Iki lemtingų vaikino pasakytų žodžių Andra nesuko galvos dėl to, ar ji graži, ar ne – priėmė save tokią, kokia buvo. O vieną dieną, būdama maždaug dvidešimties, išgirdo, kad draugas myli ją ne todėl, kad ji graži, juk jos veidas – kaip klouno.
Nuo tada ji kasdien, žiūrėdama į veidrodį, matydavo jame klouno veidą ir labai dėl to graužėsi bei jautėsi niekam tikusi. Prisidėjo tai, kad tas vaikinas netrukus išėjo pas kitą, visišką jos priešingybę.
Andra suprato, kad savo veido pakeisti negali, bet užsimanė pakeisti savo kūną – tapti daug lieknesne. Ji pradėjo badauti, alinančiai sportuodavo ir susirgo bulimija. Po kelių metų savęs alinimo visgi rado jėgų susiimti ir su savo išore susidraugauti.
Dabar Andra jaučiasi harmoningai, turi mėgstamą darbą ir jame nemažai yra pasiekusi. Galbūt jos atvira išpažintis padės kitiems žmonėms, kurie nepakankamai pasitiki savimi ir kompleksuoja dėl savo išvaizdos. Pašnekovė neabejoja, kad tokių žmonių yra nemažai, tik jų artimieji galbūt to nepastebi ar net dar labiau juos žeidžia savo kalbomis.
– Kaip sumanėte tapti aktore? – pirmiausia paklausiau Andros.
– Nuo mažumės jaučiau didelį alkį scenai ir meilei. Prisimenu save nuolat besijuokiančią, dainuojančią, šokančią ir kuriančią neįtikėčiausias istorijas. Buvau vienatvės apgobtas vaikas, teko su ta vienatve kažkaip susidraugauti ir tam turėjau nuostabų raktą – kūrybą. Tas pasaulis, kuriame mes gyvename, man atrodė nykus ir neįdomus, tad jį pasigražindavau taip, kaip tuo metu gebėdavau. Tiesa, su begaliniu žingeidumu ir džiugesiu sekė ir didelė jautra, kuri lydi lig šiol.
Kaip dabar atsimenu, kartą kaime bėgiodama po žolynus išgirdau, kad iš kažkur sklinda kniaukimas. Neįprastas, tarsi per pagalvę. Sekiau tą garsą, kol supratau: kniaukimas iš po žemės. Rankomis atkasiau žemes ir radau tris kačiukus. Du buvo negyvi, vienas – gyvas. Glaudžiau prie krūtinės negyvus, melsdama atsibusti. Filmuose buvau mačiusi, kaip daromas dirbtinis kvėpavimas, bandžiau jiems įpūsti oro, bet galiausiai supratusi, kad nebepadėsiu, juos padėjau atgal į duobę. Gyvąjį, paėmusi į delnus, prašiau, kad atleistų, jog neišgelbėjau jų laiku. Paskui padėjau jį prie negyvųjų ir pasakiau: „Tu atsisveikinki“. Nusisukau ir raudojau.
Senelių kaimas man buvo antrieji namai ir didžioji mokykla. Mano pirmieji žiūrovai ir buvo rugių laukai. Kai seneliai užmigdavo, pasiimdavau gitarą, rašiklius su popieriumi ir keliaudavau ant pieninės. Ji buvo mano rašomasis stalas, mano pirmoji scena. Ant jos gimė pirmoji pjesė. Dainuodavau, šokdavau ant jos, tikėdama, kad rugių laukas – mano žiūrovai, o vip zonoje – miškai, dangus.
– Jūsų kelyje į aktorystę būta ir nesėkmių...
– Nesėkmės nuolat mane lydėdavo ir lydi. Bet ar yra nors vienas žemėje gyvenęs ir aibės jų nepatyręs? Mane stebina, kad mes jų bijome. Nesu išskirtinė, bijau jų ir pati. Mokausi su ta baime susidraugauti, nes tikiu, kad kiekvienas pakrypęs žingsnis, kuris tarsi veda atgal, išties labai stipriai veda pirmyn. Žinoma, jeigu išmoksti jį priimti ir pasimokyti.
Būta visko, pradedant tuo, kad į aktorinio meistriškumo specialybę įstoti iš pirmo karto man nepavyko, baigiant tuo, kad teko sustoti ir labai daug galvoti, ar ši specialybė, ar teatras apskritai man.
Buvo etapas, kuomet buvau įtikėjusi, kad nesu verta būti scenoje, kad joje reikia ypatingų, gražių, talentingų, o aš nieko neturiu. Metus nėriau kilimus ir viduje stūgavo vidiniai vilkai: „Ką čia darai? Grįžk ten, kur turi būti, kur tavo namai.“
Tuo metu sukūriau projektą kūdikių ir vaikų namams „Jūrų arkliuko meilė“ ir grįžau atgal į sceną. Grįžus taip pat nebuvo ir nėra taip viskas saldu. Nuolat girdėdavau ir tebegirdžiu, kad esu vidutiniokė, kuri nežinia kodėl vertinama, kad tai, ką kuriu, apskritai nieko bendro neturi su menu, o pati esu kažkokia saldžiarūgštė jautruolė.
– Bet ar tikrai kolegos jūsų kartais nevertina, o gal tik pati tą įsivaizduojate?
– Kai sukūriau monospektaklį „SEEN“, patyriau milžinišką spaudimą ir panieką. Kiekvienąkart eidama į sceną jausdavau, kad einu į ringą, kuomet nežinau, kuo viskas baigsis. Žiūrovas apglėbdavo, dėkodavo, prašydavo pagalbos, o kolegos linčiuodavo: „Tai kad čia net ne spektaklis, čia nesuprasi, kas.“
Buvau pasiryžusi išeiti iš teatro ir daugiau niekada į jį nebegrįžti. Sakiau: jeigu išties tai, ką kuriu, yra šlamštas, privalau išeiti ir sceną palikti tiems, kurie kurs tai, kas vertinga. Skaičiavau mėnesius, sakiau: „Dar iki gruodžio ir jau tuomet išeisiu.“
Bet gruodžio devynioliktąją po spektaklio išgirdau stiprų pagalbos šauksmą, po kurio negalėjau sau leisti pasitraukti, pasakiau sau: „Parodysiu kiek įmanoma daugiau dar bent du mėnesius ir tuomet...“ Per tuos du mėnesius keliaudama pas paauglius išgirdau žinią, nuo kurios sulinko keliai: „Andra, matei? Esi nominuota Auksiniam Scenos Kryžiui.“
Nutirpo kūnas, pradėjau verkti. Nesitikėjau jo gauti. Man užteko to, kad buvau nominuota, verkiau iš dėkingumo tiems, kurie pastebėjo, ir tai priėmiau kaip ženklą, kad turiu nesustoti ir eiti, nepaisydama, kas ką sako. Stiprina ir žiūrovų žinutės.
Šiuo metu bendrauju su paaugliais ir tas atvirumas... Esu jiems svetima, jie tik matė du mano monospektaklius, bet išgirdau tokių istorijų, kad sustingusi galvojau: „Kaip jie, būdami vos šešiolikos, šitiek ištveria?“ Būna, kad paklausiu paauglio, kas jį džiugina, o jis nudelbęs akis ištaria: „Šiuo metu turbūt niekas... Nebent tai, kad šiąnakt su broliu išsimiegojome.“
Todėl norisi su jais bendrauti, juos apglėbti, kad nors kas nors juos nudžiugintų, kad nesijaustų vieniši... Šiuo metu turiu dar vieną monospektaklį „Ki(t)okia“, kuris vienam vėl yra kažkoks paistalas, o kitam – terapija. Man tesinori kalbėtis su žiūrovu ir jeigu nuo to pokalbio kažkam pasidaro lengviau, suprantu, kad scenoje nesu veltui.
– Papasakokite plačiau apie savo kompleksus dėl išvaizdos po tos nevykusios draugo ištartos frazės apie klouno veidą.
– Aš esu tas pavyzdys, kuomet viena frazė gali apversti viską kardinaliai. Užteko kelių žodžių, kad pradėčiau save keisti. O tiksliau sakant – naikinti. Tie žodžiai buvo pradžia, o kai įstojau į teatro akademiją, viskas paūmėjo. Juk visos liesos, visos gražios, privalau to kažkaip pasiekti. Veido nepakeisiu, bet kūną... mintijau.
Ir to siekiau, kol vienądien baleto dėstytoja pasiliko mane po paskaitos ir paklausė: „Andra, tau viskas gerai? Gal neturi už ką nusipirkti pavalgyti?“ Sakiau, viskas gerai. Ji: „Ar tikrai? Tu labai sulysusi. Jeigu reikia pagalbos, sakyki.“
Tas dialogas man virto kreivu veidrodžiu: apsidžiaugiau, kad pagaliau matosi, jog artėju prie siekiamo vaizdo.
Alindavau save badavimu, valgydavau kartą per dieną ledų arba grikių. Fizinis krūvis studijuojant aktorystę buvo didelis, bet to nepaisydama, rytais prieš paskaitas keliaudavau sportuoti, po paskaitų – taip pat. Jėgos seko, bet azartas neapleido. Lig šiol stebiuosi, iš kur buvo jėgų visa tai pakelti.
Po ilgesnio badavimo alkis paimdavo viršų ir neištvėrus puldavau valgyti viską, kas papuolė. Tą akimirką galėdavau suvalgyti kelių dienų normą, o tada staigi mintis: „Pažiūrėk, ką tu darai. Pasižiūrėk į veidrodį, kokia šlykštynė, greit bėk ir viską išvemk.“
Tuomet sekdavo ritualas tualete. Ir begalinis gėdos jausmas... Kiek praraudota palinkus prie klozeto, kiek sau sakyta: „Matai, prie ko priėjai, prisirijėle?“ Tuomet sekdavo prausimosi terapija, kai norisi tarsi nuplaukti kaltę, gėdą ir gėlą. Nusiprausi ir po pusvalandžio jauti, kad vėl stovi po karštu vandeniu. Po valandos – vėl. Užburtas ratas.
– Kaip visgi jums pavyko iš jo ištrūkti?
– Nežinia, kur viskas būtų nuėję, jeigu ne staigi netikėta žinia: tėvukas mirė. Žiūrėjau į jį, gulintį be gyvybės ženklų, ir teklausiau: „Nejau reikėjo tavo išėjimo, kad aš sustočiau?“ Daviau sau žodį savęs nebegriauti. Paradoksas: viena nelaimė sustabdė kitą. Tėvukas išeidamas darkart tapo mano mokytoju ir gelbėtoju. Esu įsitikusi, kad lig šiol mane sergėja.
Prasidėjo kitas etapas, kai iš naujo reikėjo pratintis gerti vandenį, pradėti maitintis, nekeikiant savęs, neskaičiuoti kalorijų ir nelipti kasdien po kelis kartus ant svarstyklių. Tas kelias truko taip pat ilgai, su dideliais atkritimais.
Dabar draugauju tiek su maistu, tiek su fizine veikla. Nėra nieko nei per mažai, nei per daug. Ir tai nuostabus jausmas.
– Taigi vieno sukrečiančio įvykio pakako, kad išgytumėte nuo valgymo sutrikimų?
– Taip, šiuo klausimu man pasisekė. Mano ryšys su seneliu buvo ypatingas. Jeigu reiktų atsukti laiką atgal, nedvejodama grįžčiau į kurią nors vasarą, kuomet jis dar buvo gyvas. Nebūdavo nei vieno vakaro, kai su juo nesijuoktume. Tėvukas buvo tas vyras, kuriuo be galo pasitikėjau ir tikėjau. Vis sugrįžta vaizdai, kai laukdavau, kada ištars: „Na, žemės angele, einam kiaulėms žolės pjauti, ratą pasuksi.“
Arba veždavo mėšlą, o aš sekdavau jam iš paskos. Gėrėdamasi, koks jis ypatingas ir gražus. Net mėšlą veždamas buvo pasitempęs ir pasipuošęs, su kostiuminėmis kelnėmis, baltais marškiniais, paraitotomis rankovėmis. Niekada nesu girdėjusi jo pikto ir rėkiančio. Tai didžiausias mano Mokytojas, kurio be galo ilgiuosi.
– O po skyrybų su jus įžeidusiu draugu vėliau gal atsirado vyras, kuris pasakė, kad jūs jam graži, ir prisidėjo prie geresnės jūsų savivertės?
– Būta visko. Buvo, kai vieną dieną sakė „myliu“, o kitą – išėjo į kitus namus. Kai sakė, kad esu geriausia, kas galėjo nutikti, o paskui... Tiesa yra ta, kad kiek kas besakytų gražius žodžius, kol pats savimi netiki, jokie žodžiai nepadės.
Kiek yra žmonių, kuriems pasakius, kad jie gražūs, pasidaro gėda. Kiek žmonių išgirdę, kad turi ypatingo žavesio, sustingsta ir skelia: „Tik nepradėk. Nereikia man to melo.“ Ir tas nemeilės virusas keliauja iš kartos į kartą. Tą puikiai matau bendraudama su žmonėmis. Tiek suaugusiais, tiek paaugliais.
Kai pradėjau kurti monospektaklį apie kūno kultą, nemeilę sau ir valgymo sutrikimus, man buvo sakoma, kad tema niekam tikusi.
Su šia tema keliaudama po Lietuvą akivaizdžiai mačiau, kad tai didžiulis virusas, kurį privalome bent pamėginti suvaldyti. Mergaitės, matydamos, kaip mamos alina save dietomis arba stovėdamos prie veidrodžio nuolat kartoja, kad atrodo baisiai ir padoriai atrodys tik pasidažiusios, užkoduoja jas tam pačiam keliui. O senoliai nesupranta, kad viena frazė: „Valgyk, valgyk, tuoj pro duris netilpsi“ gali pasibaigti mirtimi.
Mes dar nesuvokiame, kad valgymo sutrikimai nėra mitas ar paaugliškas kvailiojimas, tai rimta psichinė liga, nuo kurios ne kiekvienas pasveiksta.
Mes turime vaistus nuo to, bet ne visada esame pasirengę juos panaudoti. Kartais tereikia užklausti: „Kaip jautiesi?“ ir kitam pasidarys jaukiau.
– O ar jūs dabar jaučiatės laiminga ir savimi patenkinta, ar visgi dar kartais pajaučiate turinti kažkokių vidinių demonų?
– O kas tų vidinių demonų neturi? Kalbant apie laimę, neaišku, kaip pamatuoti tą jausmą. Šiuo metu esu dėkinga už viską, kas vyksta mano gyvenime. Esu dėkinga uz kiekvieną patirtį ir jausmą. Už norą keltis ir mokytis. Už norą džiaugtis gamta, už norą apkabinti, už norą nesustoti ir eiti, eiti, eiti. Už norą dainuoti.
Ypatingas jausmas, kai atsikeli ir pradedi dainuoti. Va tokiomis akimirkomis ir galėčiau pasakyti, kad esu laiminga. Taip, mano laimė matuojama rytais, kuomet pakylu dainuodama. Arba šokdama.
– Ką padrąsinančio dabar pasakytumėte merginoms ir moterims, kurioms trūksta meilės sau dėl antsvorio ar šiaip kažko?
– Jūs – ne vienos. Jeigu reikia pagalbos, netylėkite. Paprašyti pagalbos, pokalbio, apkabinimo – negėda. Nelaukite, kol viskas pereis į tuos etapus, iš kurių išeiti sudėtinga. O sustoti laiku yra įmanoma ir aš esu to pavyzdys.
Taip, mes esame stiprūs. Kiekvienas savaip. Bet kartais net ir patiems stipriausiems prireikia pagalbos. Net ir tankai pailsta. Jiems pritrūksta degalų, ir kai jie sustoja, kažkas gi turi atnešti kuro... Leiskite jo atnešti. Nelaukite, kol kas netyčia pamatys, kad jums jo reikia. Kartais tereikia pasakyti: „Gal galim pasikalbėti?“ Ir viskas išsijudina.
