Vyko sukaustyta baimės
Prisiminusi prieš 13 metų režisuotą pirmąjį savo gyvenime respublikinės Dainų šventės ansamblių vakarą, choreografė Leokadija Dabužinskaitė net susiėmė už galvos.
Jai teko vadovauti 4–5 tūkstančiams žmonių!
„Važiavau į Kalnų parką vatinėmis kojomis ir su tokia baime, kad nežinojau, kaip reikės pasisveikinti, ką pasakyti tokiai miniai. Buvau sukaustyta beprotiškai didžiulės atsakomybės. Aišku, kažką pasakiau, kažkaip pradėjau. Dabar, po tiek metų, jau viskas aišku, o tuomet buvo baisu“, – prisipažino šalyje žinoma moteris.
Ansamblių vakaro vairas L.Dabužinskaitei buvo suteiktas netikėtai. Nacionalinis kultūros centras paprašė jos parašyti scenarijų ir režisuoti vakarą, o vėliau ji jau pati dalyvaudavo konkursuose ir visada laimėdavo.
Ji prisiminė tą pirmą scenarijų kūrusi dieną ir naktį, nes daugiau nei 10 metų nebuvo prisilietusi prie etninės kultūros. Grįžti prie to turto – papročių, mitologijos, tradicijos, muzikos – atrodė labai viliojančiai. Toks debiutas prilygo tik staiga apimančiai aistrai – L.Dabužinskaitė paromis vartydavo dainynus, folkloro archyvus, „konstravo“ aikštės šokių piešinius.
Tūkstančiai abejonių, sprendimų variantų, konsultacijos su ansambliais, kolektyvų atrankos moterį užgriuvo kaip lavina, ją užvaldė tik viena mintis – kaip suspėti.
Visas dienas lijo, šokėjai permirko
Nebuvo net laiko pagalvoti apie garbę, pasipuikavimą. Priešingai – jautė didžiųjų ansamblių vakarų pradininkų grūmojantį pirštą iš dausų.
Prisiminė, kaip pasitarime Kultūros ministerijoje paklausė tuomečio ministro, ką reikės daryti, jei lis. Išgirdo atsakymą, kad nelis. Ir ką? Gamtai neįsakysi – ji iškrėtė tą kiaulystę.
„Visas keturias dienas taip lijo, kad visi skendome ir net pradėjo slinkti Kalnų parko šlaitai. Per vandens sieną nesimatė šokėjų. Per repeticiją sporto rūmuose visų dalyvių klausėme, ką daryti, gal šventę atidėti? Žmonės sakė: jokiu būdu!
Visi šoko su sportiniais bateliais, merginos vis pasilenkdavo, kad iš karūnų vandenį išpiltų, sumirkę tautiniai kostiumai slėgė pečius, o aikštė tapo čiuožykla... Gaila, negalėjome viso grožio parodyti“, – prisiminė L.Dabužinskaitė.
Bėgdama šlaitu žemyn ji pati paslydo ir taip giliai įsmigo į dumblą, kad iš purvo vonios ją ištraukė tik šokėjai.
Dar didesnį nuotykį patyrė, repeticijoms persikėlus į apleistus senus Sporto rūmus.
„Atėjo televizijos žurnalistai, aš jau buvau pasiruošusi, pasidažiusi. Atsistojau prieš kamerą, rodau, kad pradėtų. Matau, žurnalistai šypsosi ir sako, kad gal pirmiau reikėtų nosį nusivalyti. Žiūriu, ogi mano nosis juoda nuo dulkių. Sporto rūmai buvo taip apleisti, kad mes šokdami sukėlėme dulkių debesis“, – dabar pasakodama apie tai jau juokėsi choreografė.
Tėvams nesakė, kur lekia studijuoti
Tai buvo pirmas dėl gamtos kaprizų toks sudėtingas renginys. Nepaisant to, kad 3 valandas dalyviai ir žiūrovai mirko lietuje, L.Dabužinskaitės sugrįžimas prie liaudies kultūros ištakų po 18 metų darbo tuomečiame Panevėžio „Ekrano“ liaudies dainų ir šokių ansamblyje buvo gerai įvertintas.
Nuo 1975-ųjų L.Dabužinskaitė kaip choreografė tiesiogine to žodžio prasme buvo užkariavusi Panevėžį. Nors buvo jauna, lyg ir nepatyrusi, tačiau labai imli.
Atvažiavo į Panevėžį baigusi tuometės valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų choreografijos specialybę. Tas miestas merginai iš Kauno rajono Vandžiogalos miestelio buvo visiškai nepažįstamas. Jei ne netikėtas profesoriaus pasiūlymas, gal būtų pasukusi atgal į gimtinę, nes studijuodama beprotiškai ilgėdavosi tėvų ir kas savaitgalį skubėdavo pas juos.
Dabar prisipažįsta: buvo naivi ketindama po studijų grįžti dirbti į Vandžiogalos kultūros namus. Juose mergina dirbo baigusi mokyklą, nes negalėjo apsispręsti, kur stoti – į teisę ar į choreografiją. Jai buvo skirta vadovauti liaudies šokių kolektyvui. O kaip vadovauti, kai nemoki šokti? Griebė į rankas Operos ir baleto teatro baletmeisterio Vytauto Grivicko knygą apie klasikinį šokį ir mokėsi viską nuo pirmo žingsnelio.
Į Vandžiogalą atvažiuodavo vienas „Nemuno“ liaudies dainų ir šokių ansamblio šokėjas. Jis parodė jaunajai kolektyvo vadovei keletą šokio judesių. Besisukiodama prieš veidrodį mergina pamiršo teisę ir net tėvams nieko nesakiusi išrūko į Klaipėdą.
Matyt, buvo uoli studentė, nes baigiantis mokslams ją pasikvietė fakulteto profesorius Juozas Gudavičius ir įsakmiai tarė: Panevėžyje yra geras ansamblis, pasirūpins, kad ją ten paskirtų. Tais laikais egzistavo paskyrimai.
Taip ji atsidūrė Panevėžyje, ansamblyje, kuris tuo metu buvo jau gerai žinomas Lietuvoje.
Panevėžio užkariavimas
„Patekau į gerą kolektyvą, mane globojo tuometė vadovė Danutė Plytnikienė, Violeta Tursienė, amžinatilsį Ričardas Tamutis. Buvau visiškai žalia, jie man padėjo parengti naują ansamblio programą, išmokė suprasti šį žanrą“, – prisiminė choreografė.
Iki 1993 metų, kai L.Dabužinskaitė pakėlė sparnus į sostinę, Panevėžyje išties siautė intensyvus kultūrinis gyvenimas.
„Tai mano smagūs kūrybiniai metai, mano jaunystė, daug jaunimo, daug kultūros. Buvo ką veikti. Koks populiarus buvo dainininko Gendriaus Jakubėno organizuojamas džiazo festivalis „Jazz Singers Band“! Kokie „džiamseišinai“ naktiniame klube! Į jį verždavosi minios, bet ne visi patekdavo“, – į jaunystės prisiminimus paniro vilnietė.
Tuomet choreografė įkėlė vieną koją į choreografijos režisūrą. Naktiniame klube vykdavo programos, ten dainuodavo Vitalijus Pauliukas, Gendrius Jakubėnas, amžinatilsį Valdemaras Antanavičius, populiarusis Kastytis Kerbedis.
„Ekrano“ šokėjai šoko ir ansamblyje, ir naktiniame klube. Pamenu, mūsų programa „Juoda ir balta“ laimėjo restoranų programų konkurse 3 vietą, nors jame dalyvavo Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno naktiniai restoranai. Taip sutrenkėme kankaną, kad džiaugsmui nebuvo ribų!“ – neslėpė emocijų pašnekovė.
L.Dabužinskaitė priminė, kad tuo metu nebuvo galimybės gauti puošnių šokėjų drabužių, viską siuvosi patys.
Jos buvo pilna visur – „Ekrano“ ansamblyje ir to paties pavadinimo „Ekrano“ kultūros rūmuose, dramos teatre, tuomečio „Nevėžio“ restorano naktiniame klube, dar keliuose šokių kolektyvuose ir mažose mokyklėlėse. Bet ir to maža. Ji buvo pakviesta į garsųjį Panevėžio dramos teatrą kurti spektaklių choreografiją ir mokyti tuometės valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo specialybės Panevėžio aktorių kurso auklėtinius.
Namai jau sostinėje
Jau 27 metus L.Dabužinskaitė gyvena Vilniuje, dirba Rusų dramos teatre baletmeistere. Bet Panevėžyje dar yra nemažai žmonių, nepamiršusių jos.
Vienas tokių – „Pynimėlio“ dainų ir šokių ansamblio vadovas Ričardas Bakanauskas. Jis prisiminė turintis būti dėkingas L.Dabužinskaitei, kad išvis atsidūrė Panevėžyje. Būdamas studentas atvyko atlikti praktikos „Ekrano“ ansamblyje, o dirbti ketino Biržuose. Tačiau vos keleriais metais vyresnė kolegė, matyt, įžiūrėjusi jauno choreografo talentą, jo neišleido. Iki šiol jiedu turi ką aptarti.
„Ji – visų choreografų autoritetas ir lyderė. Man jos žodis ir patarimas yra aukso vertės. Ji niekada neatsisako įvertinti pastatytą šokį, nes be kritikos kūryba neįmanoma. Jeigu ko nors imasi, padaro preciziškai, iki galo, o kliūčių kelyje taigi visada būna. Leokadija nepasipūtusi, ir tai, ko gero, jos didžiausias ir vienintelis trūkumas. Sulaukus tokio pripažinimo reikėtų „pasikelti“. O ji tokia paprastutė!..“ – beveik apgailestauja taip pat žinomas šalyje choreografas R.Bakanauskas.
Jis įsitikinęs, kad L.Dabužinskaitė širdyje tebėra panevėžietė, nes visuomet per Dainų šventes šokėjų minioje ieško saviškių.
„Linksmųjų strazdanėlių“ mokyklos įkūrėja panevėžietė Dalija Latvėnienė sakė nesuprantanti, iš kur L.Dabužinskaitė semiasi energijos ir idėjų.
Graibstoma renginių režisierė
Dabar be L.Dabužinskaitės neišsiverčia nė vienas Dainų šventės ansamblių vakaras, joks didesnis renginys, netgi pramoginis. Prieš šešerius metus choreografė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Pernai vykusiame „Lietuvos“ valstybinio dainų ir šokių ansamblio naujos programos pristatyme režisierė „atkodavo“ baltų kultūrą.
Misteriją „Dievai ir žmonės“ žiūrėjo tūkstančiai žmonių, o žymus teatro ir kino aktorius Vladas Bagdonas tuomet pareiškė, kad jautęsis kaip pirmąkart pamatęs brolių Liumjerų traukinį – taip buvo jautru ir paveiku.
„Leidau sau daug improvizuoti, nes nėra išlikusių to meto baltų šokių, muzikos, o tik atgarsiai liaudies giesmėse, sutartinėse ir dainose. Todėl galėjau fantazuoti, kurti atmosferą, panaudoti moderniąją choreografiją, klasikinį šokį, netgi baletą“, – sako režisierė.
Tai, kad ieškodama medžiagos iki išnaktų sėdi bibliotekoje ar prie kompiuterio, ji vadina savaime suprantamu dalyku. Ir daug skaito, gilinasi į apeigas, varto dainyną, o kaip be to ką nors nuveiksi?
„Aš jau seniai esu kitur – renginių režisūroje. Mane galima vadinti choreografijos režisiere. Visą laiką iki Dainų šventės arba iki renginio vaikštau ir galvoju, kaip ką padaryti. Pirmiausia sugalvoju mintyse, bet neturiu savo kolektyvo, su kuriuo galėčiau pamėginti. Tenka „bandyti“ su Vilniaus, Kauno, Panevėžio ansambliais“, – kalba neramioji Leokadija.
Folkloras ir modernus šokis bus šalia
Šiuo metu režisierė paskendusi kūryboje, nes jau žino, kad vadovaus kitos, ateinančiais metais vyksiančios, Dainų šventės ansamblių vakarui.
„Jeigu išgyvensiu iki būsimos šventės, žiūrovai šalia folklorinio šokio išvys ir modernų šokį. Jis atspindės tas pačias emocijas ir kurs tą pačią atmosferą.
Taip ir įsivaizduoju: vieni kolektyvai šoks grynai folklorą, o kiti šalia pagal tą pačią muziką šoks modernų šokį“, – pasakoja pašnekovė.
Nors šventė dar toli, tačiau diskusijos su kompozitoriais jau prasidėjusios. Režisierė jau „užsakiusi“ muziką, surašiusi išsamiai, koks turėtų būti kūrinys.
„Esu bjauri ir noriu, kad viskas iki smulkmenų būtų padaryta taip, kaip noriu. Dar jaudinuosi, kad kolektyvai jau turėtų mokytis šokių, o dabar dėl karantino viskas sustoję“, – nerimauja L.Dabužinskaitė.
Pusę špagato dar padaro
Suderinti laiką pasikalbėti su L.Dabužinskaite net per karantiną buvo ne taip jau paprasta. Sakė, kasdien turinti tik 45 minutes laisvo laiko. Kaip supratau, pokalbiams ji aukojo pietų metą.
Šiuo metu ji daug treniravosi su aktoriais.
„Šiuolaikinis teatras yra sintetinis menas. Aktorius turi nepamesti formos, turi mokėti šokti ir judėti. Daug dirbame, repetuojame, treniruojamės. Ką tik internetu baigiau judesio ir plastikos treniruotę. Kadangi viską rodau nuotoliniu būdu, turiu labai susikaupti ir judesį parodyti tiksliai, aiškiai ir konkrečiai pasakyti pastabas“, – aiškina baletmeisterė.
Būdama 68-erių ji tebėra puikios formos. Juokiasi, kad koją dar iškelia, pusę špagato padaro, tik tilteliu nebeišsilenkia. Ilgiau pasitreniravusi padarytų ir jį, bet nerizikuoja – per daug patirtų profesinių traumų.
Už liekną figūrą ji dėkinga tėvų genams, nors prisipažįsta, kad įtemptai dirbdama nieko nevalgo, tik vandenį geria.
Kartais pritrūksta kantrybės
Ji buvo kviečiama ir į Rusijos, Lenkijos dramos teatrus, iš viso sukūrė choreografiją daugiau nei 60-yje spektaklių.
Pasak L.Dabužinskaitės, choreografas teatre yra priklausomas nuo režisieriaus. Ji ilgai kankinosi, kol perprato režisierių Joną Vaitkų.
„Labai paprasta, kai iš tavęs reikalauja šito, šito, ir tu darai. Vaitkus tik paklausdavo, ar pjesę skaičiau, ir viskas. Gerai, laisvė. O jeigu absurdo pjesė? Toks spektaklis kaip „Eglutė pas Ivanovus“? Iš kur žinoti, kaip statyti choreografiją? O gal visiškai ne ten suki? Aktoriai gyvai dainavo ir reikėjo padaryti, kad judesys netrukdytų dainuoti...“ – prisimena sunkumus teatre baletmeisterė.
Darbas teatre ją irgi „veža“, tačiau metams lekiant L.Dabužinskaitė prisipažįsta kartais pritrūkstanti kantrybės.
„Kartais nebegaliu suvokti, kodėl žmonės nesupranta. Anksčiau galėdavau aiškinti aiškinti, o dabar vis svarstau, kodėl tiek kartų reikia grįžti prie to paties? Kartais taip ir pasakau, kad aš jau viską išaiškinau, daugiau nieko nesakysiu. Pasiguodžiu dėl visko tik draugams“, – atvirauja pašnekovė, itin sauganti nuo svetimų akių savo asmeninį gyvenimą.
