Jokio testamento arba kitų praktinių gyvenimo ženklų. Tikėjo ateitimi, pasikliovė Dievo valia ir iki paskutinio atodūsio nesiruošė mirčiai. Taip gegužės 13-ąją, meilės ir vilties deivės Mildos dieną, iškeliavo garsaus menininko Antano Kmieliausko (1932–2019) dukra, žinoma Lietuvos akvarelininkė Ramunė Kmieliauskaitė (1960–2020). Iki jos 60-mečio jubiliejaus buvo likusios vos 40 dienų.

Šių menininkų – tėvo A.Kmieliausko ir dukros R.Kmieliauskaitės – vardai prilygo tam tikro meninio lygio ir kokybės ženklui. O gal net epochai.

Pirmas paskutinę praėjusių metų vasaros dieną išėjo tėvas. Nepraėjus nė metams – ir dukra. O beveik prieš dešimtmetį išpuoselėtus namus atokioje, kaimo vieškelį primenančioje Vilniaus Sibiro gatvėje, kuria nuo ketverių metų bėgiojo Ramunė, paliko namų dvasia bei ugnies kurstytoja buvusi Rita Kmieliauskienė.

Kmieliauskų namai net pačiu gūdžiausiu sovietmečiu buvo laikomi lietuvybės židiniu. Čia rinkdavosi romuviečiai, dažnai skambėdavo lietuviškos dainos, liedavosi pokalbiai pavojingiausiomis tais laikais temomis.

Kaip sakydavo pats A.Kmieliauskas, garsiosios Šv.Kristoforo skulptūros autorius, kai kurie dailininkai įsikūrę Lobio gatvėje, o jis – Sibiro, šalia geležinkelio, todėl niekas nebaisu.

Tačiau sulig R.Kmieliauskaitės išėjimu garsiųjų namų Sibiro gatvėje durys – jos iki šiol nebūdavo rakinamos, o kiekvienam paskambinusiam bičiuliui menininkė pasiūlydavo tuoj pat užvažiuoti – šiek tiek prisivėrė.

Už jų liko milžiniškas A.Kmieliausko ir dukros Ramunės kūrybinis palikimas. Jo saugotojais liko dailininkės sūnūs Lotas Antanas Idzelis (32 m.) ir Rokas Kmieliauskas (18 m.).

Mirties alsavimą pajuto vaikystėje

Kas saugojo Kmieliauskų namus ir kokia buvo jų aura, byloja keliolikos metų senumo Ramunės pasakojimai ir vaikystės prisiminimai.

„Kas gyvenime tave galėtų apsaugoti, jei ne angelų komanda iš pačių artimiausių žmonių? Mano angelai – tėvai, seneliai, prosenelė. Pamenu, kaip laikė mane ant rankų, kaip tėvas supo rankšluosčiu, kaip penėjo šaukštu, kaip nebetilpau pintoje lovelėje ir todėl buvo išpjautas jos galas“, – yra pasakojusi dailininkė.

Ketverių metų ji buvo įkritusi į šulinį senelių sodyboje ir galėjo nuskęsti, bet, išnirusi iš vandens, spėjo įsikabinti į rentinio briauną. Tuo metu visi namiškiai buvo daržuose – tik senelis stebuklingai išgirdo anūkės šauksmą ir ištraukė iš šulinio.

Tačiau šį pavasarį Ramunės iš klastingos ligos šulinio niekas nebeištraukė. Gal todėl, kad ji nespėjo užsikabinti už rentinio briaunos?

Netikėjo tradicine medicina

Gal angelų šalia buvo per mažai? O gal ji tiesiog nebeįstengė gyventi be vienas paskui kitą išėjusių tėvų, kurie jai buvo sukūrę tokius namus ir tokį pasaulį, kuriame ji galėjo ir gyventi, ir kurti laisvai?

„Apie negalavimus Ramunė jau skundėsi praėjusių metų pabaigoje. Bet ji nedraugavo su tradicine medicina – jokių tablečių, viskas tik natūralu, ekologiška.

Tokia buvo jos nuostata“, – pasakojo daugiau kaip dešimtmetį Kmieliauskų namuose šeimininkavusi Liucija Ševeliova.

Nepaisant tokios nuostatos dėl baltųjų chalatų, šių metų sausio pabaigoje Ramunė vis dėlto įsiklausė į vienos Liucijos pažįstamos gydytojos patarimus pasitikrinti sveikatą.

„Sužinojusi, kad situacija rimta, Ramunė, matyt, tarėsi su kažkokiais medikais, tačiau atsisakė chemoterapijos ir kitų panašių procedūrų. Greičiausiai gydytojai – kaip dabar įprasta – tiesiai šviesiai pasakė, kad liga užleista ir gyventi liko nebeilgai.

Ji pasikliovė bioenergetikais ir homeopatais. Tik jų patarimai ir skirti vaistai niekuo negalėjo padėti. Ramunės niekam nepavyko įkalbėti, kad vis dėlto reikėtų pasikliauti tradicine medicina ir kuo greičiau pasiryžti rekomenduotiems patyrusių medikų gydymo metodams.

Nors gal kai kam ji atrodė trapi, greitai pažeidžiama, jos charakteris buvo tvirtas – žodis ar prašymas neretai prilygdavo įsakymui“, – graudžiais prisiminimais dalijosi Liucija.

Ypatingas ryšys su tėvu

Po tėvo mirties Ramunė kartą draugėms prisipažino: „Labai gerai būti paukšteliu ant tėvo peties.“ Nors R.Kmieliauskienė buvo geroji namų dvasia, laikiusi ne keturis, o penkis namų kampus, vis dėlto Ramunę su tėvu visada siejo ypatingas, žodžiais nenusakomas ryšys.

„Antanas buvo žmogus prie Dievo. Ramunė irgi buvo šalia. Mylėjo gyvenimą, žmones, visada buvo būryje ir senų, ir naujų draugų. Ji net iš kasdienio mūsų nuvažiavimo apsipirkti parduotuvėje ar turguje mokėdavo surengti nedidelę šventę.

Per tiek metų mes buvome tiesiog suaugę viena su kita. Jei man reikėdavo kokio patarimo, Ramunė sugebėdavo taip išanalizuoti problemas, kad atrodydavo, jog jų lyg ir nebuvę. Neįsivaizduoju, kaip aš be jos gyvensiu“, – graudinosi Liucija.

Daugiau nei dvidešimt metų artimai su Ramune bendravusi mokesčių ekspertė Rūta Bilkštytė, prisimindama Kmieliauskų šeimą, taip pat išskyrė ypatingą R.Kmieliauskienės gebėjimą būti tikra atrama ir vyrui, ir dukrai: „Dėl jos pasiaukojimo Antanas ir Ramunė galėjo būti tik menininkai.

Bet Antanas buvo neapsakomo darbštumo įsikūnijimas – sulaukęs daugiau nei aštuoniasdešimties metų jis dar pats dirbtuvėse kaldavo skulptūras. Ir nors Ramunė sakydavo, kad ji – tik paukštelis ant tėvo peties, iš tikrųjų buvo savarankiška menininkė, radusi savo braižą.

Bet, žinoma, po tėvo sparnu jai buvo saugu. Antanas buvo ne tik didis menininkas, bet ir plačios širdies žmogus. Tikras grynuolis. O ką jau kalbėti, kaip mylėjo Ramunę ir jos sūnus.“

Tėvų netektis palaužė

Ir Liucija, ir kiti artimi Ramunei žmonės po jos išėjimo dar aiškiau suprato: tėvo mirtis ją skaudžiai buvo sužeidusi.

Nors nuo mamos netekties praėjo jau beveik dešimtmetis, matyt, abiejų tėvų praradimas tarsi sudaužė tą harmoniją, kurią jie tiek daug metų kūrė dėl dukters, anūkų, dėl ateities.

„Greičiausiai Ramunę taip išvargino artimiausių žmonių, kuriuos ji vadino angelais sargais, netektys, kad, nepaisant gyvybingumo, paveldėto iš mamos, ji palūžo.

Matyt, nebeįstengė atsilaikyti ir prieš ligą. O gal ir nebeturėjo jėgų su ja bent kiek pakovoti“, – svarstė Liucija.

Paskutiniais Ramunės gyvenimo mėnesiais R.Bilkštytė pas ją lankydavosi kone kasdien. Abiem buvo priimtinas į žaidimą panašus susitarimas – sportiškai pavedžioti šuniuką, nes jis jau buvo gerokai įmitęs. Rūta jį vedžiodavo, Ramunė būdavo šalia.

„Apie savo ligą Ramunė kalbėti vengdavo. Sakydavo, kad aš – ne medikė, todėl nėra reikalo su manimi apie tai ir kalbėti, o pati aitrinti šitos problemos nenorėjau. Maniau, kad taip tik įskaudinsiu ją“, – atviravo Rūta.

Ji, kaip ir kitos Ramunės draugės, akcentavo jos darbštumą – juk liejo savo akvareles beveik iki paskutinės gyvenimo dienos.

Likus porai dienų iki mirties prie Ramunės lovos dar stovėjo molbertas su nebaigta akvarele. Gal tarp šio pavasario gėlių būtų ilgėliau ieškojusi spalvų ir atspalvių, bet vis dėlto pasirašė po paskutiniu savo gyvenimo paveikslu.

„Aš labai norėjau turėti tą paskutinę Ramunės akvarelę, todėl mano akivaizdoje ji ilgai svarstė, kuriame kamputyje pasirašyti, kaip jai būdavo įprasta, teptuku. Ji labai stengėsi, nes nenorėjo sugadinti kompozicijos ir kad parašas nebūtų ryškesnis už gėles. Dar žadėjo kitą dieną jį paretušuoti, bet taip ir liko nepataisytas“, – liūdnus prisiminimus sklaidė Rūta.

Gyveno, kaip norėjo

„Jei man prireiktų keliais žodžiais nupiešti Ramunės portretą, pirmiausia pasakyčiau, kad tai moteris iš XIX amžiaus, išauklėta muzikos, knygų, meno.

Gyveno savo susikurto pasaulio dvare lyg grafienė, apsupta draugių freilinų. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais ir pati prisipažindavo, kad kažkas iš draugių sutvarko namus, kuri nors pagamina valgyti, dar kita pavedžioja šunį.

Tai ir gyventi kur kas lengviau. Kita vertus, Ramunė visą gyvenimą nugyveno taip, kaip norėjo. Laisva, mylėdama, ką norėjo, ir bendraudama atvira širdimi su kuo norėjo. Ir mirė taip pat taip, kaip norėjo, nors ir dabar man atrodo, kad jos viltis gyventi buvo stipresnė už mirtį“, – piešė Ramunės portretą Rūta.

Bet čia pat pastebėjo, kad Ramunė, kaip reta šių dienų dailininkams, gebėjo pragyventi tik iš savo kūrybos. Išlaikė ir namus, pasirūpindavo sunkiai susirgusiu tėvu, o sūnūs namie kasdien rasdavo karštus pietus.

Tačiau buitis niekada neužgožė Ramunės būties – nebūdavo taip, kad bent kartą per savaitę nenueitų į koncertą, kino teatrą ar parodą.

Garsėjo dailininkė ir savo kilniaširdiškumu: be jokių prašymų ne vienam labdaringam aukcionui yra aukojusi savo geriausias akvareles.

Per daugybę bendravimo metų Rūta ne kartą buvo Ramunės kūrybos liudininkė – yra mačiusi, kaip dar gyva mama komponuodavo akvarelėms gėlių puokštes su peršviečiamomis draperijomis: „Ir mamai išėjus Ramunė neišsižadėjo gėlių. Jų kompozicijos tapo jos vizitine kortele.

Kai pernai dalyvavo Suomijoje vykusioje pasaulinėje akvarelininkų parodoje, už savo gėles ir ypatingą tapymo braižą buvo išskirta iš kitų žinomų dailininkų. Aš jai neretai sakydavau, kad jos akvarelės – lyg šviesiausi gyvenimo atspindžiai, o ji pati – laimingiausias žmogus, nes visą gyvenimą žiūri į gėles.“

Pati Ramunė, kalbėdama apie savo kūrybą, yra sakiusi: „Galėčiau kaip kokia japonė baltame lape piešti vieną žiedą, bet man už nugaros, už langų turėtų skleistis breigeliškas peizažas, koks yra Sibiro gatvėje, – kalvos, namai, kaskadomis augantys medžiai, samanos, vijokliai, akmenys, kriauklės. Paukščiai. Jų nepiešiu, bet visa tai turi būti.

Tai atsispindi mano piešinyje. Akvarelei reikia sąlyčio su gamta.“

Mėgo parinkti muziką

Tikrąjį draugystės su Ramune išbandymą Rūta patyrė maždaug prieš dvylika metų, kai jos be išankstinio ruošimosi nutarė sykiu automobiliu vykti į Bazelio (Šveicarija) meno mugę.

„Ramunė sugebėdavo į koncertą išsiruošti per penkiolika minučių, o šiai kelionei ruošėsi visą dieną, bet vis tiek neišvykome numatytą valandą, kad per Lenkiją galėtume pervažiuoti be trikdžių ankstų rytą.

Visas mūsų kelionės grafikas sugriuvo ir tuomet jau važiavome chaotiškai – nakvojome pakelės viešbučiuose, o naktį buvome įkliuvusios į vilkikų vilkstinę.

O viena diena buvo tokia, kad pusryčiavome Vokietijoje, pietavome Šveicarijoje, o vakarieniavome Prancūzijoje. Nepaisant visų nesklandumų, ir šioje kelionėje Ramunė išliko grafienė – kai automobilio radijo imtuve reikėdavo surasti muzikos, ji sakydavo: „Nesvarbu, kokia muzika, svarbiausia, kad aš ją radau.“

Tačiau tas tik vairuotojams žinomas įprotis ieškoti savos muzikos ir Ramunės noras dėl to vadovauti tarp mūsų neįžiebė jokių nesutarimų, tik dar labiau suartino“, – pasakojo Rūta.

Bet ji neneigė, kad per daugybę bendravimo metų su iškeliavusia drauge būdavę ir barnių, tačiau nė viena jų nesureikšmindavusios.

Todėl ir taikytis nereikėdavę. Praeidavo kiek laiko ir vėl bendraudavo lyg niekur nieko.

„Niekada negalvodavau, ar galiu pasikliauti Ramune, ar ne. Tiesiog to nereikėjo. Jei jau manęs nenervindavo, kad ji automobilyje suranda muziką, vadinasi, aš ja pasiklioviau ir į žvalgybą eidavau, nors toje kelionėje į Bazelį susipykome šimtą kartų ir tiek pat kartų taikėmės“, – šyptelėjo Rūta.

Paklausta, kas buvo Ramunės Achilo kulnas – pažeidžiamiausia vieta, Rūta prisiminė linksmas jų draugystės istorijas: „Nuo moters stilingumo iki juokingos išvaizdos – labai siaura riba. Mes abi mėgdavome pasipuošti skrybėlaitėmis. Bet juk visoms moterims puikiai žinoma, kad ne bet kuri gali užsidėti skrybėlę.

Todėl kartais pačios iš savęs juokdavomės iki ašarų. Tik aš visada žinodavau, kad ir Ramunės juokas, ir bandymas ją įsprausti į kokius nors rėmus turi ribas.

Ji kurį laiką kantriai galėdavo pakęsti spaudimą, bet jau kai iššaudavo, tas šūvis prilygdavo gero šampano kamščio skrydžiui. Tik žiūrėk, kad neišmuštų akies. Laisvės pojūčio juoktis, verkti ar džiaugtis iš jos niekas negalėjo atimti.

Matyt, tai ir leisdavo mums rasti bendrą kalbą.“