Deimantė mato labai prastai, o jos vyras Nerijus – aklas, bet tai netrukdo tėvams ne tik sėkmingai rūpintis vaiku ir nesiskųsti jo priežiūros sunkumais, bet ir ryžtis daug rimtesniems žygiams.
Berniukas paveldėjo savo tėčio ligą, dėl kurios šis liko aklas, bet mūsų laikais retinoblastoma paprastai išgydoma. Tačiau tai daroma ne Lietuvoje, o Šveicarijos mieste Lozanoje, kur esanti klinika specializuojasi ligos gydyme. Gydymą užsienyje vaikams iš Lietuvos kompensuoja Valstybinės ligonių kasos, tačiau patiems reikia susimokėti už keliones ir pragyvenimą.
Taigi dėl sūnaus gerovės mama ryžosi į užsienį vykti ir per karantiną.
Ši Deimantės kelionė su Adrijumi į Šveicariją buvo jau aštuntoji – ten gydytis mažylis su mama nuolat keliauja nuo 4 mėn. amžiaus, nes tik taip realu pasiekti, kad vaiko regėjimas išliks geras.
„Vienas vizitas mums buvo numatytas kovo mėnesį, ir jį dėl karantino praleidome. Antro karto balandžio pabaigoje praleisti labai nesinorėjo, juk atidėliojant gydymą tokių ligoniukų būklė gali ir pablogėti, taigi ryžomės leistis į kelionę ir tokiu įtemptu metu“, – sakė Deimantė.
Ji neslepia, kad ši kelionė į Šveicariją buvo sunkesnė už septynias ankstesnes. Pradžioje tėvai nė nebuvo tikri, ar pavyks į ją išsiruošti.
Labiausiai kelionę apsunkino tai, kad neišėjo skristi lėktuvu, kaip anksčiau. Teko plaukti keltu iš Klaipėdos į Kylį, o iš ten per Vokietiją dar keliolika valandų važiuoti automobiliu į Šveicariją. Kadangi abu tėvai vairuoti negali dėl negalios, jie labai džiaugiasi, kad vienas pažįstamas sutiko padėti ir mamą su vaiku ten nuvežti.
Prieš tai dar teko sutvarkyti reikalus namuose. Gauti leidimą išvykti iš Lietuvos Valstybės sienų apsaugos tarnybos pasirodė nesudėtinga, o gauti leidimus atvykti į Vokietiją ir Šveicariją buvo sunkiau. Deimantė bijojo, kad visai nebus aišku, į ką kreiptis ir ko prašyti, bet, tarpininkaujant Šveicarijos garbės konsului Lietuvoje, ir šiuos reikalus sutvarkyti pavyko.
Kelionė keltu Adrijui prailgo, jis vis zirzė, verkšleno, nurimdavo tik ant mamos rankų. Keltu priartėję prie Kylio keliautojai išsigando, išgirdę, kad neleidžiama išsilaipinti, bet tai pasirodė tik gandas – išlipti pavyko.
Po ilgos kelionės automobiliu per Vokietiją apsistojus Lozanoje šeimos namuose, skirtuose iš toliau atvykusiems ligoninės pacientams. Ten Adrijus taip pat vis reiškė nepasitenkinimą ir mamai neleido nė minutės pailsėti.
Tačiau apsilankymas akių klinikoje praėjo gerai. Pirmiausia berniukui atliktas COVID-19 testas, atsakymas buvo neigiamas.
Tuomet sekė apžiūra ir procedūros. Adrijų gydantis profesorius pasakė, kad viskas gerai, pakitimų nėra. Berniuko blogojoje dešinioje akytėje tebėra trys maži augliukai, kuriuos specialiomis lazerio procedūromis ir tikimasi išnaikinti.
Vaiko regėjimo dėl karantino šįkart netikrino, bet anksčiau buvo nustatyta, kad jis maždaug toks pats, kaip ir kitų kūdikių.
„Ir aš pati jaučiu, kad viskas gerai. Adrijus namie puikiai orientuojasi, pasiekia, ko jam reikia, paima ir tokius smulkesnius daiktus, kurių aš neįžiūriu“, – sakė silpnaregė mama.
Šveicarijoje Deimantė atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės būriuojasi po kelis, apsauginių kaukių nedėvi – ko gero, jiems šias dėvintys lietuviai atrodė keistai. Tik ligoninėje kaukės privalomos.
Dabar Adrijus su mama jau sėkmingai grįžę į Vilnių ir ilsisi namie – juose turi izoliuotis dvi savaites. „Adrijus vėl linksmas ir žvalus, nebe verksniukas, kaip kelionės metu. Tik namie užčiuopiau, kad jis turi porą naujų dantukų – gal jų dygimas prisidėjo prie to, kad kelionėje buvo toks irzlus“, – sakė Deimantė.
Ir patikino, kad jai, nors ir prastai mato, rūpintis berniuku, kuris jau ir vaikšto prisilaikydamas, ir visur lenda, viskuo domisi, nėra sudėtinga. Tiesa, dabar kiek sunkiau, kadangi tėtis išvykęs į kaimą – juk jam dvi izoliacijos savaites su šeima būti nedera.
Gegužės pabaigoje Deimantei su Adrijumi vėl reikės vykti į procedūras Šveicarijoje. Ten reguliariai keliauti tikriausiai teks tol, kol vaikui sukaks 2-3 m. ir jis pasveiks. Mama labai tikisi, kad gegužės gale jau bus atnaujinti skrydžiai ir devintoji kelionė bus paprastesnė.
