„Gal jau užteks apie mane...“ – ko nors paklausta vis kuklinasi rietaviškė Aniceta Liutkevičienė ir it praalkusia anūkėle susirūpinusi spragteli kaisti arbatinį bei skuba nešti nuo gimtadienio likusias saldžias vaišes. Telieka žiūrėti nuostabos kupinomis akimis ir tyliai stebėtis mitria senučiuke, paskutinę gegužio dieną atšventusia savo... šimtmetį.

Anicetai – popiežiaus palaiminimas

Gausioje laukuviškių ūkininkų šeimoje gimusiai Anicetai ką tik praėjęs gimtadienis buvo ypatingas. Jį iki šiol primena kambaryje vis dar nevystančios gėlės bei prie lovos ant sienos kabantis popiežiaus Pranciškaus palaiminimas. Gimtuvių dieną, šv. Mišių metu, jį, matant visiems į Rietavo bažnyčią susirinkusiems artimiesiems, moteriai perdavė parapijos klebonas Antanas Gutkauskas.

Kalbant apie tokią svarbią dovaną Anicetos akyse suspindi ašaros: „Nesijaučiu jo verta...“

Šimtametė prisipažįsta, kad tądien važiuoti į bažnyčią jai buvęs didelis rūpestis – ir baisu, ir nedrąsu. Tačiau viskas praėję sklandžiai, jautusi dukters Vilijos šeimos bei pačio klebono globą.

Rietaviškę bažnyčioje šimtmečio proga sveikino ir Dievo palaimos linkėjo ne tik artimieji, klebonas, bet ir meras, kaimynai, buvę mokiniai, Rietavo „Carito“ atstovai – Aniceta buvo viena pirmųjų jo savanorių.

Norėjo, kad visi būtų lygūs

Didelę gyvenimo dalį nuo 1946 metų pradinukus raidžių, skaičių ir svarbių gyvenimiškų dalykų Rietave mokiusi Aniceta daug savo mokinių jau pergyveno. O likusieji savo Mokytojos nepamiršta, lanko, siūlo pagalbą, nors ir patys jau yra amžių įpusėję.

„Man buvo labai malonu su vaikais dirbti. Pagalvė buvo šlapia, kai pirmą laidą išleidau“, – svarbią dieną prisimena ilgametė mokytoja ir jos akys vėl sudrėksta.

Aniceta stengėsi, kad klasėje visi vaikai jaustųsi lygūs, būtų draugiški, kad stipresni pagelbėtų silpnesniesiems.

Nors anuomet į mokytojus buvo žvelgiama itin pagarbiai, stodama į mokytojų seminariją iš pradžių Švenčionėliuose, o paskui – Telšiuose laukuviškė apie tai negalvojusi.

„Buvau kaimo vaikas. Garbės netroškau. Visada stengiausi būti tiesiog paprastu žmogumi“, – sako.

Šeimoje – du kunigai, dvi mokytojos

Vienuolikos vaikų šeimoje augusi moteris ne vienintelė pasirinko mokytojo profesiją. Tuo pačiu keliu pasuko ir sesuo. O du broliai, kurių vienas – Anicetos dvynys Bronius, pasišventė kunigystei. Tarp Liutkevičių vaikų buvo ir kalvis, ir ūkininkų, ir šeimininkė. Niekas nedykaduoniavo, visi duoną pelnė savo darbu.

Tėvai buvo darbštūs, rūpestingi, religingi, vaikus stengėsi auklėti dorai ir visus vienuolika skatino siekti mokslo. Mama nebuvo beraštė, pati labai mėgo knygas, šviesios ateities linkėjo ir atžaloms. Liutkevičiai gabesnius vaikus leisdavo į tokius mokslus, kokius šie patys pasirinkdavo. Pritarė ir Anicetos bei sesers pasirinkimui mokytojauti.

Tačiau senolė prisimena, jog išgirdusi, kad brolis Paulius nori pasišvęsti Dievui, mama pasakiusi: „Vaikeli, geriau būk geras žmogus nei blogas kunigas“.

Paulius kunigu tapo. Buvo gerbimas, bet kaip tik dėl tokio savo atsidavimo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Joniškio gimnazijos kapelionas Paulius Liutkevičius buvo nušautas rusų.

Deja, pasidalinti vaikystės prisiminimais šimtametė jau nebeturi su kuo – 8-is brolius ir dvi seseris pergyveno. Dvynį Bronių Dievas pasišaukė dar 1993-aisiais. Abu šeimos kunigai garbingai palaidoti Joniškio ir Laukuvos bažnyčių šventoriuose.

Būsimąjį atpažino iš batų

Aniceta šeimą sukūrė taip pat su mokytoju – matematiku Antanu. Vienas kitam į akį krito mokytojaujant toje pačioje Rietavo mokykloje.

Ji – žemaitė, jis – suvalkietis. „Kaip kirvis ir akmuo“, – pasakodama juokiasi guvi senolė.

Anot Anicetos, suvalkų kraštas yra šiek tiek kitoks nei žemaičių. Žmonės ten gal labiau išdidūs, kultūringesni, tačiau ir didelės širdies. Tad jokios skirtybės būti kartu nesutrukdė. Vyras buvęs paprastas ir nuoširdus.

Vos pamačiusi Antaną, Aniceta sako žinojusi, kad tai – jos gyvenimo palydovas. Mat dar mokydamasi Švenčionėlių mokytojų seminarijoje jį sapnavusi. Ir balsas sapne pasakęs, kad tai jos būsimas vyras.

Nors nuo pranašiško sapno iki jųdviejų susitikimo buvo praėję keleri metai, giliai atmintin Anicetai įsirėžė ne tik matyto vyro veidas.

„Vos tik jį Rietave pamačiau, iškart atpažinau – pirmiausia iš juodų batų su blizgučiu. Juos ir sapne mačiau“, – senus laikus mena buvusi pedagogė.

Pradėjus bendrauti, sako, iškart pajautusi kolegos nuoširdumą ir paramą, kurie išaugo į simpatiją.

Gyvenimo kelionėje vyras Anicetos nebelydi – Laukuvos kapinėse atgulė daugiau nei prieš dešimtmetį.

Sugyveno dukrą

Mokytojų šeimą Dievas apdovanojo dukrele Vilija. Bet ji neaugo vienturtė – Liutkevičiai savo globon priėmė ir užaugino Anicetos dukterėčią Janiną.

„Sesers šeimoje buvo penki vaikai. Janinai patikdavo pas mus, tad taip nutiko, kad ją ir auginom.“

Šimtametė atmena: jos tėvai visada norėję, kad vaikai gerai sutartų, užaugtų geri žmonės, to mokiusi ir savuosius.

„Tėvai mums visada sakydavo: „Vaikai, tik nesipykit. Gali tokia diena ateiti, kai vienas kitą pamatę verksit iš džiaugsmo“, – atsimena rietaviškė ir patvirtina, kad ne viena tokia diena gyvenime ir išaušusi. Ypač tada, kai nuo rusų kulkos žuvo brolis Paulius. Netektį visi išgyvenę skaudžiai ir dar labiau suvokę, kokia svarbi gyvenime šeima, kurioje užaugo būryje, vienas kitą augindami.

Doros ir gėrio Liutkevičiai mokė ir savąją dukrą. Vilija – medikė. Nors gyvena Kaune, mamai nuolat skambina, be galo rūpinasi. Rūpesčiu bei meile apgaubia ir kiti artimieji, kuriuos Aniceta tik geru žodžiu mini.

„Aš viską turiu“

Kalbantis su Aniceta nė sykio neišgirdome, kad ji būtų kažkuo nepatenkinta, kad ką sopėtų, kad, išgyvenusi karą, būtų likimo nuskriausta.

„Kad aš viską turiu“, – kukliai šypsosi.

Iš tiesų šimtametė yra apdovanota ne tik šviesiu protu, tvirtu tikėjimu, bet ir gera sveikata, mylinčiais artimaisiais, kaimynais bei mokiniais. Džiaugiasi, kad vis dar gali pati savimi pasirūpinti, ugnį pasikūrenti, kad didesnes raides įskaito. O ir tos mažesnės – ne bėda, gelbėja lupa ir stipresni akiniai.

Kai tik sulaukia atnešant „Žemaitį“, tuoj čiumpa jį šitaip skaityti, mat mūsų laikraštis ją lydėjo kone pusę gyvenimo, tapo svarbia jo dalimi.

Ar neprailgsta šimtametei dienos? „Kad jos taip greitai lekia – čia rytas, čia jau vakaras“, – nustemba paklausta. Ir pasakoja, kad nuolat klausosi pamaldų per radiją. Giesmės rietaviškės namuose skambėjo ir man atvykus.

Moteris ne tik meldžiasi kartu, bet ir seka naujienas. Senolė tuoj pranešė, kad jau paskirtas naujas Telšių vyskupas, pavarde Jurevičius – per radiją šiandien daug apie jį kalbėję.

Aniceta nusistebi pagirta, kad, sulaukusi tokio amžiaus, yra labai šviesi, guvi ir visur įžvelgia tik gražius dalykus.

„Kad aš per dienas tik miegu ir valgau, valgau ir miegu“, – šypsosi, tarsi savo geros savijautos receptą išduodama.

O dėl savo pozityvumo irgi turi paaiškinimą. „Ar gali būti blogu žmogumi, kasdien per radiją tokius gražias mintis, pamokslus girdėdamas?!“

Išklausiusi rietaviškės istoriją ir vis dar negalinti atsitokėti, kad su šimto metų senole galėjau pasikalbėti be jokios pagalbos, palieku Anicetą prie savo namo vartelių rymančią ir akimis mane palydinčią.