Tragiška ukmergiškių istorija didžiulio dėmesio sulaukė, kai apie ją buvo paskelbta feisbuke. Ten Jolantos draugė Vilija Šabunkaitė rašė: „Žinau, kad nieko jau nebepakeisim...
Liūdniausia, kad dabar medikai koncentruojasi tik į sergančiuosius korona.
Balandžio 25 d. palaidojome draugės mamą, kuri mirė nuo infarkto, tačiau medikai nebuvo suinteresuoti jai padėti, nes jai 85 m., todėl paguldė į ligoninę ir per daug nesirūpino, nors artimieji ir sakė, kad moteris skundžiasi skausmu krūtinėje.
O gegužės 11 d. su trauma buvo atvežta į ligoninę mano draugė, tos pačios mirusios moters dukra. Jai taip pat nebuvo skubama padėti. Buvo prarastas laikas ir laiku nesustabdytas vidinis kraujavimas, sukėlė vidinę žarnyno gangreną, kuri baigėsi mirtimi.
Mano draugė atgulė greta savo mamytės... Štai koks požiūris į ne koroną sergančius ligonius.“
Plačiau savo draugės Jolantos mirtį portalui Lrytas.lt pasakojo jos draugė Vilija. Velionės vyras ir vaikai tam pritarė, tik patys kalbėti dar nenorėjo, nes skaudžią netektį prisiminti jiems labai sunku. Jie visi kartu sudėliojo ir tikslią Jolantos paskutinių gyvenimų dienų chronologiją, iš kurios, jų nuomone, galima susidaryti įspūdį, kad pagalbą suteikti buvo uždelsta.
Jolanta patyrė traumą gegužės 11 d. apie 19 val. sename pastate – įlūžus senoms lentoms, ji griuvo, krito į skylę ir smarkiai susitrenkė. Po to jautė smarkius skausmus pilvo srityje, tad sutuoktinis ją savo automobiliu skubiai nuvežė į Ukmergės ligoninės priėmimo skyrių – apie 19 val. 20 min. jie jau buvo prie ligoninės.
Dėl karantino moters ten iš pradžių nepriėmė, kadangi ji buvo atgabenta ne greitosios pagalbos automobiliu. 19 val. 46 min. vyras paskambino bendrosios pagalbos telefonu, kad išsikviestų greitąją pagalbą (nors patys buvo prie ligoninės), buvo liepta laukti.
Vyro teigimu, jie buvo priimti apie 20 val. 30 min. Priimamajame ligonė apžiūrėta, jai suleista nuskausminamųjų ir nuspręsta ją vežti į ligoninę Vilniuje. Patys medikai iškvietė greitosios pagalbos automobilį. Tai buvo prieš pat 21 val., o Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligonėje Lazdynuose ji atsidūrė prieš 22 val.
Pasak Vilijos, nors trauma įvyko 19 val., pirmoji reali pagalba nukentėjusiajai dėl vidinio kraujavimo buvo suteikta tik tarp 24 ir 1 val. nakties (juk nuskausminamieji vaistai nei kompiuterinės tomografijos tyrimas, atliktas Vilniuje, traumos negydo). Minėtu laiku naktį ligonei buvo atlikta embolizacija, tai yra, procedūra, padedanti sustabdyti vidinį kraujavimą. Apie tai artimieji sužinojo vėliau, susisiekę su skyriaus, kuriame moteris atsidūrė, vedėja.
Po to Jolantos būklė buvo stebima, ir ji sparčiai blogėjo. Kitos dienos vakare buvo atliktas pjūvis ir pasirodė, kad padėtis beviltiška. Netrukus pacientės vyras iš ligoninės sulaukė skambučio: „Žmonos beveik neturite.“
Naktį iš gegužės 12 į 13 d. moteris mirė. Jos mirties liudijime įrašyta, kad buvo lūžę ir du šonkauliai, trūkęs antinkstis ir antinksčio navikas (apie jį iki tol nežinota, galbūt jis buvo nepiktybinis).
„Dėl to, kas nutiko, mes nekaltiname konkrečių medikų, bet norime atkreipti dėmesį į sudėtingą situaciją, susiklosčiusią dabar dėl kovos su COVID-19. Peršasi išvada, kad dėl jos užmirštami ir gali nukentėti kiti ligoniai. Kiek aiškinomės, vidinio kraujavimo atveju ligoniui svarbu padėti kuo greičiau, tad gali būti, jog, jei nebūtų uždelsta, Jolanta būtų su mumis. Paskelbusi šią istoriją feisbuke, sulaukiau ir nemažai komentarų apie kitus žmones, kurie taip pat nukentėjo, nes karantino metu laiku nesulaukė pagalbos“, – kalbėjo Vilija.
Kai Jolanta dar buvo gyva, ji išgyveno, kad galimai laiku nesulaukusi pagalbos nuo infarkto mirė jos mama. Ši iš Ukmergės ligoninės dėl karantino buvo išvežta į Anykščius, o iš ten paskambinusi dukrai skundėsi, kad jai skauda krūtinę, bet pagalbos nesulaukia. Prieš pusmetį močiutė jau buvo patyrusi mikroinfarktą, tad suvokė, ką tie skausmai reiškia. Tuomet Jolanta pati skambino medikams ir prašė pasirūpinti jos mama, bet taip ir nesužinojo, ar tai buvo padaryta – netrukus sulaukė žinios apie mamos mirtį.
Ligonės būklė buvo stabili
VšĮ Ukmergės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja medicinai Marija Švedienė Jolantos situaciją pakomentavo taip: „Pacientė į Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių (toliaus PSPS) atvyko pati, ją atvežė artimas žmogus, bet ne greitoji medicinos pagalba (GMP).
Dirbame, laikydamiesi infekcijų kontrolės reikalavimų. Pradinis pacientų rūšiavimas vykdomas per prie PSPS durų esantį domofoną. Skyriaus viduje gali būti ribotas kiekis pacientų, dėl to gali tekti palaukti lauke. Tuo metu buvo ir kitų pacientų, dėl to galimai ir teko palaukti, kol pacientė bus priimta.
Ji priimta 20 val. 12 min., apžiūrėta budėjusio gydytojo, būklė aptarta ir su budėjusiu gydytoju anesteziologu-reanimatologu: būklė hemodinamiškai buvo stabili, įtarus, jog reikalinga gydytojo chirurgo konsultacija, 20 val. 26 min. priimtas sprendimas pacientę išsiųsti į kitą įstaigą. GMP ji perduota 20 val. 55 min.
Norime paminėti, jog šiuo metu mūsų įstaigos darbą organizuoja VUL Santaros klinikos. Dėl susidariusios COVID – 19 situacijos mūsų ligoninėje yra perorganizuotas darbas ir laikinai chirurgijos paslaugos neteikiamos. Dėl to pacientai, kuriems reikalinga skubi chirurginė pagalba, nukreipiami į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę arba VUL Santaros klinikas.“
Kartais baigiasi tragiškai
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligonės Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas profesorius Saulius Vosylius paaiškino, kad vidinis kraujavimas, tarkim, pilvo ertmėje, krūtinės ląstoje ar kitur – gyvybei pavojinga būsena, kuri kartais baigiasi tragiškai, net ir medikams įsikišus.
Būna ir traumų, kurių mechanizmas atrodo nesudėtingas, tarkim, žmogus krenta iš 1 m aukščio, bet sužalojimai ir pasekmės būna labai skaudžios (ypač pacientams, kurie vartoja kraujo krešėjimą mažinančius vaistus).
Su išoriniu kraujavimu savotiškai paprasčiau, nes jis aiškiai matomas, o tai, kad vyksta vidinis kraujavimas, gali būti nepastebima. Tiesa, medikai apmokyti pagal pateiktą informaciją apie traumos pobūdį ir tam tikrus klinikinius požymius jį numatyti ir imtis priemonių.
„Be abejo, vidinio kraujavimo atveju labai svarbus laiko veiksnys – lemiamos gali būti ne tik valandos, bet ir minutės“, – sakė profesorius S.Vosylius.
