Uostamiesčio teatre išgarsėjęs nuotaikingo charakterio vaidmenimis operetėse ir miuzikluose klaipėdietis S.Rezgevičius prieš kelerius metus nusprendė atsisveikinti su scena.
„Iš pradžių dainavau teatro chore, vėliau tapau solistu. Prieš tai keturiolika metų pūčiau tromboną legendiniame ansamblyje „Nerija“ - apkeliavome visą Sovietų Sąjungą.
Gal jau užtenka – tegul jaunesni darbuojasi“, – pareiškė daugiau kaip trisdešimt metų Klaipėdos teatro scenoje praleidęs profesionalus dainininkas ir muzikantas.
Ore atsikrato kasdienybės dulkių
S.Rezgevičius atsisveikino su scena, bet ne su padange. Sklandymas parasparniais – antroji, o dabar gal jaunet pirmoji jo gyvenimo aistra.
„Atsiplėšęs nuo žemės žmogus atsigauna, nusipurto kasdienybės dulkes, pasijunta laisvas“, – aiškino nuo ankstyvo pavasario vos ne kiekvieną savaitgalį sklandantis vyras.
Dažniausiai jis kyla į orą Kuršių nerijoje, kur skraido parasparniu be variklio. S.Rezgevičius sklaido ir žiemą, o vasaros sezoną tikisi atidaryti Kartenos oro uoste, ten yra speciali kėlimo į orą įranga.
"Rengiuosi nuvykti į Dreverną, ten irgi smagu sklandyti“, - artimiausiais planais dalijosi oreivis.
Sklandydavo ir per gastroles
„Vasaros sezoną atidarysiu Kartenos oro uoste, ten yra speciali kėlimo į orą įranga. Rengiuosi nuvykti į Dreverną, ten irgi smagu sklandyti“, – artimiausiais planais dalijosi oreivis.
S.Rezgevičius vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo raižyti padangę skraidyklėmis. Pirmąjį trikampį deltasparnį pagal lenkų žurnale nusižiūrėtą brėžinį pasigamino pats dar sovietmečiu.
Tuo metu itin populiaraus Lietuvos filharmonijos ansamblio „Nerija“ nariai, vykdami į gastroles, pasiimdavo rūkytų lašinių, koncrvų, o trombonininkas S.Rezgevičius – skraidyklę.
"Neringos" maršrutai driekėsi po visą tuometę Sovietų Sąjungą. Jau tada S.Rezgevičius sugebėjo derinti, regis, nesusiejamus dalykus - muzikanto karjerą ir oreivystės sportą.
Kolegos po koncertų ilsėdavosi viešbučiuose, o trombonininkas dairydavosi skrydžiams tinkamų kalnų. Tuo laikus S.Rezgevičius prisimena kaip žavų, nerūpestingų jaunystės klajonių etapą.
Altajuje buvo sulaikę kariškiai
„Per gastroles Kryme sklandžiau prie 1234 metrų aukščio Ai Petrio kalno. Iš paukščio skrydžio žvelgiau į Karpatų, Uralo ir Kaukazo kalnagūbrius“, – matytų vaizdų iki šiol neužmiršta oreivis.
Muzikantas sklandė ir Kazachstano kalnų pašlaitėse. Ten buvo pastebėtas pasieniečių ir sulaikytas. Tokių keistuolių dar neregėję rusai jį nuvežė į užkardą, pusdienį tardė - kas toks, iš kur atvyko.
„Pasakiau, kad grožėjausi Altajaus kalnais, bet jie to nesuprato, nugabeno atpažinti į viešbutį.
Draugai patvirtino, kad aš - ne diversantas, o gastroliuojančio Lietuvos estrados kolektyvo muzikantas“, – pasakojo S.Rezgevičius, kurį ansambliečiai buvo išrinkę seniūnu, atsakingu už discipliną ir tvarką
Nerijos“ solistas Stasys Povilaitis tąkart jo vos neįklampino į dar didesnę bėdą – kariškių akivaizdoje pusiau juokais suabejojo, ar trombonininkas nesirengė skristi į Kiniją.
Vilioja Monblano sniegynai
Aukščiausias Europoje Monblano kalnas (4708), kurio pašlaitėse irgi sklando parasparniai, nuo seno viliojo S.Rezgevičių. Iiki 3700 metrų aukščio oreiviai gali kilti keltuvu, bet į viršukalnę kopia patys.
Trasa yra gana sudėtinga - takus dažnai užverčia sniego lavinos. Pėsčiomis iki Monblano viršukalnės reikia kopti mažiausiai tris paras.
Jeigu pakeliui užklumpa pūgą, nuo žvarbių vėjų reikia slepiasi palapinėse. Tada kelionė sniego laukais užtrunka dar ilgiau", - pasakojo visus maršrutus išstudijavęs S.Rezgevičius.
Alpinistų grupės, lydimos vedlių, renkasi lengvesnes trasas, o sklandytojai su manta ant pečių pėdindami prie nurodytų kilimo vietų, gali pasikliauti tik savo nuojauta ir ištverme.
Alpių orai permainingi - rytais šviečia saulė, o po valandos jau drebia sniegas, siautėja pūgos. Pavojai tyko ledinių vėjų košiamoje Monblano viršukalnėje.
Daug neįvertinusių savo jėgų, pasiklydusių keliautojų žuvo kopdami į šį kalną Prancūzijoje.
Oreivį pakerėjo Alpių vaizdai
S.Rezgevičius buvo užsimojęs savo 60-ąjį gimtadienį paminėti skrydžiu nuo aukščiausio Europoje Monblano kalno. Su draugu vilniečiu Kęstučiu Juzėnu nuvykęs prie Monblano apsigyveno Šamoni miestelyje.
Tik ten klaipėdietis suprato, kodėl ne tiek jau daug narsuolių sklando virš šio kalno - jiems reikia ilgai laukti palankių orų.
K.Juzėnas žadėjo draugą palydėti iki starto vietos, bet slidinėdamas susilaužė koją. S.Rezgevičius pajuto, kad vienam leistis į kelionę būtų pernelyg rizikinga - Monblano šturmą teko atidėti.
Tąkart sukaktuvininkas skrydžiui pasirinko gretimą kiek žemesnį Planprazo kalną - pėsčiomis pakilęs į 3 kilometrų aukštį parasparniu sklandė pietinėje jo pusėje.
Kvapą gniaužiantys Alpių vaizdai iki šiol stovi S.Rezgevičiaus akyse: „Atsivėrė didinga Monblano panorama, kurios nebūčiau išvydęs leisdamasis nuo jo viršūnės.“
Padrąsino 80-mečio lenko žodžiai
S.Rezgevičiaus svajonė parasparniu nuskrieti nuo aukščiausio Europos kalno neišblėso. Jis neatmeta ir kitos idėjos – nusileisti nuo dar aukštesnės Kaukazo viršukalnės Elbruso (aukštis – 5642 metrai).
Kartą sklandydamas Italijos Alpėse oreivis netoli Basano miestelio sutiko 80-metį lenką, buvusį lakūną – tokį patį parasparnių sporto aistruolį. Su juo leidosi į vaizdingą Monte Grapos kalną.
Lenkas buvo trumpam pabėgęs į Alpes nuo žmonos. Išskleidęs dėvėtą parasparnį jis ramiai nusileido nuo beveik 2 kilometrų aukščio Monte Grapos.
„Mane jis pavadino jaunuoliu, kuriam įspūdingiausi skrydžiai – dar prieš akis“, – pasakojo S.Rezgevičius.
Trombonu grojo ir padangėje
S.Rezgevičius – aistringas teatralizuotų skrydžių mėgėjas. Prancūzijoje netoli Grenoblio vykstančiame skrajojančių kaukių festivalyje jis netgi pelnė prizą už originaliausią skrydį.
Dviviečiu parasparniu pakilęs į 700 metrų aukštį su trombonu rankose lietuvis pribloškė žiūrovus ore sugrojęs linksmą polką. Jam muzikuojant skraidymo aparatą valdė bičiulis.
Šalia parasparniais sklandė ir kiti tokie kaip jis patrakėliai – keisčiausiais drakonų, giltinių, raganų, šmėklų kostiumais pasipuošę oreiviai. Vienas oreivis pralėkė gulėdamas medžiaginiame karste.
Sklandydamas virš Kuršių nerijos S.Rezgevičius užtraukia arijas iš operečių. Anksčiau jam tai būdavo lyg repeticijos ore. Dabar filmuoja savo skrydžius, siužetams parenka melodijas.
Vos nepražudė piršlybos ore
S.Rezgevičius Kartenos aerodrome su gėlėmis rankose iš oro pasveikino savo bičiulį dainininką - buvusį „Nerijos“ dainininką Edmundą Kučinską, kurio dukra studentė Elina tąkart šventė vestuves.
Kartą vienas jaunuolis, sugalvojęs originaliai pasipiršti mylimajai, paprašė patyrusio oreivio pagalbos – praskristi Karklės pajūriu, ore išskleidus plakatą su užrašu: „Ar tekėsi už manęs, Monikute?“
Virš kopų išvydusi tokį plakatą mergina neteko žado. O štai S.Rezgevičiaus šis pokštas vos nepražudė – jis pateko į rūką ir nebegalėjo susigaudyti, kurioje pusėje yra krantas.
„Skridau be kompaso, žinojau, kad degalų užteks tiktai keliolikai minučių, o paskui smigsiu žemyn į jūrą“, – siaubo akimirkas prisiminė pilotas.
Buvo likusi tik viena išeitis - ore sukti ratus toje pačioje vietoje. Staiga pro rūką švystelėjo paplūdimio ruoželis. Tik to oreiviui ir reikėjo - spėjo nuskristi iki Karklės kranto.
Vyriausias Lietuvos skraidūnas neseniai dar buvo kviečiamas į šalies rinktinę – užpernai Ukrainoje dalyvavo parasparnių varžybose.
Mylimiausi personažai - peliukai
Klaipėdos muzikiniame teatre puokštę spalvingų vaidmenų sukūręs S.Rezgevičius apie savo karjeros saulėlydį ėmė galvoti, įtrauktas į spektaklio vaikams „Makaronų opera“ (kompozitorius Antanas Kučinskas) siautulį - jau peržengęs septintąją dešimtį, ten atliko net dviejų peliukų vaidmenis.
„Smagu vaidinti vaikams, žaismingi, judrūs peliukai - mano mylimiausi personažai. Kita vertus, vis dažniau apnikdavo mintis - o gal jau užtenka strikinėti ir dainuoti scenoje, nors kvapo dar užtenka?“, - kalbėjo parasparniu į pusantro kilometro aukštyje sklandantis dainininkas.
Teatre būta ir kitokių vaidmenų. S.Rezgevičių pribloškė netikėtas režisieriaus Jono Vaitkaus sprendimas - Giedriaus Kuprevičius miuzikle „Paskenduolė“ jam buvo patikėtas rūstaus parapijos klebono vaidmuo.
Saloninias vaidmenimis nesižavi
„Aš labiau mėgstu krėsti išdaigas, pokštauti, scenoje prisigalvodavau įvairiausių triukų. Pamokslai, maldos, moralai – ne mano būdui“, - šypsosi S.Rezgevičius.
Dainininkas prisipažino, jog nebuvo lengva pritapti ir operetės meistro Stasio Domarko diriguojamuose saloniniuose spektakliuose - ten herojai nuolat kilnoja vyno taures, klega, emocijos liejasi per kraštus.
„Grafų, baronų ir kitokių salonų liūtų balsai scenoje turi keistis su kiekvienu šampano gurkšniu. Nesu tikras, kad viskas man pavykdavo. Gal dėl to, kad esu visiškas abstinentas?“, - svarstė vokalistas.
Dabar S.Rezgevičiui jau nebereikia kasdien skubėti į repeteicijas, visą savo laisvalaikį jis praleidžia ore.
