Diplomuota pedagogė ir psichologė neišlaikė ir susigundė lengvais pinigais – į jos rankas ėmė tekėti milžiniškos sumos. Planas, regis, pavyko, betgi pinigų nešėjai vienu metu atsipeikėjo ir apsukruolei teko sprukti, gelbstint savo ir vaikų gyvybes. Dabar nuteistoji svajoja būti perkelta į Belgijos kalėjimą, bet viltis tolina pandemija.

Nusikaltimo detalės bus atskleistos knygoje

Panevėžio moterų pataisos namuose bausmę atliekanti 60 metų Natali netrukus keliaus į Belgijos kalėjimą. Ten ji baigs atsėdėti likusį nelaisvės laiką.

Prieš išvykdama kalinė įstaigos patalpose surengė savo tapybos parodą. Paveiksluose – panašaus likimo moterys, dėl padarytų nusikaltimų laiką leidusios už grotų.

Natali tapo ne tik portretus – piešiniais virsta ir fantazijos, ir gyvenime matyti, bet savaip transformuoti vaizdai.

Meninę gyslelę turinti moteris kalbi, ji šneka ne tik apie kūrybą, bet atskleidžia ir dalį savo gyvenimo istorijos.

Tiesa, nusikaltimo detalės – paslaptis, nes apie tai kalinė rašo knygą.

Vis kas nors pasislėpęs

Pokalbis su Natali vyksta pasimatymų kambaryje, į kurį ją atlydi pareigūnė.

Moteris atsineša tris naujausias drobes. Vienoje į realistinį vaizdą panašus, tačiau spalvomis hiperbolizuotas peizažas, kitoje violetinių tonų žiemos miške stovi ledo spalvos briedis, o trečioje – ant skaidraus mėlio bangos supasi liaunutė smuikininkės figūra. Visi paveikslai su paslaptimi: gerokai panaršęs žvilgsniu debesyje virš bangos aptinki angelą, prie ežero augančio medžio šaknų raizgalynėje – pasislėpusią mergaitę, ledinėje girioje irgi yra iš pirmo žvilgsnio nepastebimas ženklas.

Natali – kalinės pseudonimas. Taip ji pasirašinėja ant paveikslų.

Tikro vardo ir pavardės nenori atskleisti, nenori ir fotografuotis – kad skaitytojų nebūtų atpažinta.

Pasak Natali, yra daug jai blogo linkinčių žmonių, tad spaudoje išniręs jos atvaizdas juos smarkiai suerzintų.

Psichologai tikrai išsigąstų

„Perkainojau vertybes, tapau geresnė, sustiprėjo tikėjimas, nuolat skaitau Bibliją ir širdyje turiu daug meilės“, – moteris tikina, kad labai pasikeitė.

Ji sako neapgailestaujanti, kad šiuo metu yra nelaisvėje, žinanti, jog gyvenime už viską tenka mokėti.

Natali prisipažįsta, kad iš prigimties mėgsta pakalbėti, bet kalėjime daugiau tyli, tylėjimas – auksas, stengiasi kuo daugiau piešti, nieko nematyti ir negirdėti.

Piešia viską. Kai nėra nuotaikos, paišo niūrius siužetus, pavyzdžiui, skenduolę jūros dugne. Tokius parodžius psichologui, tas šūktelėtų „oi!“

Paišo nuo mažumės, kai tik gavo į rankas pieštuką. Meninio išsilavinimo ji neturi, bet yra pelniusi tautodailininkės vardą.

Sovietų valdžia šeimą atsiuntė į Klaipėdą

Su Natali kalbamės rusiškai. Mūsų kalbą ji supranta, bet per ilgus Lietuvoje pragyventus dešimtmečius ja kalbėti taip ir neišmoko. Todėl, kad neturi muzikinės klausos ir negeba įsidėmėti garsų.

Moteris gimė Rusijoje. Tėvas buvo inžinierius konstruktorius, dirbo įslaptintuose objektuose, tad šeima gyveno uždarame sukarintame miestelyje netoli Maskvos, vėliau kurį laiką gyveno ir Maskvoje.

Kai tėvą valdžia atsiuntė į Klaipėdą, ji buvo paauglė. Šeimoje augo vienturtė, turėjo rūpestingus tėvus, buvo visokeriopai lavinama.

Klaipėdoje baigė mokyklą. Šiaulių pedagoginiame institute gavo pradinių klasių mokytojos diplomą. Sovietmečiu institute galėjo mokytis rusiškai, nuo lietuvių kalbos buvo atleista.

Darbe vėlgi lietuvių kalbos neprireikė – 32 metus dirbo Klaipėdos rusų mokykloje, dėstė meno istoriją.

Kai neakivaizdžiai Maskvoje baigė psichologijos studijas, mokykloje dar gavo ir psichologo etatą.

„Jei ne mano amžius, išėjusi į laisvę eičiau mokytis dailės. Man labai patinka pats mokymosi procesas, viskas įdomu“, – sako ji.

Įlindo ne į tą „biznį“

Stabtelime prie temos, kodėl Natali atsidūrė už grotų.

Moteris ilgai renka žodžius ieškodama, kaip taikliausiai įvardyti padarytą nusikaltimą, galiausiai paaiškina, jog sėdo už finansinius nusižengimus. Konkrečiau kalbėti ta tema nenori, vis kartoja, kad dėl to, ką padarė, iki šiol jos šeimos nariams tebegresia pavojai.

„Įlindau ne į tą biznį“, – trumpai tarsteli ji.

Kai ėmėsi draudžiamos veiklos, buvo 2009-ieji.

Tuo metu Natali viena augino sūnų ir dukrą, nes su vyru jūreiviu išsiskyrė tuoj po sūnaus gimimo.

Buvo neseniai pasiėmusi paskolą ir nusipirkusi nebaigtą statyti namą. Atrodė, papildomas verslas leis greičiau grąžinti skolą.

„Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. Greitų ir lengvų pinigų nebūna, anksčiau ar vėliau ateina atsiskaitymo metas“, – sako pašnekovė.

Nusikaltimo schemos ji atskleisti nenori, paaiškina tik tiek, kad draugai ir geri pažįstami per ją prarado didelius pinigus.

„Aš kalta. Prisipažinau. Prieš žmones. Bet labiausiai kalta prieš vaikus, nes mes praradom viską: namus, ramybę, saugumą“, – sako ji.

Grasino nužudyti vaikus

Iš Natali pasakojimo galima suprasti, jog „biznio“ pradžioje jos šeima gyveno nieko nestokodama, įsirengė namą, susitvarkė buitį, dukra buvo išsiųsta mokytis į Vokietiją.

Bet kai reikalai pašlijo ir milžiniškas sumas jai patikėję žmonės ėmė reikalauti kas jiems priklauso, grasinti susidorojimu, „biznieriams“ nieko kito neliko, tik slėptis.

„Kai tau sako, kad nužudys vaikus, nesvarbu, kiek turi pinigų, galvoje tik viena – kaip išvengti pavojaus“, – kalba moteris.

Ji tikina, kad, nors ir būdama skolinga milžiniškas sumas, bėgti iš šalies nesiruošė, netgi ketino eiti į policiją ir papasakoti apie susidariusią situaciją, tačiau kai iškilo pavojus vaikų gyvybėms, apsisprendė akimirksniu.

Su sūnumi išvyko kaip stovi, be jokių daiktų. Pasičiupo tik kelias ikonas, maldaknyges, šeimos nuotraukas ir katiną. Grynais teturėjo 800 dolerių.

Bėgti nusprendė į Belgiją, ten turėjo draugų. Pakeliui užsuko į Vokietiją pasiimti dukros.

„Šimtą dolerių nureketavo lenkai, dar šimtą teko atiduoti už sprogusios padangos remontą“, – pasakoja, kaip ištekliai spėriai mažėjo.

Rūpesčiai – ant dukros pečių

Draugai, kurių pagalbos ji tikėjosi, tuo metu buvo išvykę iš šalies. Bėgliai 8 dienas gyveno mašinoje. Išsinuomoti būstą trūko lėšų, nes reikėjo mokėti už du mėnesius į priekį.

„Nei tualeto, nei nusipraust. Aš žinau, ką reiškia badas – valgėm tik sausą duoną su dešros galeliu“, – juodas dienas prisiminė pašnekovė.

Grįžę draugai jų išskėstomis rankomis nesutiko, negalėjo apgyvendinti, tik padėjo išsinuomoti rūsį tame pačiame name, kur gyveno. Vėliau ji su vaikais išsikraustė į erdvesnį būstą.

Šeimos išlaikymas gulė ant 16-metės dukros pečių, ji susirado kambarių tvarkytojos darbą, nes mokėjo vokiškai ir angliškai, vėliau išmoko prancūziškai ir olandiškai. Be šių kalbų Belgijoje svajoti apie darbą buvo neverta.

„Kai iš pelenių virsta princesėmis, su gerove greit apsipranta, o kai dukrai reikėjo atvirkščiai – iš viskuo aprūpinto gyvenimo eiti į pelenes, buvo labai sunku“, – savo atžalos dabar gaili moteris.

Natali su vaikais Belgijoje išgyveno 10 metų, kol ją sučiupo Interpolas.

Moteris teigia, kad per tą laiką nedirbo. Tarsteli tik tiek, kad psichologiškai negalėjo dirbti, jautėsi pernelyg traumuota įvykių. Galime tik spėti, kad tokiu būdu Lietuvos pilietė slėpė savo tapatybę – darbinantis juk būtų tekę pasiviešinti.

Natali šeimos biudžetą papildydavo piešimu. Tapė paveikslus. Tikina turėjusi savą klientūrą.

Kadangi neturėjo pinigų dažams ir drobėms, tai užsakovų prašė šių priemonių parūpinti.

Stebisi, kad Interpolas tiek ilgai ieškojo

Natali Interpolas ieškojo nuo 2013 metų, tačiau nerado. Moteris dabar tuo stebisi, esą daug kas žinojo, kur ji gyvena, nors Belgijoje pagal gyvenamąją vietą buvo registruota tik dukra, ji – ne.

Surado 2019 metais.

„Pareigūnai su mano nuotrauka atėjo pas kaimynę apačioje, o belgai jau tokie – nesikiša ne į savo reikalus. Taigi kaimynė pasakė nieko nežinanti, žmogaus nuotraukoje neatpažįstanti.

Jiems išėjus vis dėlto užkopė pas mane aukštyn ir pranešė, ko jie buvo atėję“, – mena pašnekovė.

Po dviejų mėnesių Belgijoje ilgai užsibuvusią bėglę policija suėmė ir dviem mėnesiams uždarė į vietinį kalėjimą.

„Aš gi galėjau išeiti iš namų, pasislėpti, bet pasakiau vaikams: bus kaip Dievas duos“, – aiškina Natali.

Vėliau nusikaltėlė buvo parvežta į Lietuvą, pusmetį praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

„Jei yra žemėje pragaras, tai jis – ten“, – sako moteris.

Panevėžio pataisos namuose ji kali jau vienus metus.

Kur pinigai? Jų nėra, ir tiek

Pinigų temos Natali vengia. Paklausus, kur juos dėjo, o gal tebeturi, išsisuka nuo tiesaus atsakymo, tai yra panaudoja psichologinį triuką – atsakymą pateikia klausimo pavidalu.

„Jei išvažiuočiau su dideliais pinigais, argi vaikai gyventų nuomojamame bute? Mano vaikai nieko neturi, dukra universitete studijuoja viešųjų ryšių specialybę, tad šiuo metu gyvena iš socialinės pašalpos“, – sako ji.

Jos atžala buvo ištekėjusi už belgo, Natali turi anūkę.

Sūnus universitetą baigė Anglijoje, tam reikalui esą 20-čiai metų ėmė paskolą.

„Jei būčiau turėjusi pinigų, argi nebūčiau sumokėjusi už vaikų mokslus?“ – klausia pašnekovė.

Natali sako visada buvo tikinti, bet dar artimesnį ryšį su Dievu pajuto atsidūrusi kalėjime.

Tad kaip giliai tikinti gal jaučia poreikį atsiteisti su nuskriaustaisiais?

„Prisipažinau kalta, suprantu, jog žmonėms skaudu, kad per mane prarado pinigus, bet nieko negaliu padaryti, galiu atsiteisti tik pasiūlydama savo pensiją“, – sako nuteistoji.

Apgauti draugai nusisuko

„Aš dėkinga situacijai, kad čia papuoliau. Nebuvau ir pagalvojusi, kad vaikai mane taip smarkiai myli. Kai atsitiko bėda, draugai nuo manęs nusisuko, o jie ne, mane palaiko“, – prisipažįsta moteris.

Jos dukrai dabar 31 metai, o sūnui 30.

„Dukra į kalėjimą atsiuntė popieriaus, pradėjau piešti. Dažų man atsiųsti neleido“, – pasakoja ji.

Šiaulių izoliatoriuje kalinė siūlė išpaišyti niūrias patalpų sienas, bet jos pasiūlymu įkalinimo įstaigos valdžia nesusidomėjo.

Anot Natali, Panevėžyje visai kas kita – čia, pataisos namuose, ji turi visas sąlygas kūrybai.

Tačiau moteris greit atsisveikins su savo likimo sesėmis, nes toliau bausmės atlikti vyks į Belgiją.

„Jau yra Belgijos teismo sprendimas, kad galiu kalėti Belgijoje“, – paaiškina ji.

Pagal Europos Sąjungos nuostatas, nuo 2003 metų žmogus turi teisę kalėti toje šalyje, kurioje yra jo giminaičių. Lietuvoje Natali jokių giminių neturi, dukra ir sūnus gyvena Belgijoje, tad ir naudojasi įstatymu.

„Čia manęs niekas nelanko, o Belgijoje vaikai mane galės lankyti nors ir kasdien, tų pasimatymų esu be galo pasiilgusi“, – šypsosi.

Nebijo, prašysis į vienutę

Natali tvirtina, jog į Belgiją veržiasi vien dėl galimybės matytis su artimaisiais, nors esą kalėjimo sąlygos ten bus daug rūstesnės.

„Čia zona, šen bei ten gali vaikščioti, o ten režimas griežtesnis, grynai kalėjimo, sėdi kameroje, kaskart išeinant iš kamerų tikrina detektoriumi“, – aiškina ji.

Natali ten prašysis į vienutę, tam turi teisę dėl sveikatos būklės, mat serga cukriniu diabetu ir hipertonija. Kaip jau spėjo patirti, svečios šalies kalėjime labai geras ir medicininis aptarnavimas, nuteistieji gauna moderniausius vaistus.

Belgijos kalėjime kaliniai kameroje gyvena po du, daugiausia po 7, o čia Natali gyvena vienoje kameroje su 14 moterų.

„Pavargau nuo žmonių, sutinku sėdėt vienutėje“, – sako ji.

Vienutėje bus televizorius ir šaldytuvas, kompiuteris su internetu. Natali jau žino, kad ten turės sąlygas ir tapyti.

„Ten maistas geras, kaip restorane. Jei man dėl ligų dieta, tai to ir laikomasi“, – aiškina pašnekovė.

Mokėjo skaityti sapnus

Dar ji rašo knygą, tam irgi reikia vienumos.

Vieną knygą jau yra parašiusi anksčiau, kai gyveno Belgijoje. Rankraštis ruošiamas leidybai. Knyga vadinasi „Damų istorijos“. Tai lengvi pasakojimai apie įvairias situacijas, kuriose buvo atsidūrusi pati ar kitos moterys. Istorijos prikaišiotos ir psichologinių pamokymų, kaip elgtis esant kritinei situacijai.

Antroje knygoje Natali pasakos, kaip atėjo į tikėjimą. Kalbės ir apie savo nusikaltimą, atskleis sistemą, kad žmonės iš jos klaidų pasimokytų ir nepapultų į panašias situacijas.

„Kad netikėtų viskuo, kas gražiai žadama, kad nesistengtų uždirbti lengvų pinigų, nes lengvi pinigai – apgaulė. Taigi mano knyga apie tai, kad už viską gyvenime reikia mokėti“, – sako ji.

Moteris atvirauja, kad gyvenime užsiiminėjo keistais dalykais, vienas iš jų – skaitymas iš rankos linijų bei sapnų registravimas.

Nuo paauglystės į sąsiuvinį rašydavo, ką sapnavusi, po to šalia – nutikusius įvykius. Taip ji išmoko skaityti sapnus.

Esą sapnai jai seniai išpranašavo, jog atsidurs už grotų, visa bėda, kad neįsiklausė į savo patirtį, norėjo paeksperimentuoti, pažiūrėti, kas bus.

„Dabar tikiu Dievą ir žinau, kad ten, į mistiką, negalima kišti nosies“, – sako ryžtingai.

Liko vos metai su uodegėle

Teismo salėje nuskambėjęs bausmės dydis jai atrodė nemažas. Tačiau realiai nusikaltusioji kalėjimo duoną valgys trumpiau.

„Prokuroras teisme prašė 5 metų nelaisvės, bet teisėjas skyrė gerokai daugiau – beveik 8 metus. Kadangi pripažinau kaltę, gavau galimybę sumažinti bausmę iki 5 metų ir 4 mėnesių“, – dėsto pašnekovė.

Pagal Europos Sąjungos įstatymus, jei kalėjime elgsis pavyzdingai, jei kalės šalyje, kur yra giminių ir kurie išėjus į laisvę sutiktų ją globoti, yra galimybė bausmę sumažinti perpus. Išeitų, kad kalėti reikėtų tik 2 metus ir 7 mėnesius.

Lietuvoje Natali jau atsėdėjo pusantrų metų, tad Belgijos kalėjime jai liktų išbūti tik vienus metus su uodegėle.

Iš ko gyvens palikusi kalėjimą?

„Gyvensiu pas dukrą. Socialinės pašalpos man Belgijoje neduos, bet ten mane pažįsta kaip dailininkę, duonos užsidirbsiu tapydama“, – aiškina nuteistoji.

Esą dabar jai reikia labai nedaug, juk mada neberūpi, užteks švarių drabužių ir švarios sielos.

Dar Natali norėtų tarnauti stačiatikių bažnyčiai, jų Belgijoje yra. Ir su dvasininku norėtų eiti į kalėjimą kaip savanorė.

„Belgijoje pas nuteistuosius ateina katalikų ir musulmonų šventikai, o stačiatikių nebuvo, kalėjimo bibliotekoje trūksta ir knygų rusų kalba, norėčiau tuo pasirūpinti. Čia, Panevėžyje, sėdi tik rusės, romės ir lietuvės, o ten – 150 tautybių kalinių yra“, – prieš atsisveikindama pasidalija tokiomis žiniomis pašnekovė.