„Šios laidotuvės buvo išskirtinės“, – antradienį palydėjus N.Paltinienę tarė akivaizdžiai patenkintas tuo, ką matė, R.Stavskis.
Antakalnio kapinėse jis uoliai beveik dvi valandas stovėjo prie kapo duobės, kol kiti sakė kalbas ir graudino susirinkusiųjų širdis dainomis.
Kodėl atėjo į šias laidotuves, dar galima suprasti: R.Stavskis buvo N.Paltinienės gerbėjas, dalyvavo ne viename jos koncerte. Tačiau kas jį nuginė į humoristo Vitalijaus Cololo laidotuves? Kodėl atvyko palydėti aktoriaus Gedimino Girdvainio?
Negana to, jis atėjo ir į nužudyto garsiojo Daškinių gaujos vadeivos Remigijaus Daškevičiaus laidotuves.
Šiaip R.Stavskis yra kaunietis, nors prisipažįsta, kad Vilniuje laidotuvėse dalyvauja gerokai dažniau nei gimtajame mieste. Ir Antakalnio kapinės, kurias pažįsta kaip penkis pirštus, jam gražiausios Lietuvoje.
Rankose – visada gėlės
Laidojant dainininkę N.Paltinienę R.Stavskis buvo įsikabinęs vainiką. Tai jo išskirtinis bruožas.
Jeigu ne vainikas, krepšelis, tai bent baltų gėlių puokštė bus jo rankose.
Tarkim, per poeto Kęstučio Navako laidotuves R.Stavskio rankose buvo didžiulis baltų rožių glėbys.
R.Stavskis įpratęs laidotuvėse ramiai išstovėti ilgą laiką. Tik kai prie N.Paltinienės kapo kunigas Karolis Petravičius pasakojo apie dainininkės padovanotą mikrofoną, ant kurio buvo likę jos lūpų dažų, R.Stavskis sutrepsėjo.
O šiaip pamaldžiai nulenkęs galvą jis klausėsi kalbų. Padėjęs vainiką jis dar pakėlė nukritusią gėlę ir padėjo ant dainininkės kapo. Ir stovėjo. Stovėjo tol, kol net artimieji ėmė skirstytis. Paskui lėtai žengdamas perskaitė ant neseniai atsiradusių kryžių kitų iškeliavusių į amžinybę pavardes.
Įžvelgė daugybę skirtumų
Jau vėliau su R.Stavskiu taip pat lėtu žingsniu iš Antakalnio kapinių traukiant link troleibuso stotelės mažakalbis 62 metų vyras pasidalijo N.Paltinienės laidotuvių įspūdžiais, lygino jas su kitomis.
Jo nuomone, laidotuvės pastaruoju metu smarkiai pasikeitė. Niekas nebesako ilgų kalbų, viskas vyksta greitai, nebėra ir gedulingų pietų.
Nors perklaustas apie pietus R.Stavskis, atrodo, lieka abejingas, bet ne paslaptis, kad anksčiau vyras po laidotuvių labai mėgdavo ir juose apsilankyti. Todėl ir Nachaliavo (mėgstančio viską gauti už dyką. – Red.) pravardė jam buvo prilipusi.
Vis dėlto R.Stavskis šiuolaikinėse laidotuvėse įžvelgė ir teigiamų pusių.
Nors jos trumpesnės, prie velionio niekas nebudi ištisomis paromis, tačiau susikaupimo, pagarbos mirusiajam atsirado daugiau.
Ir vėlgi R.Stavskis pridūrė: „Dabar posakis, kad visi giminės tik per laidotuves susirenka, neteisingas. Deja, dabar net į laidotuves ne visi atvažiuoja.“
Čia pat prisiminė ir savo giminę. Turi jis pusbrolių, pusseserę ir Vilniuje, tačiau su jais nebendrauja. Kodėl? Kaunietis įsitikinęs, kad giminės jo vengia.
Nuolat pirmose gretose
Paklausus, kurios laidotuvės buvo įsimintiniausios, R.Stavskiui ilgai galvoti nereikėjo. Tai buvo prezidento Algirdo Brazausko, mirusio lygiai prieš dešimt metų, palydėtuvės. Tik R.Stavskiui apmaudu, kad mišios už jo vėlę nebuvo aukojamos Arkikatedroje.
Nedvejodamas R.Stavskis atsakė ir į klausimą, kurios kapinės gražiausios. Tai – Antakalnio, kuriose jis galėtų būti neprastas gidas.
Kaune tokių nėra. O štai gražiųjų Rasų kapinių per daugybę metų R.Stavskis neaplankė. Nesunku suprasti – kodėl: ten laidotuvės vyksta labai retai.
Lėtu žingsniu žengdamas per Antakalnį R.Stavskis mėgsta pasigrožėti namais, kuriuose gyvena daug įžymybių. Antakalnis jam kiek primena Žaliakalnį Kaune.
Net abiejų rajonų dalis pavadinimo ta pati.
Kad R.Stavskis mėgsta būti garsių žmonių draugijoje, akivaizdu. Per vienas laidotuves jis net prie prezidentės Dalios Grybauskaitės sugebėjo prisigretinti.
Ir kitose laidotuvėse jį galima išvysti pirmose gretose.
Per N.Paltinienės laidotuves iš pradžių stovėjęs nuošaliau, paskui atsidūrė tarp velionės artimųjų.
Save pavadino menininku
„Nelly verta tokių laidotuvių“, – atsidusęs pakėlė galvą į Antakalnio kapinių pušis R.Stavskis. Kaune jam teko dalyvauti ne viename dainininkės koncerte. Jis prisiminė, kad visuose renginiuose dalyvavo ir N.Paltinienės vyras Arvydas.
Netrukus R.Stavskis pridūrė, kad ir pats yra menininkas – dainavo folkloro ansamblyje. Bet vadovas prasigėrė ir ansamblis iširo. Dabar kaunietis net jo pavadinimo neprisimena.
R.Stavskis neprisimenąs ir pirmų laidotuvių, kuriose dalyvavo.
Jis pripažįsta, kad po kiekvienų apima liūdesys, bet šio pomėgio ateityje atsisakyti nežada.
Paklaustas, ar jo profesija kuo nors susijusi su laidotuvėmis, R.Stavskis kukliai prasitarė, kad yra plytelių klojėjas. Dirbo jis ir pašte.
Vyras sukrunta prisiminęs istoriko Edvardo Gudavičiaus laidotuves: „Žinojau, kada jos bus, norėjau atvažiuoti, bet kaip tik tą dieną buvo ekskursija, tad pasirinkau ją.“
R.Stavskio akys sutviska ir Leono Sapiegos stotelėje išgirdus apie netoli stovėjusį namą, kuriame buvo nužudyta senutė. Po to nusikaltėliai slėpdami pėdsakus lyg ir padegė namą.
„Kada tai buvo?“ – ėmė klausinėti R.Stavskis. Teko paaiškinti, kad palyginti seniai. Dabar namo nebėra.
Dalyvavo valgymo varžybose
R.Stavskis mėgsta dalyvauti ne tik žymių žmonių laidotuvėse, po kurių anksčiau būdavo rengiami gedulingi pietūs. Kad galėtų pasivaišinti, jis ateina į parodų atidarymus, įvairius pristatymus.
Tai jis daro jau kelis dešimtmečius.
Nors Vilniuje ir Kaune jau daugeliui pažįstamas, jis neigė einąs į renginius dėl vieno tikslo. R.Stavskis neprisipažino, kad jį galima sutikti prie Santuokų rūmų vestuvininkus sveikinančių svečių ir draugų būryje.
Vis dėlto jį galima pamatyti ir stručių kiaušinių valgymo varžybose „Akropolyje“ ar Vytauto Juozapaičio koncerte.
Nachaliavu pravardžiuojamas vyras tikino mėgstąs renginius, teatrus, koncertus. Apie renginius jam praneša pažįstamas, nes vyras namuose neturi interneto ryšio.
Jis taip pat seka skelbimus, reklamą, akcijas ir nuolaidas. Tačiau čia pat pripažino, kad dabar renginiuose labai taupoma, vaišės skurdesnės.
Sunkiai besiverčiantis vyras anksčiau net kostiumo neturėjo, tačiau jį visi atpažindavo iš juodo palto ir balto šaliko. Tačiau per G.Girdvainio laidotuves jis pasirodė apsivilkęs rudu kostiumu.
Ateina į atidarymus ne iš gero gyvenimo
Vilniuje jau ne pirmus metus kone visų parodų atidarymuose dalyvauja ir ta pati vyresnio amžiaus lankytojų grupė. Jų yra apie dešimt.
Jų žvilgsniai krypsta ne į meno kūrinius, o į stalus. Vyresnio amžiaus, nepriteklių liudijantys drabužiai, buvę mokytojai ar inžinieriai.
Toks yra nuolatinio parodų atidarymų lankytojo portretas. Vis dėlto jie meno galerijose išsiskiria. Ir ne tik apranga. Kai tik paskelbiama, kad paroda atidaryta, šie lankytojai pirmieji meistriškai prasibrauna prie stalų ir šluote šluoja gėrimus ir užkandžius (nuotr.).
Kiti etatiniai nėra tokie narsūs. Pagriebę taurę jie spraudžiasi į kampą, o ištuštinę vėl slenka prie stalų dairydamiesi į šalis.
Vienas tokių lankytojų, Vytautas, „Sostinei“ yra aiškinęs, kad parodas keletą metų lanko ne iš gero gyvenimo. Žmona nepakyla iš patalo, žiemą tenka daug mokėti už šildymą.
