Pirmas bėgimas – ratas mokyklos stadione
Dr. Rolando Samajausko draugystė su bėgimu prasidėjo visiškai netikėtai, kai vyriškis, keliaudamas Nidos kopomis, pamatė vėjaratį, juo susižavėjo ir prisijungė prie sportuojančių entuziastų. Netrukus su komanda nusprendė vykti į varžybas Danijoje, tačiau, kad atitiktų svorio kategoriją – turėjo numesti papildomus 6 kilogramus. Taip atsirado bėgimas.
„Esu pastatų sertifikavimo ekspertas, taip pat dirbu dėstytoju Kauno technikos kolegijoje (KTK) ir visur mano darbas yra sėdimas, protinis, nereikalaujantis didelės fizinės veiklos, todėl svoris man auga nesunkiai.
Tą vasarą man reikėjo numesti 6 kilogramus, tad nusprendžiau pamėginti bėgioti. Pirmoji mano treniruotė buvo visiškai paprasta. Nubėgau vieną ratuką mokyklos stadione. Tai yra 200 metrų. Mėnesio gale jau bėgau vieną kilometrą. Žinoma, svorį numečiau, o bėgimas ir liko viena iš mano didžiausių aistrų šalia važiavimo dviračiu.
Su laiku distancijos vis augo. Pradėjau dalyvauti varžybose bėgdamas 1,5, 5, 10 kilometrų. Po trijų bėgimo metų nubėgau savo pirmąjį pusmaratonį. 2017 metais buvau neblogai pasiruošęs, tad užteko jėgų įveikti Kauno ir pusmataronį, ir maratoną, ir visas kitas likusias trumpesnes distancijas, o iš Kauno maratono grįžau su keturiais medaliais.
Manau, kad šiandien mano sąskaitoje yra virš 150 bėgimo varžybų ir gal 7 kilogramų medalių, kuriuos aš tikrai branginu ir kolekcionuoju. Kartais medalio dizainas net nusveria, ar dalyvausiu renginyje, ar pasirinksiu kitą startą“, – pasakoja vyras.
Išeitis – virtualūs maratonai
Šiemet Kauno technikos kolegija švenčia savo veiklos šimtmetį, todėl dr. Rolandas Samajauskas buvo išsikėlęs tikslą prabėgti maratonus visose Europos sostinėse. Tačiau šią gražią svajonę ir planus sujaukė virusas ir didžiąją dalį suplanuotų renginių nukėlė neribotam laikotarpiui.
„Su bičiuliais sportininkais planavome mesti sau iššūkį, šiemet pradėti ir per keletą metų aplankyti 40 Europos sostinių, kuriose nubėgtume pasirinktas distancijas. Jau buvau užsiregistravęs bėgti Rygoje, Taline, Vilniuje ir Helsinkyje, bet virusas visus renginius nukėlė.
Aišku, sportininkai negali sėdėti tiesiog namuose, todėl vienas draugas rekomendavo išbandyti virtualius maratonus. Vieną tokių susiradau Peru. Nors galiu pasakyti, kad iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, nes registracija vyko JAV, o pats maratonas Peru, bet surizikavau ir pabandžiau. Tik bėgti teko ne Peru, o savo gimtame rajone, kur įveikiau reikalingus 42 km.
Savo rezultatus nusiunčiau organizatoriams, jie juos užregistravo, pasveikino ir atsiuntė medalį. Žinoma, tikiuosi kada nors įveikti šį maratoną ir gyvai, nes virtualus bėgimas neprilygsta tam jausmui, kurį patiri bėgdamas su minia. Kartą teko startuoti su 40 000 dalyvių. Tas startas ir pajudėjimas iš vietos yra užburiantis. Virtualiai to niekada nepatirsi, tačiau šiai dienai situacija yra tokia ir mes turime prisitaikyti, jei norime bėgti.
Taigi, bėgimas Peru tapo pirmuoju tokiu nuotoliniu išbandymu. Po to bėgau Estijoje, Lietuvoje ir šiuo metu ruošiuosi Kauno maratonui, kuriame planuoju įveikti visas distancijas, bei dalyvauju virtualiame bėgimo iššūkyje iš Čikagos į Los Andželą, apimančiame 3669.8 km“, – savo planus pristato KTK dėstytojas.
Sportas – gyvenimo būdas
Pamilęs bėgimą, 50-metis sporto entuziastas jį bando suderinti su kita aistra – dviračių sportu, nors tai ir nėra lengva, bet dr. Rolandas Samajauskas sako, kad toks jo gyvenimo būdas.
„Bėgimas ir važiavimas dviračiu atima labai daug energijos ir laiko. Esu „Europos dviračių iššūkyje“ per 20 dienų įveikęs virš 3000 km ir laimėjęs 15 vietą tarp 38 000 dalyvių. Vėliau dalyvavau ilgo nuotolio dviračių varžybose „Paryžius–Brestas–Paryžius“, kurios yra tarsi dviračių mėgėjų olimpiada ir vyksta kas 4 metus. Norint čia patekti, reikia įveikti atrankas 200, 300, 400 ir 600 kilometrų varžybose.
Šioms varžyboms ruošiuosi ir vėl. Neseniai nuvažiavau 200 km. Paskaičiavus, per metus turiu apie 30 oficialių varžybų startų. Žinoma, yra dar ir treniruotės, nes nei maratoną gali bėgti, nei dviračiu ilgus nuotolius važiuoti, jei tam nesi pasiruošęs. Tad kiekvieną dieną bėgu dar virš 10 kilometrų, o į darbą važiuoju dviračiu.
Kartais man net kaimynai sako, gal tu šiandien jau nebebėk, geriau žolę nusipjauk prie namų, nes užaugo jau iki kelių. Žinoma, kad viskam reikia laiko ir dažniausiai dėl to nukenčia mano buitis, bet sporto turizmas yra mano gyvenimas. Dalyvaudamas varžybose daug bendrauju, sužinau, pamatau. Užsimezga daug kontaktų, pažinčių. Draugų turiu labai daug kur. Taip pat galiu aplankyti daug šalių, miestų, pažinti skirtingas kultūras ir, žinoma, palaikyti gerą fizinę formą.
Svarbiausia išvengti traumų ir turėti sveikatos, kad galėčiau ir toliau užsiimti savo mylimomis veiklomis“, – apie aistrą sportui atvirauja dr. R. Samajauskas.
