– Koks dabar tau atrodo ankstesnis gyvenimas Vilniuje, koks jis buvo regioniniame parke ir koks – vienkiemyje? – paklausiau Ievos.
– Mieste gyvenimas vyko Vilniaus senamiestyje, tarp darbų, vaikų žaidimų aikštelių, parduotuvių, barų ir savaitgalinių išvykų į gamtą. Sodyboje Neries regioniniame parke, kurią taip pat galima vadinti vienkiemiu, turėjome nedidelius svečių namus, o gyvenimas vyko kaip priemiestiniame name – su visais miestietiškais patogumais, netoli Vilnius. Tačiau vizitai į miestą labai suretėjo, barus pakeitė bibliotekos, darbas persikraustė į namus, vaikai augo kartu su mumis iki pat mokyklos.
Tas vienkiemis netoli miesto buvo tiesiog treniruotė prieš persikraustant į visišką kaimą. Tokį, kokiame gyvename dabar – su tualetu lauke, vištomis, bandančiomis įlįsti į namus, suartais laukais ir kaimynais už nežinau kiek kilometrų.
– Kodėl jums prireikė kraustytis iš regioninio parko?
– Miestas atėjo iki mūsų. Ilgai gyvenome kaip kaime, o pastaruosius kelis metus jautėmės atsidūrę priemiestyje, ėmė varginti aplink vaikštantys ir šiukšlinantys turistai.
– Ar ilgai brandinote mintį apie kraustymąsi į atokų kaimą ir ieškojote sodybos? Pagal kokius kriterijus ją rinkotės?
– Kriterijai buvo griežti – jokio ežero, jokios upės, jokio piliakalnio, jokių pažintinių takų, jokių parkų ar kelio ženklų, žyminčių vaizdingas vietas bent 10 km spinduliu. Privalumai – dirbama žemė, miškas, nepravažiuojamas keliukas, pasibaigiantis sodyboje, ir kuo toliau gyvenantys kaimynai. Ieškojome gal porą metų, bet rimtai dar nieko neplanavome, kol radome dabartinę vietą. O tada jau greitai apsisprendėme.
– Ką dabar kaime veikiate, kokį ūkį planuojate turėti?
– Mūsų seniai svarstytas planas, ties kuriuo apsistojome, įsigyję sodybą – apynynas. Juk Lietuvoje nėra nė vieno apynių ūkio, o mes pažįstame daugumą mažųjų aludarių. Pasisodinome 350 apynių ir šiuo metu keliame jiems atramas ir tampome trosus.
Šalia apynyno sodiname šparagyną, tik dar nenusprendėme, ar tik sau, ar ir pardavimui. Apynių ūgliai turi būti nuskabomi ir jie yra labai vertinami gurmanų, todėl kartu galima pardavinėti ir šparagus.
Ūkis – vis dar svarstymų tema, kol kas auginame vištas, antis, kelias žąsis, 3 vaikus ir vasarą planuojame atsivežti avių.
– O iš ko pragyvenate?
– Mes turime darbų, kuriuos galima daryti bet kurioje vietoje – aš rašau knygas bei straipsnius, vedu mokymus apie duonos su raugu kepimą, apie rauginimą, apie laukinius valgomus augalus, bendradarbiauju su restoranais ir kulinarine mokykla. Vyras riša žvejybines muses, moko žvejoti museline meškere, dirba gidu žvejams. Taip kad persikraustymas nieko per daug nepakeitė.
– Daugeliui žmonių būna baisu keisti gyvenamąją vietą dėl vaikų. Ar jūs negalvojote, kaip jūsų vaikai tikrame kaime pritaps, kaip bus su jų mokslais ir panašiai? Ar mėginote juos kažkaip nuteikti kraustymuisi?
– Didelio skirtumo nebuvo – mokykla lygiai tokiu pačiu atstumu nuo namų, vežioti vaikus į mokyklą esame pripratę patys, į darželį mažoji neina. Gal mūsų vaikai yra labai įpratę gyventi šeimoje, nes nė vienas nėjo į darželius, augime juos patys, nes abu dirbame iš namų. Tiesiog mūsų gyvenimo pagrindas yra šeima – jei visi vienoje krūvoje, jokie pasikeitimai nėra baisūs.
Naujus namus vaikams parodėme ir paklausėme, ar nori kraustytis (aišku su potekste, kad jei nenori, vis tiek teks). Sūnūs jau paaugliai – 13 ir 10 metų amžiaus, bet abu entuziastingai sutiko. Jaunesnis, nes galės žvejoti ir bastytis po miškus, vyresnis – nes nepatinka svetimi žmonės, vaikščiojantys mūsų kieme.
– Ir kaip vaikai kaime pritapo?
– Kai atvažiavome, kaip tik prasidėjo karantinas. Kaime šiuo metu tikrai lengviau gyventi nei uždarytiems mieste. Vaikams niekas per daug ir nepasikeitė, tiesiog vienas vienkiemis pavirto kitu vienkiemiu. Pokyčiai vaikams patinka, buitis galvos neskaudina, internetas veikia, tai ko dar norėti?
– Visgi XXI amžiuje daugeliui miestiečių baisiai skamba faktas apie lauko tualetą. Ar jūsų tas reikalas negąsdino, o gal planuojate artimiausiu metu įsirengti „normalų“ tualetą?
– Jei būtų reikėję į tokias sąlygas kraustytis tiesiai iš miesto, pati būčiau nesutikusi. Bet po 10 metų, praleistų beveik kaime, patogumų jau nesureikšminu. Arba tiesiog žinau, kad jei man kažkas svarbu, tai ilgainiui įsigysiu.
Patogumai yra gerai, tačiau jie nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Ir prie jų taip pripranti, kad nebedžiugina. O jūs įsivaizduojate, kiek man buvo džiaugsmo, kai po poros mėnesių geriamo vandens vežiojimo iš kaimynų ir indų plovimo kibire, staiga atsirado kriauklė virtuvėje su iš krano bėgančiu vandeniu?
Kažkada bus ir tualetas, ir vonia. O kol kas visiškai nesuku galvos dėl lauko būdelės ir mėgaujuosi pirtimi.
– Taigi koks dabar tas tavo gyvenimas kaime? Kokia būna dienotvarkė?
– Dienotvarkė beveik nepakito – keliuosi anksti, 5-6 val., kad turėčiau laiko parašyti, kol vaikai miega. Vėliau krosnies kūrimas, pusryčiai, vištos, pietų ruošimas, daržai. Trimetės karstymasis ant sprando, pamokų ruošimas ir visa kita chaotiška dienotvarkė, kaip ir kitų, auginančių 3 vaikus karantino metu.
Aš ir taip buvau įpratusi viską, ką valgome – duoną, makaronus, raugintus kopūstus bei dešras – gaminti namie, taip kad buityje nelabai kas pasikeitė.
– Ar kartais nebūna silpnumo akimirkų, kai atrodo, kad būtų visai neblogai gyventi mieste, kaip seniau, bute su visais patogumais ir turėti „tikrą“ darbą su aiškiai apibrėžtomis darbo valandomis?
– Oi, ne, aš jau per sena tikram darbui, beveik niekada jo nedirbusi… Ir per jauna, kad galėčiau gyventi bute be daržų, vištų ir kitų kasdieninių pramogų.
– O kada paskutinį kartą lankeisi Vilniuje? Ir šiaip ar žmonių aplink kartais nepritrūksta?
– Vilniuje lankiausi prieš kelias dienas, bet tai buvo tik trumpa stotelė tarp taško A į tašką B (tarp dviejų ūkių). O prieš tai buvau atvažiavusi prieš 3 mėnesius. Tiesą pasakius, man niekada nepatiko vietos, kur yra daug žmonių, o dabar iš viso vengiu ten lįsti. Su žmonių grupėmis susiduriu vesdama mokymus, knygų pristatymuose ir mane jie vargina. Man gera gyventi šeimoje, o visuomeninis gyvenimas verda feisbuke.
Vaikai irgi per daug nesiveržia į renginius ar minias, bet kartais nuvažiuoja pas močiutę į Vilnių ir ten aplanko „Akropolį“ ar riedlenčių parkus.
– Tu visgi ne šiaip kaimietė, o ir dviejų knygų autorė. Kaip pristatytumei savo knygas?
– Pirmoji knyga vadinasi „Natūralus rauginimas“, skirta raugintiems produktams. Mokymus apie rauginimą vedu gal jau 5 metus, knyga išėjo prieš 3 metus, ir susidomėjimas raugintais produktais iki šiol neblėsta, o gal net ir didėja. Antroji išleista prieš 3 mėnesius. Tai receptų knyga, skirta laukiniams valgomiems augalams „Ką kanda šalna? Medžių žievės miltai, šaknų kava, ir kiti laukiniai šaltmečio patiekalai.“
– Tikriausiai rašymas tau teikia malonumą? Gal jau ir apie trečią knygą galvoji?
– Rašymas turbūt kaip narkotikai, jei jau pradėjai dėlioti tekstus, tai visos mintys, kylančios beravint, susidėlioja į spausdinamą tekstą. Ir man tai tikrai didelis malonumas, kuriuo norisi pasidalinti su kitais. Kartais komentarai ar atsiliepimai apie knygas būna skaudūs ir pagalvoji, kad reikėtų neberašyti, bet vis tiek neištveriu ir vėl rašau. Nors tokia iš manęs ir rašytoja, kaip ir pusė Lietuvos (šypsosi).
Apie trečią knygą dar negalvoju – ilsiuosi sodindama apynius, lesindama vištas ir klaidžiodama po apylinkės pelkynus. Galbūt taip beklaidžiojant nauja knyga mane suras pati, tada ir pagalvosiu.
