joanai pasisekė – jų tėvams tiko tiek pristatytas žentas, tiek atvesta martelė.
„Visą laiką gerai gyvenome, buvo gerai, gerai tebėra ir dabar. Kad dar Dievulis kokią 20 metelių duotų. Juk už gero vyro, kaip už mūro, – ramiu balsu sakė Joana. – Darbų neskyrėme, ėjome koja kojon drauge ir dirbome. Visada visur kartu.“
Panelė būdama Joana ragavo paštininkės duonos. Iki ženatvės tris metus paštą nešiojo. Juozas didesnę gyvenimo dalį dirbo statybininku, po to – lentpjūvėje, medieną teko vežti. Pats Juozas ir namą surentė. Savo susuktame gyvenimo lizde susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus. Į repliką, kad graži šeima esate ir galėjote daugiau gerų žmonių padovanoti, Joana atsakė: „Kiek Dievulis davė, tiek ir turime. Na, kiek abu norėjome jų, tiek ir pasidirbome“.
Ar ją vyras lepino gėlėmis, gardžiu šampanu, taip, kaip priimta šiais laikais? „Ne, anais laikais geriau buvo: reikia anksti rytą karvę melžti, o jis man ir leidžia pamiegoti, nueina ir pamelžia už mane. Ir vaikus padėdavo auginti. Na, bet aš namuose būdavau, o jis sunkiai dirbo, tai atlikdavau namų ruošos darbus“, – teigė Joana.
Ar dažnai Juozas sako komplimentus ir kokius? „Sako, sako visokius, daug, gražių, tikrai moka sakyti. Palepinu ir aš tetuką komplimentais, kai reikia...“, – kukliai atsakė Joana.
Ar nebandė Jūsų gražuolės, kantrios žmonos niekas pavilioti, – juokais paklausėme Juozo. „Ji man apie tai nesakė“, – šypsojosi Juozas.
Ką galvojate apie dabartines šeimas, nepakantumą ir masines skyrybas?
„Ir anais laikais visko buvo: žiūrėk, pažino vienas kitą, vaiką paturėjo ir, žiūrėk, vienas – į vieną pusę, kitas – į kitą“, – sakė Joana.
Žvelgiant į daugiau nei šešių dešimčių senumo vestuvių fotografiją paklausiau, ar pamena tą dieną Joana ir Juozas.
„Viskas tarsi vakar buvo. Viską prisimename. Dažnai kalbame apie tuos laikus“, – sakė Joana. O dukra Birutė antrino, kad šių dienų įvykiai iškrenta iš atminties, o praeitis tikrai visada su tėvukais.
„Veselia buvo vidutinė, apie dvidešimt žmonių, su muzikantais. Tekėjau 21 metų, o Juozas buvo dviem metais vyresnis. Uliavoti ir zylioti iki veselios nebuvo kada, daug dirbdavome. Ir per gyvenimą apie zyliojimus negalvojome. Juozas daug dirbo namuose – ūkis, karvės, buliai, kiaulės, statomas namas... Ir zyliok tarp jų“, – juokavo Joana.
Atšventė ir geležines vestuves drauge su artimaisiais. Ne visi šventėje buvo, iš septynių anūkų trys išvykę į užsienį. Septyni anūkai padovanojo vienuolika proanūkių. Pagrindiniai svečiai – dukra Birutė ir sūnus Kazimieras.
Gyvenimas negailestingas – ir viena Joanos ir Juozo dukra Angelė jau iškeliavusi anapilin.
Juozo dienelės bėga sėdint vežimėlyje, tad neišvengiamai kasdienius darbelius nudirbti padeda vaikai. Ir niekur iš savo statytos pirkelės Joana ir Juozas dar nežada keliauti, nei pas dukrą, nei pas sūnų.... Už lango žaliuoja nuravėtas daržas, žydi darželio gėlės, o Joana su Juozu Dievulio prašo: „Kad tik kartu išeitume, mes turime išeiti kartu, kartu reikia mums.“
