Grupės „Ambrozija“ humoristė Stefutė: „Norisi užvertus galvą į dangų kaukti ne vien per pilnatį“

Šios moters dar niekas nėra pavadinęs nuobodžia.

Švytinčios akys, trykštanti energija, sveikas humoras priverčia prie jos sustoti kiekvieną. Gauti gyvenimiškos išminties, geros nuotaikos ir nueiti savais keliais.

Kas ta moteris, traukianti visus kaip magnetas? Ogi garsioji kupiškėnė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė su visam gyvenimui prilipusiu antru – Stefutės vardu dar iš tų laikų, kai koncertavo su humoro grupe „Ambrozija“.

Mes su Violeta mokėmės vienoje mokykloje, tačiau nebuvome draugės vien todėl, kad ji jaunesnė, o vyresni, kaip žinoma, jaunesnių talentų nepastebi.

V.Trečiokaitę-Mičiulienę aš atradau daug vėliau, kai jau buvome baigusios studijas ir sukome savo gūžtas.

Grįžusi pas tėvus sutikdavau ją, jau diplomuotą režisierę, dirbančią tuomečiuose Subačiaus kultūros namuose, ir net nepajusdavau, kaip stovint su prekių krepšeliu ir bekalbant prabėgdavo valanda. Tiksliau, kalbėdavo ji, o aš kikendavau. Pilna burna humoro, bet ne kokio juodo, o tikslaus ir aštraus.

Intriguojantis ir šmaikštus pokalbis atgaivindavo pavargusią sielą. Kai grįždavau namo, mama neklausdavo, kur taip ilgai buvau, iškart atspėdavo, kad buvau Violetą sutikusi.

Gal per daug leidausi į asmeninius prisiminimus, bet juk parašyti apie garsiąją kaimynę nėra taip jau paprasta, nes jos asmenybė išnarstyta iki kaulelio. Ji kalbinta įvairiausiomis temomis, jos klausinėta netgi apie menopauzę... Matyt, nusprendusi, kad gana atsakinėti į kitų klausimus, apie savo potyrius pati pradėjo rašyti viename portale. Sako, atradusi naują sritį ir dar vieną talentą savyje.

Kai Stefutė ir humoro laidų vedėja dominavo televizorių ekranuose, ko gero, mažai kas žinojo, kad ji kartu dirbo ir režisiere Subačiaus kultūros centre. Paskui ją visuomet sekiodavo pulkas vaikų, ypač mergaičių, stebinčių kiekvieną režisierės mimiką ir trokštančių būti panašiomis į ją, tapti aktore. Viena jų buvo dabar jau žinoma aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė.

Tačiau režisierė nesureikšmino savo įtakos draugės dukters karjeroje. „Oneida savaime buvo unikalus vaikas“, – prisimena ji.

Grįžti į praeitį ir prisiminti tuos ilgus kultūrinio darbo metus – menkas džiaugsmas Violetai. Tai reiškia, kad reikės prisiminti ne tik malonius dalykus, mažas pergales, bet ir nusivylimus, pagaliau – atsisveikinimo su pareigomis minutes.

„Nenoriu apie tai galvoti ir kažką kaltinti. Išėjau, ir taškas, o kas žino, kodėl taip padariau, tegul žino“, – sakė prieš 4 metus su kultūros centro režisierės darbu atsisveikinusi moteris.

Kaip paprastai nutinka, jos išėjimas apaugo gandais ir įvairiomis kalbomis. Tuo metu vietos spaudai V.Trečiokaitė-Mičiulienė pasitraukimą komentavo taip.

„Nežinau, kas atsitiko kupiškėnams, kurie, kaip teigiama jų himne, yra geri žmonės. Visko kalbėjo, kad mane išgrūdo, nes nesutikau būti kažkurios partijos nare. Buvo prikišančių man patriotizmo stoką. Galiu tvirtai pareikšti, kad iš darbo manęs neišgrūdo. Išėjau savo noru. Net prašė, kad pasilikčiau. Mano išėjimas laikinas. Čia mano namai, vienaip ar kitaip prisidėsiu prie bendruomenės kultūros reikalų. Pasaulis dabar nebe toks, koks buvo prieš 30–40 metų. Lietuvis gali dirbti būdamas Etiopijoje ar Bahamuose“, – tuomet „Kupiškėnų mintims“ teigė moteris.

Išties, subatėnė liko gyventi Subačiuje, daugiabučio bute, kartu su regėjimą praradusiu tėčiu. Moteris kasdien praeina pro miestelio centre esantį kultūros centrą, kur šitiek metų atsiduota sunkiam ir kartais nedėkingam darbui.

Ji padarė tvirtą išvadą: kultūros sistema neturi žmogiško požiūrio į kultūros darbuotoją.

„Man patiko darbas, tačiau sistema mane paguldė ant menčių, pavargau su ja kovoti. Už tai, kas daroma su kultūros žmonėmis Lietuvoje, turėtų atsirasti straipsnis Baudžiamajame kodekse. Absoliutus nesiskaitymas, žmogaus niekinimas, kai kultūros darbuotojo darbą imama laikyti jo asmenine problema“, – sakė buvusi centro darbuotoja.

Ji patyrė, kad iš kultūros darbuotojų tiesiog tyčiojamasi. Vadovaujantys rajono kultūrai žmonės iš savo darbuotojų reikalauja profesionalumo, tik nesuteikia jokios pagalbos. Ir dar jų burnos pilnos kritikos.

„Tai – sadomazochizmas, kitaip neįvardysi. Dirbti tokį darbą – reiškia, apvogti savo šeimą finansiškai, tempti daiktus, maisto produktus iš namų, įdėti savo pinigus, o už tai gauti tik minimalų atlyginimą. Morališkai apvogti šeimą, aukoti brangias šeimos švenčių akimirkas, o pasibaigus renginiui gauti tik barti“, – prisiminė V.Trečiokaitė-Mičiulienė.

Dirbdama kultūros centre ji sugalvodavo neįtikėčiausių renginių. Žmonės netilpdavo salėje per „Subatjuokį“, nes į mažą miestelį sugužėdavo žinomi dainininkai ir artistai. Iki šiol ant vandentiekio bokšto šalia geležinkelio plevėsuoja trispalvė, iškelta per subatėnų kraštiečių susitikimą.

Tačiau dabar V.Trečiokaitė-Mičiulienė pesimistiškiau kalba apie kultūros misiją.

„Jeigu neskirsime daugiau dėmesio kultūrai ir švietimui, valstybė bus pasmerkta. Tauta išsigims. Dauguma jau dabar išsivažinėjusi, susiniveliavusi su kitomis tautomis. Esu patriotė, bet toks valdžios požiūris tą jausmą manyje baigia užgniaužti. Man norisi užvertus galvą į dangų kaukti ne vien per pilnatį. Kokia bebūčiau optimistė, vis tiek vis svarstau, kodėl jie mūsų taip nekenčia, kodėl taip elgiasi“, – piktinosi žinoma humoristė.

Kultūros darbuotojas, anot jos, – tai žmogus, turintis sukviesti kitus žmones, privalantis įvairiomis formomis prikalbinti juos daryti tai, ko jie nemoka ir nenori.

Tada reikia surasti kitą grupę žmonių, kurie eitų žiūrėti tų, kurie nemokėjo ir nenorėjo nieko daryti. Ir jeigu nelaimi pirmos vietos arba negauni „Aukso vainiko“ – tu kaip kultūros darbuotojas esi nieko vertas.

„Šito Sizifo akmens niekada neužridensi ant kalno. Nebenorėčiau šio vargelio vargti tuščiai. Guodžia tik tai, kad dirbdama su vaikais mokiau juos būti savimi, teatro priemonėmis prisitaikyti prie gyvenimo, laimėti pralaimint ir negaunant taip trokštamos pirmos vietos“, – kalbėjo V.Trečiokaitė-Mičiulienė.

Kultūros darbuotojų amžiaus vidurkis 54–55 metai, o kas bus, kai jie išeis, niekas negalvoja.

Žinoma moteris savo gyvenimą dabar pasuko 360 laipsnių kampu ir vėl sugrįžo į tą pačią vietą, nuo kurios prasidėjo jos sąmoningas gyvenimas. Po 27 metų ji sugrįžo į jaunystės miestą Klaipėdą ir universitete, kuriame baigė režisūrą, siekia teatrologijos magistro diplomo.

Savo 60 metų jubiliejų ji pasitiks jau būdama teatrologe.

„Grįžau iš Ispanijos po atostogų su sūnumis – ir bac... dingtelėjo į galvą mintis. Noriu studijuoti! Nežinau, kodėl. Nepasakyčiau netgi tada, jei kas nors stovėtų už nugaros su šautuvu ir sakytų, kad šaus. Visą gyvenimą veikiu intuityviai, atėjo toks laikas, ir viskas“, – pasakoja humoristė.

Dar svarstė, kad tiesiog natūraliai atėjo noras perduoti kitiems sukauptą patirtį.

„Kūnas sakė, kad išprotėjau, protas sakė: „Baik, dar ne sutema, kiek dar turi nuveikti!“ Žiauriai trūksta miego, pavargstu, bet man dar viskas labai įdomu“, – teigia pašnekovė ir prideda, jog dabar jai nieko nėra baisiau, kaip sutikti sakantį, kad prie ruso buvo geriau. Negalėjo ji sau leisti likti tame laike.

Subatėnė įstojo lengvai, be jokio „blato“ dėl žinomo veido. Ankstesni universiteto baigiamųjų egzaminų pažymiai buvo konvertuoti į dabartinius ir taip išėjo, kad beveik visi dalykai įvertinti dešimtukais, išskyrus TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partijos) istoriją. Už tai naujai iškepta studentė gavo nemokamą mokslą ir dar 39 eurų stipendiją.

Dabar, praėjus pirmiems studijų metams, naujoji studentė nesimokantį ir netobulėjantį žmogų vadina stovinčia pelke. Tačiau įžengti į auditoriją netgi šilto ir šalto mačiusiai artistei buvo nelengva.

„Atsisėdau auditorijoje kartu su kokiais 20 studentų. Buvo ir jaunų, ką tik baigusių bakalaurą. Jie dairosi į mane, matyt, laukia, kada pradėsiu paskaitą skaityti. Staiga įeina dėstytoja ir jie nesupranta, ką čia ta nebe jauniklė veikia. To manęs klausė ne tik jie, bet ir universiteto darbuotojai“, – prisiminė magistrantė.

Nors šalyje klesti jaunystės kultas, diskomforto dėl savo amžiaus ji niekada nejautė. Į kitų žmonių nuomones nekreipia jokio dėmesio. Tik prisipažįsta, kad yra daug geresnė studentė negu jaunystėje. Atėjo suvokimas, kad mokosi sau, o ne dėl dėstytojų, stipendijos ar tėvų palankumo.

Paklausta, ar vis dėlto dėstytojai jai nedaro nuolaidų, moteris tikino, kad žinomumas jau tikrai nepadeda. Ji mokosi, nes įdomu.

„Po metų dėstytojai man pasakė, kad laukė, kada pradėsiu aikštytis, reikalauti dėmesio. Sako, praėjo diena, dvi, o ji sėdi ir mokosi. Ir varo dešimtukais. Kai paskambino ir pranešė, kad gausiu stipendiją, nepatikėjau, maniau, kad sukčiai iš kalėjimo skambina“, – juokėsi V.Trečiokaitė-Mičiulienė.

Ji sakė nepatyrusi buitinio šoko, kai apsigyveno tame pačiame jaunystės dienų bendrabutyje, tiesa, kiek suremontuotame, šiltesniame, bet su ta pačia kambarių ir koridorių sistema.

Gyvena su drauge, kurią prikalbino kartu studijuoti. Ilgai vakaroja, gaminasi valgyti.

Pirmą kartą įlipusi į miesto autobusą ilgai ieškojo, kur pasižymėti bilietėlį. Po to šį įvykį, nebūtų humoristė, pavertė dar viena juokinga istorija.

Buitis jos nejaudino taip, kaip užplūdę prisiminimai apie meilę buvusiam vyrui Kastyčiui, pirmagimio Jokūbo gimimą.

Ji neslepia: pradėjusi studijuoti nuogąstavo, kad ilgai nepatemps. Bėgant metams jautė, kaip kūną palieka fiziniai pajėgumai, „baigiasi galiojimo laikas“. Užtat patirtis neleido paskęsti smulkmenose, ir jai pasisekė paimti jautį už ragų.

Tvirtai suėmusi pagautą „jautį“, V.Trečiokaitė-Mičiulienė tikisi po metų baigti studijas ir tapti teatrologe arba lektore.

Jau dabar ji keičia gyvenimo būdą ir važinėja po Lietuvą į susitikimus su žmonėmis, pavadintus „Viskas bus gerai“.

„Karantinas mane sustabdė, aišku, pirmiausia leido pailsėti. Tik mokslai toliau vyksta – paskaitos nuotoliniu būdu ir aš sėdžiu prie kompiuterio nuo ryto iki vakaro. O darbai sustojo, ir pamažu ateina suvokimas, kad nebebus taip, kaip buvo. Mano gyvenimas keičiasi kardinaliai. Ką aš dabar darysiu? Net nežinau, ar koncertuosiu. Studijos – pirmas ženklas, kad noriu eiti kita linkme. Nebenoriu rodyti savęs, o noriu atiduoti žmonėms, ką turiu sukaupusi. Duoti žmonėms, ką jie nori iš manęs išgirsti – tai pirmiausia suteikti viltį“, – teigė aktorė.

Kad tai ne vien skambūs žodžiai, ji jau įsitikino. Viena moteris po susitikimo pasakė, kad ji gavo atsakymą, kodėl dar turinti gyventi. O juk į susitikimus susirenka daug žmonių – gal daugeliui irgi reikia tokių atsakymų.

Tapusi teatrologe, V.Trečiokaitė-Mičiulienė žada pakeisti teatro kritiko stereotipą: esą šis piktas ir kandus, nes pats nieko nemoka. Ji žada rašyti teigiamai ir kritikuoti tik argumentuotai.

Kol kas garsioji moteris leidžia dienas namuose. Nors ir labai sunku patikėti, tačiau užaugusi be brolių ir seserų ji save vadina vieniše. Optimizmas ir gera nuotaika kartais ir būna tik fasadas. Kol kas žmonių nepasigenda, gal todėl, kad atrado būdą rašydama išlieti save.

Dabar ji nebevaikšto Subačiaus gatvėmis. Ne vien dėl karantino, o ir todėl, kad negali praeiti pro žmogų jo nepakalbinusi, nepajuokavusi. O tai juk dabar padaryti yra sudėtinga, kaukė irgi trukdo.

„Nuvažiuoju automobiliu iki miško ir drožiu kokius 6 kilometrus pėsčiomis iki Bygailių ir atgal“, – juokėsi moteris.

Atrodo, vieną prieš 4 metus duotą pažadą garsioji subatėnė tikrai įvykdys – nepaliks gimtinės.

„Negaliu iš čia išvažiuoti – čia mano namai. Man patinka vaizdas pro langą. Atsikeliu rytą, balkone pusryčiauju, geriu kavą. Turiu žiūronus, matau ateinantį pavasarį, besikeičiantį mišką. Žiūriu pro tuos žiūronus ir matau šiūrinėjančią lapę. Gamta ateina pas mane, man patinka iš tokių smulkmenų susidedantis pasaulis. Dabar save vadinu smulkmenų dievu“, – šypsosi V.Trečiokaitė-Mičiulienė.