Šiandien, antrąjį gegužės penktadienį, mano pašnekovė drauge su gausiu būriu kolegų visame pasaulyje mini Buhalterių dieną. Šia proga Vida mums atskleidžia, jog kadaise kone monotonijos Everestu laikyta profesija jau apsivilko naują rūbą. Varginusi nuobodulio pilkybė seniai išgaravo – ją pakeitė modernūs technologijų vėjai, kuriuos meistriškai reikiamon pusėn nukreipia optimizmo ir meilės kiekvienai profesinei dienai savo širdis pripildę šiuolaikiniai buhalteriai.
– Miela Vida, visų pirma, sveikinu su artėjančia Buhalterių diena. Tegul skaičių chaosas visada paklūsta Jūsų aštriam protui. Sakykite, ar su kolegomis turite tradiciją minėti savo profesinę šventę?
– Kadangi įmonių grupės „Vikonda“ buhalterija centralizuota dar visai neseniai – tik nuo 2018 m. gegužės mėnesio, tai ypatingų tradicijų su kolegėmis kol kas dar nesukūrėme, tačiau šią dieną visos kartu būtinai susibėgame torto gabalėliui ir kavos puodeliui (nusišypso). Žinoma, šiais metais šį malonumą teks atidėti po karantino.
– Man pačiai buhalterių gebėjimas skaičių ir formulių jūroje įvesti karinę tvarką bei aiškumą prilygsta burtininko galioms: užmetate akį į skaičius ir tuoj pat iššifruojate, kas ten nuo mūsų, paprastų žmonių, paslėpta. Nuostabu! Papasakokite, kuo paviliojo skaičių pasaulis ir buhalterio profesija? Galbūt savo giminėje esate nebe pirma buhalterė ir meilė šiai specialybei buvo perduodama iš kartos į kartą?
– Buhalterio profesija nebuvo mano šeimos tradicija, tačiau giminėje tikrai turiu keletą tetų, kurios dirbo buhalterinį darbą. Na, o į skaičių pasaulį paviliojo galbūt tai, kad aš nebuvau linkusi į kalbas ir meną – man labiau sekėsi matematika. Kėdainių J. Paukštelio vidurinėje mokykloje mokiausi sustiprintos matematikos klasėje. Baigus vidurinę mokyklą, mano pusseserė pasiūlė stoti mokytis kartu su ja, nors ji jau buvo baigusi pirmą kursą. Tapti buhaltere nebuvo sunku, nes skaičių pasaulis labai įdomus ir užburiantis.
– Kiek metų jau darbuojatės buhalterijos srityje ir įmonių grupėje „Vikonda“?
– Buhalterijos srityje dirbu 32 metus. 1988 m. baigiau VDU Žemės ūkio akademiją (buvusi LŽŪA), įgijau buhalterinės apskaitos ir ūkinės veiklos analizės specialybę. Baigusi gavau paskyrimą į „Aušros“ kolūkį eiti vyr. buhalterės pavaduotojos pareigas. Po metų, vyr. buhalterei išėjus į dekretines, teko užimti vyr. buhalterės pareigas. 1992 m. įsidarbinau UAB „Kėdainių autoservisas“ vyr. buhalterės pavaduotoja, o po kelių metų vėl teko užimti vyr. buhalterės pareigas.
1996 m. bendrovę „Kėdainių autoservisas“ nupirko įmonių grupė „Vikonda“, nuo tada ir dirbu koncerne.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie buhalterio specialybę įvardija kaip nuobodžią, užsidarius kabinete tarp kalno popierių ir sąskaitų, ataskaitų? Ar išties šiuolaikinio buhalterio darbo diena atrodo taip? Ar nepristinga iššūkių bei kūrybingų užduočių?
– Buhalterio darbas nelengvas, atsakingas, reikalauja daug žinių, kantrybės ir ištvermės, todėl lyrikos čia mažai, tačiau teisingą ir etišką kūrybiškumą, nustatytose ribose, pasitelkti galima.
Buhalterio profesija ypatinga tuo, kad dirbant šį darbą reikia nuolat mokytis, gilintis į naujus įstatymus, o čia tai jau tikrai netrūksta pasikeitimų. Taigi konsultuojamės su kolegomis, skaitome specialią profesinę literatūrą, dalyvaujame seminaruose, todėl nuobodžiauti tikrai nėra kada.
– Kaip buhalterio darbas pasikeitė nuo pirmųjų Jūsų profesinių metų iki dabar?
– Skaičiuotuvas, kalnai popierių, nedidelėje įmonėje dirbančios 4–5 buhalterės...Sovietų Sąjungos metais Lietuvoje buhalterijos specialybė iš esmės stagnavo: teisės aktai keitėsi retai, verslas neegzistavo, tad buhalterio darbas buvo monotoniškas ir nuobodus.
Džiugu, jog po truputį viskas keitėsi ir pagrindinė pokyčių priežastis yra technologijų tobulėjimas. Šiuolaikinės technologijos suteikia daugiau galimybių: informaciją surinkti ir apdoroti galima greitai, o rezultatus pateikti lengvai prieinamais būdais. Dabar klientui paslaugas teikti galima fiziškai net nesusitinkant ir dažnai net nesiunčiant popierinių dokumentų.
– Skaičiuojama, kad apie 80 proc. buhalterių yra moterys. Kaip manote, kodėl būtent joms ši specialybė patrauklesnė? Juk, regis, skaičiai, tikslieji mokslai yra ir vyrų interesų laukas?
– Manau, kad šiam darbui reikalingas išskirtinis kruopštumas ir dėmesys detalėms. Vyrams neretai pritrūksta kantrybės ir kitų reikiamų savybių.
– Ar pastebėjote, kad būtų pasikeitęs žmonių požiūris į buhalterio specialybę? Mano akimis, kurį laiką ši profesija buvo netekusi savo populiarumo, o dabar vėl sulaukė atgimimo – matome vis daugiau jaunosios kartos Jūsų kolegų.
– Buhalteriai buvo siejami su biurokratizmu. Manyta, kad jų funkcija yra tik pildyti institucinius reikalavimus, nekuriant pridėtinės vertės. Tokiam mąstymui, manau, įtakos turėjo tai, jog anksčiau buvo sunku parengti buhalterinę informaciją, kuri dar nebūtų pasenusi ir tenkintų vidinius įmonės poreikius. Keičiasi verslininkų požiūris į buhalterinę apskaitą. Juk svarbu pinigus ne tik uždirbti, bet ir mokėti juos teisingai valdyti, o tam reikia finansinių žinių.
– Neretai nutinka taip, kad daugelį metų dirbant kokį darbą (pavyzdžiui: gydytojo, pedagogo, policijos pareigūno ar netgi buhalterio), profesinės savybės ima ir susilieja su asmeninėmis, taip įnešdamos pokyčių į žmogaus charakterio paveikslą. Ar pajutote, kad ir Jums taip būtų nutikę – kad pasirinkta specialybė ilgainiui būtų kaip nors pakeitusi ir Jus pačią?
– Tikriausiai kiekvienas atliekamas profesinis vaidmuo uždeda savo antspaudą. Priklausomai nuo darbo pobūdžio pakinta bendravimo būdas, elgsena, sprendimų priėmimas. Bet tik tiek. Kokių nors ypatingų pasikeitimų tikrai nepajutau (šypsosi).
– Apie buhalterius žmonės turi tokių įsitikinimų: labai racionalūs, „sausi“ tiksliukai, viską smulkmeniškai išanalizuojantys, galbūt netgi pedantiški. Žodžiu, tarsi mokslininkai skaičių laboratorijoje. Ir tokie jie ne tik darbe, bet ir užvėrę darbovietės duris. Vis tik Jūs, Vida, atskleidžiate ir kitokį buhalterio veidą. Išgirdę Jūsų vardą, kolegos išsyk nušvinta ir puola žerti komplimentus: „Vida – tikras pozityvumo ir energijos užtaisas, jos veidą visada puošia šypsena.“ Miela Vida, pasakykite, kaip viename žmoguje gali taip puikiai tilpti ir derėti ne tik kruopštus buhalteris, bet ir žydinti, džiugesį dalijanti asmenybė?
– Viena pagrindinių savybių yra pasitikėjimas savimi. Sėkmę vertinu kaip savo asmeninį nuopelną, nekaltinu savęs ištikus nesėkmei. Natūraliai priimu objektyvią kritiką, komplimentus, o įžeidinėjimus tiesiog ignoruoju, gebu apsiginti ir neleidžiu savęs skriausti.
– Negi ir pasaulį bei Lietuvą sukausčiusi epidemija bei ilgas karantinas nesugebėjo atvėsinti Jūsų pozityvumo bei entuziazmo su meile pasitikti kiekvieną naują dieną? Juk tiek nuogąstavimų viešojoje erdvėje prisiklausėme, kad, regis, kiekvienas be išimties turėjome skendėti pilkoje depresijoje...
– Užklupus neigiamoms mintims reikia giliai įkvėpti ir pakeisti jas teigiamomis. Nustoti bendrauti su žmonėmis, kurie nuolat skundžiasi ir yra nepatenkinti, nes neigiamos emocijos labai greitai persiduoda.
Nepamirškite, kad reikia gyventi, o ne suktis rutinoje – skirkite laiko sau, užsiimkite mėgstama veikla, kuri džiugina. Džiaukitės kiekvienu nauju rytu ir dėl to, ką turite šiandien.
– Laikote savo optimiste? Ar pozityvus požiūris Jums padeda lengviau įveikti gyvenimo iššūkius?
– Kiekvieno žmogaus gyvenimas nėra lengvas ir ramus, jis pilnas iššūkių, kurie mus pamoko, suteikia gyvenimiškos patirties. Kartais tie iššūkiai atrodo neįveikiami, galintys palaužti kiekvieną asmenį, tačiau tik savo pasiryžimu ir dvasinės stiprybės dėka galima nepasiduoti ir įveikti gyvenimo duotus išbandymus. Todėl atsakant į Jūsų klausimą – taip, aš esu optimistė (nusišypso).
– Lietuviai įsitikinę, jog nėra pati džiugiausia tauta ir mums reikia pabaksnoti pirštu į priežastis, kodėl verta šypsotis. O kokios jūsiškės priežastys? Kas Jus gyvenime džiugina labiausiai ir tampa Jūsų neišsenkančios energijos varikliuku?
– Gyvenime aš vertinu paprastus dalykus: buvimą su šeima gamtoje, keliones, laiką, skirtą gero filmo peržiūrai, ar pasivažinėjimą dviračiais.
– Viena iš Jūsų aistrų ir pomėgių – kelionės. Kaip užsikrėtėte šiuo virusu?
– Keliauti yra natūrali žmogaus būsena. Manau, dauguma žmonių yra užsikrėtę kelionių virusu, tik bėda ta, kad nuo kitų virusų pasveikstama, o nuo šito labai sunku (nusijuokia). Be abejonės, tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, finansus, būtina planuoti iš anksto. Bet kas svarbiausia, ir užsikrėtimo šiuo virusu būdas yra labai paprastas – pirma kelionė. Man tai buvo Kroatija, – dviejų savaičių kelionė nuosavu automobiliu dviese su vyru.
– Ar skaičiuojate aplankytas šalis? Galbūt parsivežti magnetukai ant šaldytuvo jau neberanda laisvos vietos?
– Skaičiuoti gal ir neskaičiuojame, nes daugiausia keliaujame po Europos šalis, bet prisiminti dažnai prisimename. Magnetukų ant šaldytuvo neperkame, tačiau iš kiekvienos šalies po suvenyrą parsivežame. Tai būna nedidelis stiklinis uždaromas buteliukas su šalies arba kurorto pavadinimu. Į šį suvenyrą įpilame mažą saujelę smėlio, pavyzdžiui, būdami Tunise parsivežėme smėlio iš Sacharos dykumos, iš Santorinio salos – juodojo smėlio.
– Kokie aplankyti kraštai paliko stipriausius įspūdžius?
– Labiausiai mudu su vyru žavi salų gamta, todėl stipriausius įspūdžius palieka tos vietos, kur yra saugu ir patys galime išsinuomotu automobiliu keliauti: Maljorka, Kreta, Ibiza, Kipras, Tenerifė. Tuomet maksimaliai apvažiuojame visas lankytinas vietas, gražiausius paplūdimius. Nemėgstame gulinėti pliaže, todėl atsikeliame anksti ir išvažiuojame pamatyti susiplanuotų vietų.
Prisipažinkime, kelionės automobiliu turi tam tikro žavesio. Sustojame įsipilti kuro, nusiperkame puodelį kavos, užkandžių ir leidžiamės į nuotykių kupiną kelią.
Dažnai keliaujame ir nuosavu automobiliu. Nuvykstame pas draugus į Vokietiją, o iš ten keturiese automobiliu aplankome Ispaniją, Paryžių, Andorą, Briuselį, Amsterdamą.
– Kodėl kelionės Jus taip džiugina? Ar grįžusi jaučiatės kitokia?
– Kelionių metu patirti nuotykiai virsta puikiais prisiminimais. O prisiminimai – nuostabi paskata nesustoti vietoje, toliau keliauti ir kaupti didžiulį įspūdžių bagažą.
– O kaip su kelionėmis bus šiemet? Ar virusas nesugriovė planų?
– Šiemet greičiausiai keliausime po Lietuvą. Mums patinka pasiimti savo dviračius, nusivežti į pajūrį ir pasileisti dviračių takais. Per dieną nuvažiuojame iki 70 km.
Koronoviruso pandemija tikriausiai daugeliui sugriovė atostogų planus ir keliones. Mes kovo 16 dieną turėjome skristi į Šiaurės Italijos Toskanos regioną. Kelionę agentūra atidėjo rugsėjo mėnesiui, tačiau labai abejoju, ar verta rizikuoti.
– Reziumuokime šventinį pašnekesį keletu filosofinių pamąstymų. Ar turite žmogų, kuris savo asmenybe bei gyvenimo būdu Jus įkvėptų, kurio įžvalgos nuolat skambėtų mintyse?
– Tėvas Stanislovas – didelių minčių ir paprastų žodžių dalytojas. Dažnai nuvažiuojame į Paberžę ir uždegame žvakelę ant jo kapo.
– Labai smalsu, koks yra Jūsų gyvenimo moto? O paprasčiau tariant, kokios gyvenimo gairės, kurių nė už ką neatsisakytumėte ir nekeistumėte, žydi šioje optimistės širdyje?
– Galbūt tai atsisakymas atidėlioti laimę. Mes vis laukiame laiko, kai galėsime būti laimingi. Galvojame, jog kai pakeisime darbą, pastatysime namą, užauginsime vaikus, tada būsime laimingi. Bet galbūt tas „Kai...“ gali niekada ir neateiti, o laimės taip ir nebūsime patyrę. Todėl būkime laimingi šiandien – šią akimirką!
