Tokiu savo nuoširdumu Audrius papirko ir savo pirmosios knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ skaitytojus. Vyras apie savo tikrus išgyvenimus pasakoja taip atvirai ir žmogiškai, kad nesukyla pyktis, net išgirdus faktą, kad sunkiausiu savo gyvenimo etapu jis vogdavo pinigus iš savo žmonos piniginės ir posūnio taupyklės. Tiesiog tampa liūdna, kad gyvenime taip būna, ir palengvėja žinant, kad tai jau praeityje, kad Audriaus artimieji šiuos jo nusidėjimus jam atleido.
Tad ir pradėję pokalbį nuo pirmosios Audriaus knygos, netrukus pereisime prie jo išgyvenimų.
– Kaip atsirado jūsų pirmoji knyga?
– Kai atsipeikėjau ir sustabdžiau savo alkoholizmą, turėjau daug laiko, nes neturėjau darbo. Labai įjunkau į internetą, pradėjau veltis su žmonėmis į diskusijas, pyktis su jais. Supratau, kad mano emocinė būklė nuo to tik blogėja, kad gyvenime trūksta kažko gražesnio. Ir pradėjau feisbuke rašyti apie tai, kaip matau pasaulį, ką jaučiu, kokie mano santykiai su mylimais žmonėmis.
Nemažai žmonių tai skaitė ir net sulaukdavau raginimų rašyti knygą, bet nemaniau, kad to kažkam reikia. Galiausiai man paskambino panevėžietė rašytoja Liuda Jonušienė ir pasisiūlė padėti knygą suredaguoti ir išleisti. Suabejojau, bet ji pasakė, kad paprastų nuoširdžių istorijų, ypač pasakojamų iš vyrų pusės, trūksta. Na, ir sutikau.
– Ir skaitytojų atsirado nemažai?
– Buvau labai nustebęs dėl tokio fakto. Kai man nustatė vėžį, teko gydymui išleisti leidybai skirtus pinigus. Draugai pasiūlė paprašyti žmonių socialiniame tinkle leidybai paaukoti. Buvo nejauku, bet parašiau, kad jeigu ką domintų mano knyga, prašau pervesti kažkiek eurų, o išleidęs knygą ją jiems atsiųsiu. Ir surinkau reikiamą sumą per savaitę.
– O tiems aukotojams knygą išsiuntėte, kaip pažadėjęs?
– Žinoma, išsiunčiau daugiau nei 200 egzempliorių. O kitas pats ėmiausi platinti per feisbuką, kadangi karantinas sugadino knygos pristatymą ir šis neįvyko. Išplatinau beveik 700 egzempliorių, dabar užsakytas antras tiražas.
– Jau užsiminėte, kad gydėtės nuo alkoholizmo. O kaip į jį įklimpote?
– Yra sakoma, kad jei šeimoje būta alkoholikų, yra 70 proc. tikimybė, kad tai persiduos. Mano a.a. tėtis buvo alkoholikas, tiesa, aš jį atsimenu su meile. Kai man buvo 4 metai, tėvai išsiskyrė, nes mamai gyvenimas su tokiu žmogumi buvo našta, bet mano atmintyje išliko tai, kad išgėręs tėvas būdavo geras, neagresyvus, ir dar kokį brangų žaislą parnešdavo. Tad man alkoholio vartojimas nekėlė neigiamų asociacijų.
Gal būčiau savo ligą pastebėjęs ir anksčiau, bet visą laiką stengdavausi neprisigerti, o būti kiek įkaušęs, linksmas ir geras.
Paragavau alkoholio mokykloje – norėjau pritapti prie mūsų klasės branduolio, kuris buvo kiek chuliganiškas. Išgerdavome linksmai ir jaunatviškai – prie ežerų, palapinėse ar „plotuose“.
Po to įstojau studijuoti režisūros Klaipėdos universitete, pasimokiau metus. Ten „baliai“ būdavo meniški – su gitaromis, dainomis, eilėraščiais. Ir dar turėjau įprotį kartais nuėjęs į kavinę užsisakyti 50 g brendžio bei kavos, sėdėti ir stebėti žmones. Man tai atrodė labai romantiška.
Po to sekė dveji metai sovietinėje armijoje, kai alkoholio nevartojau visai ir sau sakiau, kad, vadinasi, jokios problemos nėra. Nors grįžęs iš armijos porą mėnesių vien važinėjau pas draugus ir smarkiai „baliavojau“.
Apskritai tada man gyvenime sekėsi. Įsidarbinau geriausiame Klaipėdos klube didžėjumi, o ten, būdavo, už dainą vis kas nors pasiūlo kokteiliuką. Kiek save atsimenu, visą laiką buvau truputį įkaušęs.
Tuomet patekau į Klaipėdos „Balticum“ televiziją, vesdavau laidas. Rodės, aplink visi nuolat „baliavodavo“, tad man viskas atrodė normalu.
– Ir nesukirbėdavo abejonės, kad gal visgi gurkšnojate per dažnai?
– Atsimenu, kartą po ilgos pertraukos grįžau namo pas mamą, o grįžęs vis susirasdavau savo senus draugus ir mes išgerdavome. Man išvykstant mama bandė įsiūlyti kažkokį anoniminių alkoholikų telefoną, sakydama: „Man rodos, tu turi problemą.“ Aš ant jos labai supykau, juk visi geria, kokios čia problemos.
Keičiau darbus, dirbau ir radijo stotyje, ir kitose televizijose. Anksčiau man darbui alkoholis netrukdė, bet paskui iš vienos televizijos buvau priverstas išeiti, kadangi laiku neatlikdavau užduočių. Tada sau sakiau, kad mane išvijo dėl kitų priežasčių.
Visgi pajutęs, kad reikia kažką gyvenime keisti, pasirinkau labai savotišką būdą: mačiau, kad visi mano draugai vedę, turi vaikų ir nebegeria, tad nusprendžiau, kad ir man reikia vesti, ir gyvenimas susitvarkys.
Susiradau savo seną meilę, vedžiau, bet santuoka ilgai netruko. Kelis metus pagyvenome kartu, ji man pradėjo trukdyti gerti ir aš nuo jos pasprukau. Ir gerai – nebegadinau jai gyvenimo, kiek žinau, ji dabar gyvena gražiai.
Gėriau toliau, grįžau į Panevėžį, čia dirbau radijo stotyje programų direktoriumi. Buvo baisūs laikai – prasidėjo ir mano pažintis su narkotikais bei azartiniais žaidimais. Taigi iš tikrųjų turiu tris priklausomybes.
Gyvenimas sparčiai ritosi žemyn – prasidėjus lošimams, prasidėjo ir banko paskolos, momentiniai kreditai. Galėdavau, apsiuostęs narkotikų, kelias paras nemiegoti ir sėdėti kazino, lošti ir gerti brendį – ir viskas ėjo velniop.
Kartu sekė depresija, bijodavau atsiliepti telefonu, nes gal skambina kažkas iš skolininkų.
Vieną rytą, atsimenu, atsibundu nuomojamame bute ir matau prie lango stovintį juodą vyriškį su cilindru, kuris man sako: „Šok pro langą.“ Supratau, kad tai haliucinacijos, išsigandęs išsikviečiau greitąją pagalbą, ir mane išvežė į psichiatrinę ligoninę. Joje iš viso gulėjau tris kartus.
– Gal po tokio įvykio susivokėte ir ėmėtės priemonių?
– Sėdėdamas gilioje duoboje, pradėjau jausti, kad niekas manęs nebemyli, ir pradėjau ieškoti pagalbos. Tik vėl tą dariau keistai – susiradau savo vaikystės draugę, savo dabartinę žmoną Aušrą. Ji tada buvo išsiskyrusi, parašiau jau, sutarėme pasimatyti. Ėjau susitikti pasipuošęs, vaidindamas respektabilų žurnalistą.
Netrukus pradėjome draugauti. Nuo Aušros kurį laiką slėpiau savo bėdas, bet visgi ji pamatė laiškus iš anstolių. Ir netgi padengė dalį mano skolų – buvo labai įsimylėjusi, kaip ir aš ją. Sutarėme, kad kraustysiuos pas ją gyventi ir tvarkysiuosi savo gyvenimą.
Bet alkoholizmas yra labai klastinga liga – atrodė, kad turiu kažką padaryti, atrasti vaistą, ir išgysiu. Važiavau pas egzorcistą, nes maniau, kad manyje tupi velnias – prašiau jį išvaryti. Egzorcistas, labai šaunus senas klebonas, išklausė, atliko ritualą ir pasakė, kad manęs velnias neapsėdęs, tiesiog reikia pačiam tvarkytis gyvenimą. Dar patarė rašyti – tą atsiminiau jau vėliau, pradėjęs rašyti į feisbuką.
Bandžiau ir akupunktūrą, kodavimąsi, ekstrasensus, nuoširdžiai norėjau iš to išlipti, bet vis nesisekė. Man atrodė, kad kažkas turi tarsi nuspausti kažkokį mygtuką, ir tada aš pasikeisiu. Niekaip nenorėjau pripažinti, kad reikia pačiam po truputį keisti savo gyvenimą ir mąstymą.
Klaidžiojau toliau. Tada mane išmetė iš paskutinio darbo televizijoje. Tapau žmonos išlaikytiniu, būdavo ir taip, kad vogdavau pinigus iš jos piniginės, iš jos sūnaus taupyklės ar skolindavausi iš kaimynų.
– O kaip žmona reagavo į jūsų priklausomybę?
– Ji ant manęs nešaukdavo, nesibardavo, bet mane ignoruodavo. Alkoholikui ignoravimas – baisi bausmė, juk tada negali sakyti, kad tave artimas žmogus supykdė, ir dėl to tu prisigersi.
Galiausiai, graužiamas sąžinės, kad nesusitvarkau savo gyvenimo ir dar kitiems kenkiu, bandžiau nusižudyti. Atsibudau ligoninėje, ten mane „atpumpavo“, bet tada supratau, kad tikrai turiu kažką daryti, antraip prarasiu Ją. Tad visgi mane išgelbėjo meilė. Turbūt prisidėjo ir mamos maldos – tik vėliau sužinojau, kad ji tuščioje bažnyčioje guldavosi kryžiumi ir už mane melsdavosi.
Kreipiausi į gerti metusį draugą, kuris man papasakojo apie Minesotos programą, ir nuvykau gydytis pagal ją. Užteko 3-4 dienų, kad suprasčiau, jog galiu pasikeisti. Man labai palengvėjo išgirdus, kad kalta ne mano silpna valia, o liga. Tuo metu save labai kaltinau, kad nieko nesugebu pakeisti, o išgirdus, kad tai liga, kurią reikia stabdyti, uoliai klausiau paskaitų, vykdžiau užduotis ir namo grįžau jau kitas žmogus.
Tai buvo prieš septynerius metus, nuo tada man viskas atrodė gražu ir vėl pradėjo sektis.
– Ir niekuomet daugiau nebevartojote alkoholio?
– Ne, nors pradžioje toks noras kartais kildavo (kaip ir noras palošti). Paskutinį kartą jis buvo užėjęs prieš pusantrų metų, kai man pranešė vėžio diagnozę – netrukus kojos nunešė mane į gėrimų skyrių, susigriebiau, kad stoviu ir žiūrinėju degtinės kainas, ir kuo greičiau iš ten pasitraukiau. Nebegrįžau.
Diagnozė man buvo didžiulis smūgis, juk, atrodė, neseniai susitvarkiau savo gyvenimą, visus myliu, mane artimieji lyg irgi myli, skolos atiduotos – ir tada tokia bausmė...
Kilo klausimų, kodėl, už ką man dar vienas išbandymas. Kokį mėnesį tie klausimai nedavė ramybės, ir mano žmonai buvo su manimi labai sunku, vis sėdėdavau kaip žemę pardavęs ir mąstydavau. O paskui atėjo supratimas, kad atsakymo, kodėl taip kai kuriems nutinka, nėra – telieka ligą gydytis be jokių išvedžiojimų.
– Prašysiu paatvirauti ir apie tai, kaip jums buvo nustatytas vėžys.
– Kai man suėjo 50 metų, nuėjau pasitiktinti kraujo, o tada pagal esamą valstybės programą atliekamas PSA (prostatos specifinio antigeno – red.pastaba) tyrimas. Rodikliai buvo labai padidėję, atlikta biopsija ir nustatytas 3 stadijos vėžys. Vėliau dar sužinojau, kad yra metastazės kauluose – ant šonkaulių, krūtinkaulio.
Iki tol jokių skausmų nejaučiau, tik kartais pajusdavau didelį nuovargį, gal kažką negero ir įtariau, bet sakydavau, kad dėl to kaltas diabetas, kuriuo taip pat sergu.
Man buvo atlikta operacija, o dėl metastazių mane švitino. Kurį laiką nevykau pas gydytojus dėl karantino, netrukus turėčiau sulaukti tyrimų ir sužinoti, ar švitinimas buvo sėkmingas.
Tie tarpai nuo vieno tyrimo iki kito man pradžioje buvo labai baisūs, laukimas slėgė, vėl buvau bepuolantis į depresiją. Bet kreipiausi į Panevėžyje esantį Krizių centrą ir su psichologais, psichiatrais pabendravęs nurimau. Nusiteikiau, kad kaip bus, taip bus – ar aš nervinsiuos, ar ne, tyrimo rezultatams įtakos tai neturės.
Man padėjo ir Klaipėdoje esančio Šv.Pranciškaus onkologijos centro vienuolio duotas patarimas – dabar aš gyvenu po vieną dieną. Rytą atsikėliu, padėkoju aukštesniai jėgai, kad turiu dar vieną rytą, vakare vėl padėkoju už praėjusią dieną. Gyventi po vieną dieną labai lengva.
Be to, man besigydant vyresnysis posūnis, su kuriuo puikiai sutariu, pranešė, kad laukiasi kūdikio – tada pasakiau, kad turiu tikslą išgyventi, kol šis gims. Ir jis ką tik, gegužės 18 dieną, gimė, taigi savo tikslą pasiekiau. Bet dabar išsikėliau naują – noriu išgyventi tiek, kad galėčiau skaityti anūkėliui pasakas.
– Taigi dabar gyvenate nurimęs ir be depresijos?
– Taip, su artimaisiais sutariu gražiai, prieš kurį laiką dar ir susikūriau savo darbo vietą. Metęs gerti, bandžiau grįžti prie renginių organizavimo, bet, mėnesį padirbęs, supratau, kad tokio darbo dirbti negaliu – jis man asocijuojasi su gėrimu, juk iki tol visada kažką panašaus darydavau išgėręs.
Imdavausi tai šio, tai to, ir galiausiai pradėjau prekiauti sendaikčiais. Turiu tokį didelį kioską Žemdirbių turguje, kurį pavadinau panevėžietiškai – „Blusturgiuks“. Ramiai ten nueinu keliom valandom pasėdėti, pašneku su žmonėmis, paklausau visokių istorijų.
– Sendaikčiai jus patraukė, nes atrodė gražiai?
– Ne, ši istorija prasidėjo nelabai gražiai. Trūko pajamų ir sumanėme parduoti žmonos mamos, kuri buvo mirusi, paliktą seną garažą. Reikėjo jį iškraustyti, o ten buvo visokių senų įdomių daiktų, kuriuos buvo gaila išmesti.
Sumaniau nuvažiuoti į turgų, gal kažką po litą kitą parduosiu. Ir visai neblogai sekėsi, o ir man pardavinėti patiko – verslininkas iš manęs ne kažin koks, bet smagu bendrauti su vis naujais žmonėmis, kurių sutinku labai įdomių.
Tik kai švitino, kokią savaitę į turgų nėjau, nes būdavo silpna, o šiaip per dieną keletui valandų ten nueiti nesunku.
– O kaip atsirado tas angelas, sėdintis ant peties, iš jūsų knygos pavadinimo?
– Aš tą pavadinimą tiesiog susapnavau. Ilgai jį galvojau, ir kiti siūlė, bet niekas netiko. O kartą dieną padirbėjęs pajutau silpnumą, atsiguliau ir bepradedant snausti galvoje sušmėžavo: „Neleisk angelui nukristi nuo peties“. Staigiai pašokau, nubėgau ir užsirašiau. Kai grįžo žmona, parodžiau, ir ji pasakė, kad tikrai tinka.
Dabar rašau antrą knygą, vis pamanau, kad norėčiau ir jos pavadinimą susapnuoti, bet kol kas taip nenutiko.
– Apie ką bus jūsų antroji knyga?
– Joje irgi rašysiu istorijas iš savo gyvenimo ir daugiau liesiu savo kelią per alkoholizmą – gal tai kažką pastūmės ieškoti išeities. Parašęs apie tai feisbuke, jau sulaukiau žinučių, kokia ši tema aktuali. Šiais laikais nemažai apie tai šnekama, bet, manau, per daug nebus.
