Orinta Šimonėlytė – septyniolikametė Utenos moksleivė. Dešimt klasių baigusi paauglė jau kelerius metus vilki šaulės uniformą, o pastaraisiais metais – ir vadovauja jaunųjų šaulių būriui.
Eglei Zarankaitei – devyniolika. Pernai tada aštuoniolikametė tapo jauniausia Utenos rajono savivaldybės tarybos nare. Šią vasarą ji baigė pirmąjį politikos mokslų studijų kursą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, o nuo rudens dar žada pradėti trejų metų Jaunųjų karininkų vadų mokymus studentams Lietuvos karo akademijoje, per kuriuos atliks privalomąją karinę tarnybą, o baigusi gaus atsargos leitenanto laipsnį.
Eglė, kaip ir apie Tokijo olimpines žaidynes svajojanti šešeriais metais vyresnė jos sesuo Ieva, mėto diską. Tačiau daug darbų ir įsipareigojimų turinti jauna moteris randa laiko ir šaulės veiklai Žalčio kuopoje.
Emilis Astikas šią vasarą gavo politikos mokslų bakalauro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 24 metų vyras buvo pasiėmęs akademinių atostogų, kad savanoriškai atliktų privalomąją karinę tarnybą. Trejus pastaruosius metus jis buvo Žalčio kuopos vado pavaduotojas, tačiau ilgamečiam vadui Valdui Juodkai nutarus vietą užleisti jaunimui ir tapti eiliniu šauliu, dabar Emilis yra kuopos vado pavaduotojas, laikinai einantis kuopos vado pareigas.
„Kai nori, viskam užtenka laiko. Svarbiausia – susidėlioti prioritetus“, – įsitikinusi O.Šimonėlytė. Ji žino, ką sako, nes jau buvo pervargusi nuo intensyvios veiklos ir net mąstė apie pasitraukimą iš šaulių sąjungos.
„Tada dalyvaudavau absoliučiai visur ir retai būdavau namuose. Mama pykdavo, kad manęs nemato, o aš buvau visko atsikandusi. Kai stabtelėjau ir apmąsčiau, kas man svarbiausia, atsirado laiko ir namams, ir veiklai Žalčio kuopoje“, – patikino moksleivė. Ji ne tik liko sąjungoje, bet ir kilo kuopos laiptais – pradėjusi kaip eilinė šaulė, aktyvi paauglė netrukus tapo skyriaus vado pavaduotoja, tada – skyriaus vade, būrio vado pavaduotoja, o galiausiai – ir būrio vade.
„Labai bijojau šios atsakomybės“, – neslėpė mergina, dabar vadovaujanti daugiau kaip dvi dešimtis jaunųjų šaulių turinčiam būriui.
Sužavėjo mitologinė reikšmė
Kiekvieno jų istorija ir kelias į šaulius – skirtingi. Kiekvienas turėjo savų priežasčių ateiti į kuopą, kuri tada dar neturėjo Žalčio kuopos vardo. Kiekvienas turėjo savų svajonių, dalis kurių išsipildė, o kitos tapo nesvarbios. Tačiau ir Emilis, ir Eglė, ir Orinta aistringai paniro į įdomią veiklą.
Žalčio kuopa liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo Valstybės dieną – švęs 17-ąjį gimtadienį. 2003 m. vasarą buvo įkurta 909-oji kuopa, kurios pagrindą sudarė jauni aktyvūs šauliai, atsiskyrę nuo 902-osios kuopos.
Prieš porą metų švęsdami 15-ąjį kuopos gimtadienį, jos nariai pamąstė, kad norėtų ir juos išskiriančio vardo. Lietuvių mitologijoje žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės dievybė.
„Ta mitologinė prasmė mus sužavėjo. Žalčio užduotis – namų židinio kurstymas ir puoselėjimas. Mes visi esame uteniškiai, savo veiklą vykdome šiame krašte. Viskas sukasi aplink savo namus, kaimynus, artimuosius. Žalčio veikla mitologijoje labai siejasi su tuo, ką mes darome dėl savo krašto gerovės“, – vardo atsiradimo istoriją papasakojo Emilis.
Žalčio kuopos šauliai turi neoficialius antsiuvus, kuriuos labai vertina, o jais puošiasi per savo asmeninius renginius. Oficialiuose šaulių sąjungos renginiuose jų nešioti negali, tačiau vykdami į savo žygius ar pratybas išdidžiai juos dedasi.
„Ne kiekvienas kuopos narys gauna tuos ženklus. Turime pakopas ir savo motyvavimo sistemą. Apsvarstome, kas jau nusipelnė tokio ženklo, o kas dar turi pasistengti ir būti aktyvesnis“, – sakė Emilis, laikinai vadovaujantis beveik 100 narių turinčiai kuopai.
Ugdė savo pilietiškumą
Jaunųjų šaulių būrio vadė Žalčio kuopoje Orinta savo pavyzdžiu neigia stereotipą, kad jaunimas Lietuvoje tampa vis mažiau aktyvus. Į Žalčio kuopos veiklą kasmet įsitraukia bent keli moksleiviai. Jaunuoju šauliu oficialiai galima tapti nuo 11 metų, bet kartais į kuopą pasibeldžia ir jaunesni vaikai, kuriems taip pat čia patinka.
Rugsėjį bus ketveri metai, kai 13-metė paauglė O.Šimonėlytė pirmą kartą atvėrė šaulių sąjungos būstinės duris. Augdama ji stebėjo savo tėtį karį-savanorį: vilkintį uniformą, maskuojamaisiais dažais išpaišytu veidu, su didžiule žygio kuprine ant pečių.
„Tėtis buvo mano idealas – visiškas Lietuvos patriotas, besistengiantis atiduoti duoklę savo šaliai. Nuo vaikystės buvau mokoma gerbti tėvynę“, – prisiminė Orinta.
Ji labai norėjo mokytis generolo Povilo Plechavičiaus licėjuje Kaune, tačiau tam paprieštaravo mama. Tad mergaitės svajonės susipažinti su karybos menu išsipildė atvėrus tuomet dar 909-osios kuopos duris.
Tai buvo pats geriausias sprendimas, nes per šiuos ketverius metus Orinta suprato, kad savo ateitį vis dėlto sies ne su karyba.
„Dabar jau žinau, kad negalėčiau 24 valandas 7 dienas per savaitę būti karė – lakstyti po miškus su ginklu, dirbti prie popierių ar veikti ką kita vilkėdama kario uniformą. Su savo kuopa dalyvausiu renginiuose, kartą per mėnesį galbūt išeisiu į žygius, bet tai liks mano pomėgis, o ne darbas“, – teigė O.Šimonėlytė.
Eglė 909-osios kuopos štabo duris atvėrė maždaug prieš penkerius metus. Ji jau nepamena, kas paskatino tai padaryti, tačiau juokiasi, kad ši veikla greičiausiai buvo genuose: „Mano proseneliai tarpukariu buvo aktyvūs šaulių sąjungos nariai, tad ir aš, matyt, paveldėjau troškimą būti kuo nors naudinga savo tėvynei.“
Emilis jau nebesuskaičiuoja, kiek metų jis dalyvauja šios kuopos veikloje. Tikrai daugiau nei dešimt – gal dvylika, o gal ir dar daugiau. Aktyvus padauža vaikystėje prikrėsdavo eibių, tad tuometį kuopos vadą pažinojusi E.Astiko mama pasiūlė sūnui išmėginti naują veiklą.
„Mama gal manė, kad ši veikla man daugiau proto įkrės, – juokėsi Emilis. – Ir tikrai įkrėtė. Net teigčiau, kad šaulių sąjungoje susiformavo mano asmenybė, patriotinės ir pilietinės nuostatos. Pradėjau visai kitaip vertinti ir tautos istoriją, ir pačią valstybę, ir visuomenę. Pats pasirinkau atlikti privalomąją karinę tarnybą ir ten ėjau aiškiai žinodamas, ką veiksiu, kaip gyvensiu, kuo užsiimsiu, nes pagrindus gavau šioje kuopoje.“
Eglė irgi įsitikinusi, kad Žalčio kuopoje gavo geriausias pilietiškumo pamokas. „Mes negirdime pasakymų, kad reikia mylėti tėvynę. Mes matome pavyzdžius, kalbamės apie istoriją, dalyvaujame žygiuose, kuriuose vienas kitą išbandome. Ten įgyjame patirties, mokomės pasitikėti vienas kitu, o kartais jaučiame gėdą, kai ką nors blogai padarome. Tačiau taip ugdome charakterį.
Kai metai po metų darai tą patį, po kurio laiko daug dalykų jau išeina savaime, o valstybinės šventės išties tampa šventėmis. Jei negaliu dalyvauti renginiuose su savo kuopos šauliais, vis tiek einu į paradus, nes suprantu, kaip svarbu paminėti Lietuvai svarbias datas“, – sakė E.Zarankaitė.
Neskirsto pagal lytis
Emilis, Orinta ir Eglė juokiasi, kad prieš kelerius metus jie atsitiktinai pastebėjo, jog moterų ir merginų Žalčio kuopoje daugiau nei vyrų ar vaikinų. Dabar šis santykis išsilygino.
„Mes neskirstome žmonių pagal lytis, – tvirtino visi sutartinai, – nors stereotipas, kad moteriai ne vieta sukarintoje organizacijoje – vis dar gajus. Tačiau visi mūsų nariai yra visaverčiai.“ Net buvo metas, kai šešerias iš aštuonerių vadovaujamųjų pareigų Žalčio kuopoje užėmė moterys ar merginos.
„Mūsų naujokai mato, kad visi esame vienodi, kad ir moteris gali vadovauti ir išmanyti dalykis, todėl visiems tai įprasta“, – įsitikinęs E.Astikas.
„Jei savo elgesiu ir veiksmais kitiems būsi pavyzdys, jei viską darysi teisingai, tave gerbs, nepriklausomai nuo lyties“, – neabejoja E.Zarankaitė.
O tokių pavyzdžių, anot Emilio, Eglės ir Orintos, – daugybė. Grįžęs iš privalomosios karinės tarnybos, E.Astikas sumanė rengti naktinius žygius moksleiviams, taip siekdamas puoselėti jų patriotinius jausmus ir mokydamas išgyventi miškuose.
Tie žygiai tapo itin laukiami moksleivių, nors Žalčio kuopos vadai kaskart turi įveikti daugybę pašalinių užduočių: surinkti tėvų sutikimus, rasti lydintįjį pedagogą ir mediką, budintįjį transportą. Kad būtų paprasčiau, Emilis net baigė pedagoginių žinių kursą, o kaip karys savanoris baigė pirmosios pagalbos kursą.
Tačiau net įvairūs trukdžiai neatbaido nuo noro organizuoti tuos žygius.
„Tuose žygiuose, o ir apskritai šaulių sąjungoje mes tampame kūrybiškeni, išmokstame kritiškai mąstyti. Svarbiausia tik norėti ir įdėti šiek tiek pastangų, o tada net per lietų užkursime laužą“, – teigė Orinta.
