Namuose būti neįpratę
Pasvalio rajono Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje besimokantys septyniolikmečiai Tomas Bieliauskas ir Faustas Vaičiulis nepratę taip ilgai užsibūti namuose, kaip per šį karantiną.
Istoriniuose pažintiniuose žygiuose dalyvaujantys vaikinukai jau svajoja jei ne pėsčiomis, tai bent jau dviračiais nuvažiuoti į dar nelankytas apylinkes. Nors kaip tik tokių – kraštui reikšmingų ir dar neaplankytų – jiems sunku berasti.
Mat Tomas ir Faustas dalyvauja žygiuose, kurių maršrutai dažniausiai nusitiesia kovotojų už laisvę takais, aplankant bunkerius, kapus, koplytstulpius, paminklinius akmenis ar kitokius žymenis.
Juos organizuoja Panevėžio rajone, Vanagiškių kaime, įkurtas Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis. Vienas iš jo įkūrėjų yra medžiagą apie Pasvalio krašto partizanus ir savanorius renkantis Algimantas Stalilionis.
Partizanų istorija sužavėjo
Pirmasis gimnazistų žygis buvo Mūšos pakrantėmis, jis tęsėsi 16 kilometrų. Kvietimą prisidėti prie žygeivių internete pastebėjo Faustas ir pasiūlė Tomui.
Jiedu – tokie skirtingi charakteriais, bet draugauja nuo vaikystės. Susibičiuliavo dar lankydami darželį. Galbūt ir todėl, kad abu mėgsta istoriją, kraštotyrą, archeologiją, gamtą.
Faustas gyvena Joniškėlyje, o Tomas už keleto kilometrų Narteikių kaime.
Vaikinai, dabar jau lengvai nueinantys po tris ar keturias dešimtis kilometrų, šypsosi prisimindami, kad šie pirmieji keliolika kilometrų jiems buvo patys sunkiausi.
Pasiteiravus, kiek žygių jau sudalyvauta, Faustas juokiasi: „Oi, šitas klausimas sunkus.“
Ir atsako, kad šimto nebus, bet jau netoli.
Koks vidinis varikliukas verčia vaikinukus ir saulei kepinant, ir lietui pilant, ir per šaltį dėtis ant pečių kuprinę ir leistis į kelionę pėsčiomis?
„Lietuvos praeitimi visuomet domėjausi, faktus žinojau.
Bet pradėjęs eiti į žygius giliau į šį laikotarpį pažvelgiau ir tiesiog susižavėjau partizanų bei savanorių istorija. Supratau, kaip nuoširdžiai jie troško laisvės ir kiek daug tam turėjo paaukoti“, – sako Tomas.
Naktį per tamsią girią
„Pamačiau, kokia didinga yra mūsų palyginti mažos tautos istorija, kiek daug įvykių ir kovotojų už laisvę aukojimosi“, – tęsia Tomas.
Vienas iš jam labiausiai įstrigusių žygių – šiemet vykęs apie Biržų partizanus. 30 kilometrų kelias vedė ir per girią. Didžiausias įdomumas, kad vyko naktį, kai nežinai, ar tamsoje netūno plėšrus žvėris.
Visą malonumą sugadino tai, kad paskutinius kilometrus teko kulniuoti per asfaltą.
„Žygeiviai ir asfaltas nedraugauja“, – šypsodamasis žygių subtilybes aiškina vaikinas.
Jis atviravo, kad šiaip nemėgsta per daug sudėtingų, fiziškai sunkių maršrutų. Vengia eiti ir žiemą, kai šaltas oras.
„Stengiuosi ne tik sužinoti ko nors naujo, bet kad ir man pačiam būtų malonumas“, – prisipažino Tomas.
Vaikinams taip pat patinka aplankyti pilkapius, senkapius, piliakalnius, raistus.
Vėtros, pusnys – adrenalinas
„O aš visiškai kitoks. Man kaip tik patinka visokie iššūkiai. Galiu eiti ir per vėtras, ir bristi per pusnis. Taip tik daugiau adrenalino. Ir šaltis manęs visiškai negąsdina“, – kalba Faustas.
Jis jau pats ėmėsi žygius organizuoti, tik gaila, kad viskam sutrukdė dėl koronaviruso prasidėjęs karantinas.
Pirmasis Fausto organizuotas žygis pritraukė apie tris dešimtis istorijos mėgėjų. O štai į antrą, ir dar sausio mėnesį, susirinko kone 90.
Tai Faustui buvo malonus, bet didelis netikėtumas ir nervų išbandymas.
„Tikėjausi, kad susirinks koks 50 žmonių, o čia – kone dvigubai daugiau. Todėl paskutinę savaitę teko smarkiai pasukti galvą, kaip viską suorganizuoti tokiam būriui“, – prisimena Faustas.
Pakalnėje močiutė pargriuvo?
Faustas sako, kad į žygį besirengiantis žmogus, ypač per šaltį žiemą, turi įvertinti savo jėgas. Kad po to ir pačiam bėdos nebūtų, ir nuotaikos visiems kitiems nesugadintų.
Jei iškeliauja mažiau nei šimtas žygeivių, nereikia jokių specialių leidimų, kiekvienas už save atsakingas. Bet organizatorius šiaip ar taip jaudinasi dėl kiekvieno savo būrio nario.
„Kaip tik per žieminį žygį stoviu aš ant kalno, o kažkas apačioje man šaukia, kviečia sušokti tradicinį meškutės šokį. O man pasigirdo, kad kažkuri močiutė pargriuvo. Metu kuprinę žemėn, lekiu žiūrėti, kas atsitiko“, – pasakoja Faustas.
Vaikinas atvirauja, kad dabar šis nesusipratimas labai juokingas, nes viskas gerai baigėsi. Bet tą akimirką juoktis tikrai nesinorėjo.
Košė – staigmena pavargus
Organizuodamas žygį sausio mėnesį, Faustas dalyviams neužsiminė, kad visi gaus šiltos košės. Mat galėjo ir taip nutikti, kad kiekvienas būtų valgęs tik tai, ką įsidėjo.
Užtat šiltas valgis buvo tikra staigmena žygeiviams.
„Jau pavargę buvome. Aš atsistojau – visi tik suglaudė ausis. „Ar norit košės?“ – paklausiau. Kad užstaugė! Nulėkė prie puodo greičiau už mašiną, iš karto jėgų atsirado“, – juokiasi vaikinas.
Dar iššūkis, kai toks didelis būrys, buvo ir kalbėti be mikrofono.
Parėkavęs, pašūkavęs, po to dvi dienas gėrė karštą arbatą.
„Mane labiausiai nustebino partizanų ir jų ryšininkų atsidavimas. Kiekviena diena jiems galėjo būti paskutinė. Čia nueini į žygį, gauni diplomą ir kitą dieną sau ilsiesi. Bet partizanai kasdien suvaikščiodavo po 20 kilometrų. Juk reikėjo ir maistu apsirūpinti, ir susitikti ryšininkus, nesėdėdavo vienoje vietoje“, – aiškina Faustas.
Pasiūlė pradėti žygį
Tomas pasakoja, kad žygiai jam padeda istorijoje, filosofijoje, religijoje surasti gilumą.
Pernai jis dalyvavo piligriminėje kelionėje iš Kryžių kalno Šiaulių rajone iki Raseinių rajono, Šiluvos. Iš viso nuėjo apie 75 kilometrus. Piligriminę kelionę organizuoja Šiaulių vyskupija.
Ar tai reiškia, kad yra ir buvo giliai tikintis?
Tomas juokiasi, kad kaip tik priešingai.
„Gilinausi į įvairias religijas, ieškojau sau tinkančių tiesų. Bet kaip tik tuo metu buvau atsižegnojęs nuo katalikybės, o žygis tapo lūžio tašku. Nežinau, kaip tai paaiškinti, atėjo lyg koks nušvitimas, Dievo malonė. Po žygio grįžau prie bažnyčios, rengiuosi Sutvirtinimo sakramentui“, – pasakoja vaikinas.
Būrys žygeivių – ne vien jaunimas, bet ir senjorai – pėsčiomis ėjo tris dienas.
Tomui širdį pamalonino, kai pasiūlė jam pradėti žygį – nešti kryžių eisenos pradžioje. Jis su džiaugsmu sutiko. Kryžių nešė pasikeisdami, kas jėgų turėjo ir norėjo. Iš Tomo jį norėjo perimti gal 80 metų žygeivė. Vis dėlto perdavė jaunesniam dalyviui.
Įspūdingieji Šiluvos atlaidai
Iš paskos maždaug 500 žmonių kolonai važiavo greitosios pagalbos automobilis.
Bet kuris pavargęs galėjo į jį įsėsti ir taip neatsilikti nuo eisenos. Bet Tomas buvo tvirtai apsisprendęs kelią įveikti pėsčiomis.
„Žygiai yra labai smagus užsiėmimas. Pirmiausia – daug ką pamatai. Be to, tarpusavyje daug kalbamės, dainuojame, o ir pasportuojame. Tuomet ir kelias neatrodo labai tolimas“, – aiškina narteikietis.
Pakeliui žygeiviai užsuko į Kelmės rajone esančią Tytuvėnų bažnyčią, bernardinų vienuolyną. Tomui atmintyje liko gražūs atsiminimai ir apie vietovę, ir dėmesingo kunigo Rimanto Žaromskio, dabar – Šiaulių vyskupijos kanclerio – priėmimą.
O Šiluvoje kaip tik vyko didieji Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai, iš visos šalies ir užsienio sutraukiantys iki 100 tūkstančių maldininkų, daugybės dvasininkų.
Per Šilines meldžiamasi ir už Lietuvos karius, partizanus.
Tomas sako įsitikinęs, kad ne veltui ši vieta ypatinga katalikams. Būtent ten jis pajuto, kad arčiausiai širdies yra katalikybė.
Vydūnas tarp makulatūros
Tomas sako, kad bet kurioje srityje nori rasti gilumą. Todėl knygas vadina aukso kasyklomis, kur gali semtis išminties, naujovių, įkvėpimo.
Tarp mėgstamiausių vaikinuko knygų – humanisto, filosofo, rašytojo Vilhelmo Storosto-Vydūno raštai.
Pernai vienas iš mokytojų tvarkė savo kabinetą, nebereikalingas jam knygas krovė į krūvą kaip makulatūrą. Tomas dalį jų parsinešė namo, tarp jų buvo ir Vydūno raštai.
„Atsiverčiau, pradėjau skaityti. Net nesitikėjau, kad rasiu tokių naudingų ir įdomių dalykų!“ – džiaugiasi Tomas.
Jis nustebo radęs tiek naudingų tekstų apie tautiškumą, sveikatą, vegetarizmą, praktinių kvėpavimo pratimų.
Indų filosofiją Vydūnas derino su krikščionybe, ir Tomui toks požiūris labai įdomus. Pats jis išmoko meditacijos.
Parsinešė seną imtuvėlį
Dar Tomas daug laiko praleidžia gaudydamas trumpąsias bangas. Prieš trejus metus iš močiutės namų jis parsinešė seną radijo imtuvą. Kadaise Tomo tėvas jį ten paliko.
Imtuvas neatrodė niekuo ypatingas, su daug mygtukų ir skaičiukų, bet pastebėjo užrašą anglų kalba: pasaulio priėmėjas.
Vaikinukas susidomėjo, ką gi tai gali reikšti, pabandė junginėti ir išgirdo šnekant japoniškai.
Tuomet jau internete naršydamas pradėjo aiškintis apie trumpąsias bangas. Pagavo azartas.
Pernai iš Kinijos jis atsisiuntė naują imtuvą. Tikėjosi, kad galės pagauti Kinijos radijo stotis, bet išgirdo šnekant ir korėjietiškai, rusiškai, angliškai.
Išklausęs radijo laidą, Tomas surašo tiksliai, kada ji vyko, apie ką buvo kalbama, ir siunčia laišką tai radijo stočiai.
Po kurio laiko gauna specialią kortelę, patvirtinančią, kad trumpąsias bangas tikrai buvo pagavęs ir išklausė radijo laidą.
Vokas – su propaganda
Tokių kortelių Tomas turi daugiau nei dvidešimt iš įvairių pasaulio kampelių. Turi iš Lenkijos, Indijos, Vatikano, Japonijos, Kinijos, bet įdomiausia gimnazistui – iš Šiaurės Korėjos.
„Stebuklas, kaip mano laiškas perėjo uždaros Šiaurės Korėjos cenzūrą ir kaip atsakymas atkeliavo iki manęs“, – džiaugiasi gimnazistas.
Kortelė atėjo po trijų mėnesių, atnešė paštininkas.
„Buvo du vokai. Viename kortelė, kitame – propagandinė Šiaurės Korėjos medžiaga. Laikraščiai, žurnalai – apie jų lyderį Kim Čen uną“, – juokiasi Tomas.
Paklaustas, ar propaganda ir jo nepaveiks, vaikinas sako viską kritiškai vertinantis ir turintis savo nuomonę apie tai, kas vyksta pasaulyje.
Dovanų knygos ir išvykos
Tomo mama Kristina Bieliauskienė prisipažįsta iš karto nesureikšminusi sūnaus pomėgio gaudyti radijo bangas. Bet aplinkinių susidomėjimas augo, į laidą jį pakvietė televizija.
K.Bieliauskienė džiaugiasi, kad Tomas savarankiškai išmoko rusų kalbą. Ji rado senų knygų, užrašų, bet Tomas tepasiklausdavo, kaip tarti žodžius.
O vyras Dalius sūnui padarė lentynas, kad šis turėtų kur susidėti savo mėgstamas knygas.
„Knygų Tomui dovanojame per gimtadienius, labai jas saugo. Keičiasi knygomis ir su Stalilionio žmona Dalyte. O Algimantas pakviečia į žygius, po jų ir namo parveža. Gerai, kai jaunuoliai sutinka gyvenime tokių žmonių kaip Algimantas, kurie geba sudominti, patraukti“, – šypsosi K.Bieliauskienė.
Dar vietoj gimtadienių šeima važiuoja į išvykas automobiliu. Tomui tenka užduotis sudaryti maršrutus.
Išleidžia be diskusijų
Į pažintinius žygius tėvai sūnų be diskusijų visuomet išleidžia. Nori, kad tik šis domėtųsi istorija, archeologija, kraštotyra ir pamatytų kuo daugiau.
„Dabar dažniausiai būna tokie pokalbiai: „Savaitgalį bus žygis“, – sako Tomas. „Varysi?“ – klausiu. „Varysiu“, – atsako. Ir viskas aišku. Tegu eina, svarbu, kad nori“, – pasakoja mama.
Juk taip plečiasi sūnaus akiratis.
Dėl kaimiškų darbų jie sūnui niekuomet netrukdo, patys susitvarko. O pats Tomas turi vaistažolių plotelį. Ten užaugina įvairių žolelių ir žiemą visą šeimą vaišina kvapnia arbata.
Bet tėvai į žygius kartu neina. Po darbo savaitės norisi ir su mažaisiais vaikais, lankančiais ketvirtą ir pirmą klasę, namuose pabūti.
Į bažnyčią visa šeima
Vis dėlto labiausiai Tomas tėvus nustebino, kai šis išėjo į piligriminį žygį. Prieš tai buvo sakęs, kad nenori Sutvirtinimo sakramento, o po kelionės į Šilines sekmadieniais į bažnyčią pradėjo stropiai vaikščioti.
Kartu – visa šeima, iki tol dažniausiai apsilankydavusi per didžiąsias katalikų šventes.
A.Stalilionis, anksčiau organizuodavęs žygius laisvės kovų keliais, džiaugiasi, kad estafetę perima jaunimas.
Dar jis pabrėžė, kad didžiulė Tomui ir Faustui patirtis – dalyvavimas archeologiniuose moksliniuose Bajorų kapinyno Elektrėnų savivaldybėje kasinėjimuose. Jiems vadovauja ir pasvaliečių žygiuose dalyvaujantis profesorius Vykintas Vaitkevičius.
