„Karantinas chaoso į mūsų su vyru gyvenimą atnešė pirmosiomis dienomis – būdavo, vakare jaučiamės išvargę, nors atrodo, kad per dieną nieko gero nepadarėme. O dabar atsirado rutina, darbų pasidalijimas, ir spėjame ir savo darbus padaryti, ir vaikų lavinimu bei laisvalaikiu pasirūpinti. Palengvėjo tada, kai su vyru sutarėme, kad iki pietų vaikais rūpinuosi aš, o jis dirba, o po pietų – atvirkščiai“, – pasakojo Justina.
Trynukai Gabrielius, Rapolas ir Mykolas, kuriems birželį sueis penkeri, iki karantino lankė darželį, o dabar kasdien sulaukia pamokėlių „Zoom“ programėlėje. Berniukai patenkinti sako: „Mes dabar irgi dirbame iš namų.“
Dieną jie pradeda nauju pomėgiu – sėdėdami namo terasoje klausosi paukščių giesmių. Taip pat mėgsta stebėti paukščius per žiūronus. Kai pamatė parskridusį gandrą, pranašavo, kad tai reiškia, jog greitai karantinas baigsis.
Jis berniukams nepatinka, nes jie turi būti namie, negali susitikti su draugais, o ypač – todėl, kad tikriausiai negalės birželį švęsti su bičiuliais savo penktojo gimtadienio, kurio taip laukė. Prieš tai laukė Velykų, bet ir tos šiemet buvo kuklios. „Dėl to Gabrielius pareiškė, kad kai karantinas baigsis, švęsime audringai – tiesiog gatvėje, kur bus daug žmonių, Ana ir Elza (filmuko „Frozen“ herojės)“, – nusišypsojo mama.
Per karantiną šeima įvertina paprastus dalykus – mama kartu su vaikais rūpinasi prie namo augančiomis daržovėmis, gėlytėmis. Berniukai kartu su tėčiu, tik mažomis žirklutėmis, net genėjo kadagius kieme. Namuose kartu su mama gamina maistą. Kai vaikai būdavo darželyje, o tėvai dirbdavo intensyviau, tokioms paprastoms veikloms per nuolatinį skubėjimą nelikdavo laiko.
„Mes su vyru tikrai negalime skųstis, kad gyvename liūdnai – berniukai nuolat rengia mums spektaklius ir koncertus“, – nusijuokė daugiavaikė mama.
Be to, tėvai pastebi, kad vaikai šiuo metu intensyviai mokosi savarankiškumo. Jie netgi kas rytą labai gražiai pasikloja savo lovas. „Tiesą sakant, jų lovos paklotos gražiau nei mūsų su vyru – stengiasi, kad neliktų nė raukšlelės. Džiugu, tik manau, kad šis etapas laikinas ir vėliau berniukų susidomėjimas lovų klojimu praeis“, – sakė mama.
Rapolas vieną rytą atsikėlęs pareiškė, kad nori pusryčiams kiaušinienės, bet žino, kad šiuose namuose jos negaus (jų šeimoje įprasta pusryčiams darbo dienomis valgyti košes, o kitką – tik savaitgaliais). Užtai berniukas pareiškė, kad kiaušinienę išsikeps pats, ir tą padarė – mamai tik reikėjo pažiūrėti, ar į ją nepateko kiaušinio lukštų, ir ją apversti.
Šiaip jau namuose didžiausias kulinaras – tėtis, nuolat besiteiraujantis, kas ko norėtų valgyti. „Būna ir taip, kad jis pietums verda trijų rūšių sriubą, nes kiekvienas vaikas pageidauja kitokios, o tėtis nemoka atsakyti“, – nusijuokė Justina.
Trynukai išmoko apsimetinėti
Kartais broliai pasipyksta, bet taip būdavo ir tada, kai jie eidavo į darželį. „Suprantama, jie vienas nuo kito pavargsta. Vakar tėtis visus juos kvietė pasivažinėti automobiliu, bet Mykolas pareiškė, kad liks namie, nes nori tylos. Sėdėjome vienu du ir vartėme knygeles“, – pasakojo mama.
Rapolas su Gabrieliumi yra identiški dvyniai, bet jų kūno sudėjimas skiriasi, taigi jų nesupainiosi. Na, o Mykolas mamos pilve turėjo atskirą placentą, taigi nuo brolių skiriasi ir veido bruožais. Tiesa, kai berniukai buvo mažesni ir, tarkim, mūvėdavo žiemines kepures, kartais net tėvai jų neatskirdavo. Dabar jų iš išvaizdos nebepainioja, nebent tik iš balso.
„Būna, ir jie patys pradeda kaitaliotis, sako „Aš – Rapolas, ne, aš Mykolas“ – neseniai atrodo šį užsiėmimą ir gali būti, kad ateityje pradės rimčiau su tuo pokštauti“, – pastebėjo mama.
Trynukai skiriasi ir būdo bruožais.
Mykolas – tikras namų tvarkos nykštukas, jis net brolius paragina susirinkti savo žaislus. Ir dar jis – tikras kulinaras, net ir masę kotletams paruošia (tik nemėgsta žalios mėsos imti į rankas, kad juos suformuotų).
Gabrielius – labiausiai padykęs. Jei namie iškrėsta kažkokia eibė, didžiausia tikimybė, kad tai bus jo darbelis. Tačiau jis ir gražiai piešia, ir režisuoja brolių ruošiamus spektaklius.
Rapolas jautriausias iš brolių, jis linkęs pirmiesiems dviems užleisti kelią. Taip pat jis – labai kūrybiškas ir empatiškas.
Liga išmokė kalbėtis su vyru
Justina pastebėjo, kad karantino laikotarpis jai iš esmės geras (nors, žinoma, dėl situacijos visame pasaulyje neramu) – gyvena daug lėčiau, daugiau būna su šeima ir daugiau laiko skiria įvairioms veikloms su jais.
Panašus laiktarpis ją netikėtai užklupo ir praėjusių metų pavasarį – tada jai pirmąją dieną po Velykų buvo diagnozuotas krūties vėžys. Viskas prasidėjo nuo to, kad žaidžiant vienas iš berniukų jai netyčia užgavo krūtį, netrukus toje vietoje susiformavo guzelis, o kai kreipėsi į medikus, tikėdamasi, kad jie nuramins, jog nieko blogo nenutikę, išgirdo baisią diagnozę.
„Taigi pernai pavasarį mane sustoti priverstė liga, o šiemet – karantinas, tarp jų tikrai yra panašumo. Bet kai sustoji, viską iš naujo permąstai, įvertini tai, ką turi, pasidžiaugi artimiausiais žmonėmis ir pamatai naujų galimybių“, – Justina stengiasi viską vertinti pozityviai.
Pridūrė, kad ir liga, ir karantinas skatina nekelti ilgalaikių tikslų, nes neaišku, kas bus rytoj ar po savaitės, bet išmoko džiaugtis šia diena.
Būdavo dienų, kai susirgusi, pradėjus taikyti chemoterapiją, Justina jausdavosi labai blogai. Tomis dienomis vis tiek stengdavosi kažką nuveikti, kas rytą užsibrėžti nors nedidelį tikslą tai dienai, antraip grėsė visą dieną tik gulėti ir galvoti apie liūdną lemtį. Kai jausdavosi visai prastai, jos darbas būdavo tiesiog panaršyti socialiniuose tinkluose, kai jautėsi geriau – paskaityti knygą (iš viso per praėjusius metus perskaitė net 32 knygas, susijusias su inovacijomis).
Dar vienas geras dalykas, kuris nutiko dėl onkologinės ligos – jie pradėjo nuolat nuoširdžiai šnekėtis su vyru. „Mes buvome kartu jau 10 metų, bet neretai pasitaikydavo dienų, kai per darbus ir skubėjimą kažkas likdavo neišsakyta – atrodydavo, nieko tokio, pasišnekėsime rytoj. O kai susirgau, nuolat kalbėdavomės apie tai, kas nutiko, ką mes galime padaryti ir ko – ne. Ir iki šiol vis susėdam ir pasišnekam, pasitariam, kaip elgtis, kad abu jaustumės geriau“, – pasakojo pašnekovė.
Neskaito blogų naujienų
Apie klastingą Justinos ligą dabar jai primena tik trumpi plaukai. Po intensyvaus gydymo chemoterapija ir operacijos, kurios metu krūtis buvo pašalinta ir iš karto rekonstruota, liga prieš kelis mėnesius atsitraukė.
Ir sirgdama moteris dirbo, paruošė inovacijų kūrimo programą moterims „Women for global challanges“. Ji pastebi, kad įvairių pažangių inovacijų pasaulyje atsiranda ir dabar, karantino metu. Pavyzdžiui, gana populiari praktika užsienio įmonėse – keistis darbuotojais. Tarkim, kavinė, kuriuos personalas šiuo metu neturi darbo, žmones išsiunčia padirbėti į gamyklą, kur jų šiuo metu trūksta. Atsirado nemažai aparatų, primenančių bankomatus, kurie žmonėms parduoda kaukes, ryžius ar karštą maistą.
Taigi Justina domisi pozityviais dalykais, o neigiamų žinių neskaito ir neklauso, nes mano, kad iš to jokios naudos, tik nuotaiką sugadins.
„Lygiai taip pat ir pernai susirgusi nepuoliau skaityti visko iš eilės apie krūties vėžį. Tuo pasidomėjau tik vėliau, kai jau pasveikusi ruošiausi vienai konferencijai, ir tada perskaičiau daug baisių dalykų – gerai, kad susirgusi jų nežinojau“, – pastebėjo moteris.
Pridūrė, kad pagrindinius dalykus apie koronavirusą – higieną, apsaugos priemones – jie, be abejo, žino. Ir ne tik ji su vyru, bet ir trynukai. Jie nelipa ant tvoros, kad pabendrautų su kaimynų vaiku, kaip buvo pratę. O kai sykį prie jų kiemo vartų paplepėti sustojo vyresnės mergaitės su dviračiais, vienas iš trynukų mažo eksperto tonu jas perspėjo: „Negalima stovėti taip arti, juk dabar – karantinas.“
