Net parduotuvėje pardavėjos žino apie sunkią B.Bardausko traumą, todėl dar ir dabar paklausia, ar sugijo rankos, ar nebeskauda.
Motociklininkas visa tai prisimena su šypsena ir sako, kad dėl sužalojimų savotiškai tapo populiarus, nes daugelis tai žino. Jei būtų grįžęs sveikas ir be apdovanojimų, gali būti, jog visi jo žygį Dakaro ralyje būtų pamiršę.
Jaučia skausmus
Tačiau motociklininkui pastaroji trauma daug kuo pakeitė gyvenimą. Jis negali pakelti sunkesnių daiktų, darbuotis atsuktuvu ar kitokiais įrankiais, padaryti atsispaudimų, prisitraukimų, nes rankos per silpnos, iškart skauda.
Nors sugijus lūžiams du mėnesius rankos buvo mankštinamos, jis supranta, kad ir pats turi daryti pratimus. Juk kitas žmogus nesustiprins jo rankų.
Balys daro pratimus ir, kai niekas nemato, po truputį pavažiuoja motociklu, nors tai jam labai sunku.
„Kai keičiasi orai, rankos primena buvusią nelaimę. Aišku, kairė ranka yra stipriai pažeista – vieno cento nuo žemės nepakeliu, negaliu jo suimti. O dešinės būklė mane tenkina“, – sakė B.Bardauskas, prieš metus ir penkis mėnesius ralio trasoje vertęsis nuo skardžio.
Tačiau vyras džiaugėsi, jog gali ant rankų pakelti savo sūnus – trejų metų Perkūną ir pusantrų metų Ąžuolą. Vaikai tokio amžiaus, kai dažnai prašosi nešiojami, tad tėvui to atsisakyti neleistų širdis.
Gal Dievas pagailėjo motociklininko, kad neatėmė net menkos tėvystės džiaugsmo dalies?
Šiokios tokios lemties būta. Nenuostabu, kad sūnūs puikiai supranta, kuo užsiėmė tėtis, nes matė jo motociklus ir ne kartą buvo ant jų pasodinti.
B.Bardausko prižiūrimas Perkūnas prieš savaitę pats paleido motociklo variklį. O jaunėlis, išvydęs motociklą, ima birbti – pamėgdžioti transporto priemonės garsus.
„Sūnūs myli tėvą, apkabina, bučiuoja. Vadinasi, viskas gerai“, – artimu ryšiu su vaikais džiaugėsi Balys.
Užsikrėtė motociklų sportu
Lenktynininkas neabejoja, kad sūnūs po daugelio metų gali pasekti jo pėdomis. Juk ir dabar jų akys žiba išvydus motociklą, panašiai buvo ir Baliui vaikystėje.
Vilniuje kiemo draugai turėjo mopedus, motociklus „Minsk“ arba „Jawa“.
Tuo užsikrėtė ir Balys. Jis sostinėje buvo vienas pirmųjų „britvininkų“ („britva“ – galingas dvivietis motociklas, skirtas važinėti asfalto danga).
„Motociklas myli mane visą gyvenimą“, – patikino Balys.
Bet važinėjimasis motociklu sostinės gatvėmis B.Bardauską kur kas vėliau atvedė į sportą.
Motociklininko karjerą vyras pradėjo būdamas 27 metų, o sulaukęs trisdešimties pirmąkart susiruošė į Dakaro ralį, bet dėl terorizmo grėsmės jis buvo atšauktas.
Vilnietis dar du kartus dalyvavo šiose žinomose lenktynėse, taip pat varžėsi Sardinijos ralyje, motociklu pervažiavo Sacharos dykumą, šia transporto priemone keliavo per Čilę, Tailandą.
2018-aisiais, kai šventė keturiasdešimtąjį gimtadienį, motociklininkas Dakaro ralyje pasiekė finišą ir namo sugrįžo su medaliu. Bet 2019-aisiais patyręs sunkiausią traumą per karjerą B.Bardauskas žadėjo dėti tašką motociklų sporto pasakoje.
Tačiau didiesiems skausmams atlėgus vyro balse pasigirdo užuomina kada nors, kai rankos nebebus tarytum medinės, sugrįžti į trasą.
Bet tai gali būti labai negreitai, nes pirma rankos turėtų tvirtai laikyti vairą, kol kas jose tokios jėgos nėra.
Šiuo metu B.Bardauskas po truputį jau bando važinėtis savo įkurtoje Perkūno trasoje, skirtoje motociklininkams. Čia atvyksta treniruotis jo draugai.
Bet daugiausia laiko Dakaro lenktynininkas skiria darbui – paties įkurtai nekilnojamojo turto įmonei.
Daugiau laiko šeimai
Su mylimąja Evelina (32 m.) dviejų atžalų susilaukęs motociklininkas šiuo metu gali daugiau laiko skirti šeimai ir kasdien matyti, kaip auga vaikai.
Ar grįžus traumuotam vyrui poros santykiai nepakito?
Balys tikino namuose nejutęs įtampos, nors jo širdies draugė rūpinosi abiem mažamečiais vaikais, o jaunėliui tada buvo vos du mėnesiai.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
