Zita augo šeimoje, kur tėvas nuolat gerdavo, pykdavosi su žmona, prieš ją smurtaudavo, taip pat kliūdavo ir vaikams. Tėvas šeima ir pajamomis niekuomet nesirūpino, o mama turėjo grįžti į darbą, kai Zitai tebuvo 3 mėnesiai, tad ja rūpinosi ir augino vyresnio amžiaus giminaitis, pas kurį tuo metu visi ir gyveno. „Vėliau man pasakojo, kad pirmasis mano žodis buvo ne „mama“ ar „tėtė“, o „dėdė“, – pasakojo Zita.
Dauguma jos vaikystės prisiminimų skaudūs. Pavyzdžiui, kartą tėtis, kai grįžo namo girtas, sumanė ją pasukti, pakėlęs už rankų, bet tą darė taip šiurkščiai, kad išsuko jai abi rankytes. Tada teko autobusu vykti į ligoninę, o kai gydytojas, atstatinėdamas išnarintas rankas į vietas, klausė, ar neskauda, ji pro ašaras sakė, kad ne, nors ir labai kentėjo.
Kai mergaitei sukako šešeri, gimė brolis. Jis buvo ligotas, turėjo įgimtą širdies ligą, tad mama su juo daug laiko leisdavo ligoninėse, o Zita bei jos sese visai niekas nesirūpindavo.
Dar prieš brolio gimimą giminaitis, pas kurį jie gyveno, neapsikentęs tėvo girtavimų jį išvarė iš savo namų, o mama su vaikais nusekė iš paskos, nes nenorėjo, kad atžalos augtų be tėvo. Tačiau nors gyveno vienuose namuose, Zita niekada jo dėmesio, meilės ir šilumos nesulaukdavo.
Po išvarymo iš giminaičio namų visa šeima ieškodavo, kur išsinuomoti kokį pigų kambarį, bet, būdavo, šeimininkai ir iš ten išvydavo už tėvo šėliones.
„Pamenu, kaip sykį susigūžusi sėdžiu kamputyje, nes žiema ir namie baisiai šalta, mes su sese vienos, nes mama ligoninėje, tėvas išėjęs. Tada bandėme pačios parsinešti malkų ir pasikurti krosnį“, – atsiminė Zita.
Tėvas nedirbo, o mamai, auginančiai sergantį vaiką, buvo sunku dirbti, tad šeimoje nuolat trūko pinigų būtiniausiems pirkiniams: mokykliniams reikmenims, drabužiams ir netgi maistui.
„Atsimenu, į pirmą klasę nuėjau apšiurusi ir susigūžusi, juk kiti vaikai visko turėjo daugiau nei aš. Bet ypač didelę gėdą patyriau, kaip mokytoja pamatė, kad aš turiu utėlių ir visų klasiokų akivaizdoje dėl to pasityčiojo“, – atsiminė ji.
Bendraklasiai iš jos šaipėsi, draugų ji neturėjo – jų taip ir nesusirado iki pat mokyklos baigimo.
Kai Zitai buvo 12 metų, tėvai galiausiai išsiskyrė, bet kurį laiką dar gyveno kartu, nes mama su vaikais neturėjo lėšų kažkur išeito. Galiausiai išsikraustė po 2 metų.
Artimo ryšio Zita nejautė ir su mama, kuri visuomet labiau bendraudavo ir užtardavo vyresniają jos sesę. „Namie niekada neturėjau kam pasiguosti. Būdavo, tik kažkuo mamai neįtinku, ir ji man sako: „Tu – kaip tėvas, eisi gyventi pas jį“, ir tai mane labai gąsdino. O kiti mūsų šeimą pažįstantys suaugusieji kartais lepteldavo, kad nieko gero iš manęs neišeis, būsiu, kaip tėvas, ir tai labai slėgė“, – pasakojo Zita.
Neturinčią artumo, meilės ir šilumos savo šeimoje Zitą ramino tik tikėjimas. „Prisimenu, kad nuo pat vaikystės kalbėdavausi su Dievu, jaučiau ryšį su juo, kaip jau tuo metu jį supratau, ir tas ryšys bėgant metams vis stiprėjo“, – sakė pašnekovė.
Keturiolikmetę išvarė iš namų
Kai Zitai buvo 14,5 m., jos broliukas mirė. „Man tai buvo didžiulė netektis, prasidėjo depresija, nes jį labai mylėjau. Nors brolis buvo jaunesnis ir ligotas, aš įsivaizdavau, kad jis užaugęs mane apgins nuo visų patyčių“, – prisiminė Zita.
Po brolio mirties padaugėjo barnių su mama – jos susiginčydavo dėl kiekvienos smulkmenos. „Turbūt blogiausia buvo tai, kad mama niekuomet neišklausydavo, kai norėdavau pasipasakoti, kaip jaučiuosi – ji vis nukirsdavo, kad tai – nesąmonė, kad iš tikrųjų yra taip, kaip sako ji. Taip pat mama tyčiodavosi iš manęs, sakydama, kad aš rašau kaip vištos koja, einu kaip tankas, kad esu velnio nešta ir pamesta“, – prisiminė praeitį moteris.
Zita pripažino, kad augdama tokiomis sudėtingomis sąlygomis kartais pasielgdavo šiurkštokai ar akiplėšiškai, bet nuolatinis žeminimas tikrai slėgė ir varė į neviltį.
Vienas kivirčas buvo lemiamas – mama atvėrė duris ir pasakė, kad dukra dingtų iš namų. Buvo jau tamsus vakaras, tačiau keturiolikmetė nusprendė, kad daugiau nenori būti žeminama, todėl drąsiai išėjo. Nuėjo pas giminaitį, kuris augino ją vaikystėje, o šis, nors kartais pareikšdavo, kad vaikas turėtų gyventi su tėvais, visgi lauk jos nevarė.
Lūžis – po brolio mirties
„Išėjusi iš namų, netekusi brolio, jaučiausi visiškai niekam nereikalinga, pagalvodavau apie tai, kad gal man visai neverta gyventi. Buvau net atsisveikinimo laišką parašiusi. Tačiau ėmiausi permąstyti savo gyvenimą, skaičiau psichologines knygas ir bandžiau susivokti, kas aš esu ir ko noriu. Kaip tik buvo vasara, turėjau daug laiko gilinimuisi į save, ir priėjau išvados, kad gyventi noriu, ir pasistengsiu, kad mano gyvenimas būtų toks, kokio aš trokštu. Galiu sakyti, kad tik praradusi brolį atradau save“, – pasakojo Zita.
Užsirašė savo tikslus ant lapo: užsibrėžė sau, kad gerai mokysis, studijuos, susiras gerą darbą ir jokiu būdu netaps panašia į tėvą ar mamą.
Ir sėkmingai visus užsibrėžtus tikslus įgyvendino. Gerai baigė mokyklą, įstojo studijuoti į Veterinarijos akademiją. „Po brolio mirties buvau nusprendusi, kad būsiu veterinarė ir padėsiu žmonėms, gelbėdama jų mylimus augintinius“, – sakė Zita.
Baigė magistrantūros ir rezidentūros studijas. Vienas giminaitis vėliau sakė, kad ji – bene vienintelė jų giminėje, įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
Tiems, kurie tyčiojosi, atleido
Vėliau Zita dirbo mėgstamą darbą pagal specialybę ir jautėsi gerai. Tuo pačiu toliau domėjosi psichologija, vaikščiojo į įvairius seminarus, mokymus ir gilinosi į save.
Ypač ją įtraukė emocijų paleidimo metodika, dar vadinamas Sedonos metodu, mokanti paleisti praeities nuoskaudas ir negatyvias emocijas.
„Supratau, kad aš ta metodika rėmiausi tarsi intuityviai – neleidau praeities nuoskaudoms manęs graužti ir kankinti. Vos būdama penkiolikos, sugebėjau pradėti kurti savo gyvenimą pati. Pradėjusi nuosekliai naudotis emocijų paleidimo metodika, pamačiau daug gilesnių nuoskaudų ir užslopintų jausmų, kurių nenorėjau matyti ir pripažinti, tačiau nusprendžiau, kad noriu tapti laisva nuo jų ir juos paleidau.
Atleidau savo tėčiui, mamai, sesei, bendraklasiams ir visiems kitiems žmonėms, kurie, kaip anksčiau tikėjau, sukėlė man skausmą. Prisiėmau atsakomybę už savo jausmus ir visą gyvenimą ir dabar į šias praeities situacijas žvelgiu su dėkingumu. Yra daugybė atvejų, kai praeities nuoskaudos trukdo žmonėms ramiai gyventi, vis kelia pykčio, kaltės, gėdos ar kitus neigiamus jausmus, bet taip yra tik tuomet, kada neprisiimame atsakomybės už savo jausmus ir kaltiname aplinką“, – pasakojo Zita.
Neretai žmonės, išgirdę apie jos praeitį, nustemba, kad ji ir dabar gali pasišnekėti su savo tėvais, kad nejaučia jiems neapykantos. „Aš pajutau jiems dėkingumą – juk jeigu jie nebūtų buvę tokie, kokie buvo, aš nebūčiau tapusi tokia, kokia tapau. Gal net būčiau ir mažiau pasiekusi“, – pastebėjo ji.
Pribrendo profesinėms permainoms
Išsigydžiusi savo praeities nuoskaudas, dabar Zita veda asmenines konsultacijas žmonėms ir padeda jiems paleisti slegiančias praeities nuoskaudus ir negatyvias emocijas. Savo darbo praktikoje taip pat naudoja – „theta healing“, arba teta gydymo, metodiką, kurios pagalba padeda klientams pašalinti jų negatyvius įsitikinimus, kurie neleidžia jaustis harmoningai ir pasiekti savo tikslų.
Didėjant konsultacijų skaičiui, Zita galiausiai nusprendė galutinai pereiti nuo darbo veterinarijos srityje prie emocijų paleidimo konsultacijų, nes joje matė didesnę galimybę padėti žmonėms.
Po kurio laiko kartu su kolege Simona Ampiainen įkūrė bendrą projektą „Myliu ir priimu save“, kurio tikslas – padėti moterims išmokti priimti ir mylėti save. Bendramintės jau daugiau nei pusę metų važinėja po įvairius Lietuvos ir užsienio miestus ir veda moterų susitikimus, kuriuose šios gali atvirai pasidalinti iškylančiomis problemomis ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus.
Taip pat Zita ir Simona veda savaitgalio ir savaitės moterų stovyklas, kurių metu vyksta saviugdos paskaitos ir įvairios praktikos, padedančios moterims išsilaisvinti iš praeities nuoskaudų ir susikurti norimą gyvenimą.
Vyro savybes susirašė ant lapo
2017 m. Zita ištekėjo. Nors augo šeimoje, kurioje nematė harmoningų santykių, tačiau visuomet žinojo, kokių santykių ir kokios norėtų šeimos norėtų.
Ant lapo surašė savybes, koks jos vyras turėtų būti. Sąrašas buvo ilgas – norėjo, kad jis būtų bendraamžis, iki tol nevedęs, neturintis vaikų, sportuojantis, propoguojantis sveiką gyvenseną, išvaizdus ir būtinai tikintis Dievą.
„Būdavo, man sukirbėdavo mintis, kad tinkamų trisdešimtmečių, kurie nei karto nebuvo susituokę, nėra daug, galiu tokio ir nesutikti, bet pajutusi tas abejones nusišypsodavau ir jas paleisdavau, pasitelkusi emocijų paleidimo techniką. Sakiau sau, kad galiu tokį vyrą sutikti, nes esu jo verta. Mano žinojimas, ko noriu, ir nusiteikimas to siekti ir padėjo man rasti tokį vyrą, kokio norėjau“, – įsitikinusi pašnekovė.
2017 m. rugpjūtį, nuvykusi į emocijų paleidimo stovyklą, sutiko ten Mindaugą, su kuriuo labai greitai susidraugavo ir praėjus vos 4 mėnesiams nuo pažinties susituokė. Kadangi Zita ir Mindaugas žinojo savo vertybes ir kokių santykių nori, matydami, kad jų vertybės sutampa, nejautė poreikio santuoką atidėlioti.
„Viskas įvyko labai greitai, tačiau buvo abipusis jausmas, kad vienas kitą pažįstame labai seniai. Iš pradžių santuoką įtvirtinome civilinėje metrikacijoje, tačiau abu norėjome dvasinių vestuvių, nes mums buvo svarbu gauti Dievo palaiminimą“, – atviravo Zita.
Ypatingos vestuvės Indijoje
Praėjusiais metais pora susituokė Indijoje Dievo akivaizdoje pagal vedų tradiciją. Zita ir Mindaugas vyko į piligriminę kelionę su vedų filosofiją propaguojančiu mokytoju-vedliu, kuris atliko santuokos apeigas.
„Mums svarbiausia buvo turėti dvasinę santuoką šventoje vietoje, į įvairias vestuvių detales labai nesigilinome ir nebuvome tam labai pasiruošę. Dieną prieš vestuves važinėjome po Indijos turgų ir rinkomės drabužius, reikalingus vedinėms vestuvėms. Ir koks įdomus sutapimas – pasirodė, kad mūsų grupėje yra ir amerikietė fotografė, ir šukuosenų meistrė, ir vizažistė, tad jos visos pasisiūlė man padėti ruoštis šventei. Rytą prieš vestuves paprašė parodyti, kokių turtų turiu joms atsivežusi, o aš priešais pasidėjau plaukų gumytę. Jos nusišypsojo: „Supratom“, nulėkė į savo kambarius ir atsinešė įvairių reikmenų, kad mane padabintų“, – džiaugsmingai atviravo Zita.
Į santuokos ceremonijos vietą nuotaka vyko savotiška indiška transporto priemone – „tuktuku“. Vyras atvyko iš kito viešbučio, nes prieš šventę pagal tradicijas turėjo nakvoti atskirai. Abu sušlapo, nes prieš pat ceremonijos pradžią prasidėjo Indijai nebūdinga audra su žaibais, bet jai baigiantis jau švietė saulė. Vestuvių ceremonija vyko šventykloje, kuri pastatyta daugiau nei prieš 700 metų. Vestuvių metu vyko ugnies ritualas – Jagija, kurio metu Zita ir Mindaugas pasižadėjo prieš vienas kitą ir Dievą mylėti ir globoti vienas kitą.
Po to jaunieji leidosi į kelionę specialiai išpuoštu „tuktuku“ šventinių pietų. Kelionės metu dalijo saldainius vaikams ir maitino karves, na, o beždionės pačios ateidavo ir reikalaudavo saldainių.
Gyvenimą susikuriame patys
Pašnekovės vyras Mindaugas dirba savo mėgstamą darbą, o laisvalaikiu domisi saviugda ir labai palaiko žmoną. Vyras labai ją gyrė ir už tai, kad drįso pakeisti etatinį darbą su visomis socialinėmis garantijomis ir išėjo dirbti būtent to, ko tikrai norėjo.
Dabar Zita veda įvairius mokymus (karantino metu jie vyksta internetu), taip pat konsultuoja žmones privačiai.
„Paprastai tariant, neigiami išgyvenimai gali slypėti mumyse ir kelti bereikalingą įtampą net ir fiziniame kūne. Konsultacijų metu mokau žmonės tuos išgyvenimus – gėdą, kaltę ar pan. – aiškiai suvokti, įvardinti ir paleisti. Kai kumštį laikome suspaustą, jaučiame įtampą, o kai jį atgniaužiame ir atpalaiduojame, pajuntame palengvėjimą – tą patį galime padaryti ir su mus gniuždančiais jausmais“, – aiškino Zita.
Pasak jos, būtent suvokimas, kad ji yra pati atsakinga už savo gyvenimą ir gali jį susikurti tokį, kokio nori, padėjo jai nepalūžti sunkiausiu gyvenimo etapu.
