Gitara visuomet turi būti netoliese Gintaro, nes jam sunku vaikščioti. Kodėl taip yra, nežino nei jis, nei medikai.
Vyro sveikata staiga pablogėjo, kai jam buvo vos per trisdešimt. „Tada sūnums buvo 6-7 m. Būdavo, žaidžiu, bėgioju su jais, ir lygioj vietoj klumpu. Vaikščioti darėsi vis sunkiau ir sunkiau – per 3 mėnesius iš sveiko vyro tapau tokiu, kuris nepavelka kojų“, – atsiminė Gintaras.
Buvo atlikta daug tyrimų, bet galimybių vyrui padėti neatsirado. Tuomet didesnė dalis gydytojų manė, kad kalta bus išsėtinės sklerozės diagnozė, bet vėliau, kai atsirado pažangesni tyrimo metodai, ji buvo atmesta – taip ir liko neaišku, kas Gintarui nutiko.
Medikai anuomet net prognozavo, kad gali būti, jog jam telikę penkeri gyvenimo metai. Vyras, žinoma, jaudinosi, bet galvos į sieną iš streso nedaužė – vietoje to ėmė kaip pašėlęs groti gitara.
„Jei ne gitara, gali būti, kad tuo metu būčiau savęs gailėjęs ir peikęs, o ji labai ramino ir padėjo“, – sakė Gintaras.
Ja grodavo ir seniau, tačiau tai buvo jo specialybė ir darbas, o pagroti savo malonumui laiko niekaip nerasdavo.
Gerai nors tiek, kad staiga pablogėjusi sveikata stabilizavosi ir toliau neblogėjo. „Kojos manęs neklauso, jos – kaip akmeninės. Namie šiek tiek pasiramsčiuodamas paeinu – viena ranka remuosi į lazdą, kita – į sieną, jau turi atidirbęs savo metodiką, ir po kelis metrus įveikiu. O lauke belieka vežimėlis“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau jis savo likimo nekaltina, yra susitaikęs su mintimi, kad nieko pakeisti neišeina, tad telieka susitaikyti su esama padėtimi. „Ačiū Dievui, aš nejaučiu skausmų. Tikriausia, net jei negalia būtų lengvesnė, tarkim, vaikščioti galėčiau, bet nuolat jausčiau skausmą, jausčiausi daug blogiau“, – pastebėjo jis.
Jo gitaros mokiniai vis prasitaria žinantys kokį alternatyvų gydytoją ar bioenergetiką, kuris galbūt padėtų, bet Gintaras į eksperimentus nesileidžia – jeigu net neaiški ligos priežastis, kažin, ar ją kažkas išgydytų. Prisipažįsta seniau kartą kreipęsis į bionergetiką, bet tas niekuo nepadėjo. Tada ir nusprendė, kad telieka susitaikyti su esama padėtimi, o ne blaškytis, išbandant vis naujus gydymo būdus.
Su savo gitara ir šaunia šeima jis jaučiasi visai patenkintas gyvenimu. Pasidžiaugė, kad prasidėjus karantinui daug daugiau žmonių užsisako jo sudarytą nuotolinį mokymosi groti gitara kursą interneto svetainėje sugitara.lt. Pamokos tekainuoja simbolinį 1 Eur, taigi iš to daug neuždirbs, tačiau malonu, kad kruopščiai rengti mokymai sulaukė mokinių, kai konkurencija didelė ir įvairių mokymų internete daug.
Na, o tikrų mokinių, kuriuos nuolat priimdavo namuose Kaune, dabar jis pasiilgsta. Paaugliško amžiaus mokinius jau buvo perleidęs savo sūnui Tomui, kuriam puikiai sekasi su jais susišnekėti, o sau pasiliko vyresnius, ir su jais susibičiuliauja, susiburia savotiška mokinių bendruomenė.
Gitara groti mokosi ir trisdešimtmečiai, ir septyniasdešimtmečiai. Štai viena vyresnio amžiaus moteris rūpinosi, gal pradėjusi groti gitara atrodys kvailai, bet išmoko kelis akordus ir labai tuo džiaugiasi.
Gintaras su sūnumi Tomu kartais ir koncertuoja kartu – turi projektą „Dvi gitaros“. Viena iš jo dukrų dainuoja valstybiniame chore, kiti vaikai taip pat muzikalūs.
Savanoriaudamas mato prasmę
Šiuo metu pašnekovas ilgisi ne tik savo mokinių, bet ir sužadėtinių kursų dalyvių. Tuos kursus jis jau pernkeris metus veda kartu su žmona. Juos sužadėtiniai turi baigti tam, kad galėtų tuoktis bažnyčioje – tam jie turi išklausyti 8 užsiėmimus po 2 val. Dabar neaišku, kas bus, jei kažkas iki numatytos vestuvių datos viso kurso dėl karantino nebaigs.
Gintaras pripažino: „Į tuos kursus būsimi jaunavedžiai vaikšto, nes tai privaloma, galvoja, kad ten bus maldos ar kažkas nuobodaus, bet išgirdę pasakojimą apie santykius, problemas, gavę užduočių paprastai įsitraukia ir susidomi.“
Tų kursų medžiagą Gintaras su žmona gauna jau paruoštą, jie tik veda užsiėmimus ir dalijasi savo patirtimi. Pradžioje jie patys buvo eiliniai šeimos centro lankytojai, o vėliau gavo pasiūlymą jame savanoriauti.
„Ten lankytis pradėjome, kai atėjo toks etapas, kuomet vaikai jau buvo paaugę, liko tik buitiniai rūpesčiai, o norėjosi kažko daugiau. Pradžioje eiti į šeimoms skirtums kursus mums, jau ilgai kartu gyvenantiems, atrodė keista, bet pasirodė tikrai įdomu. Yra daug su santykiais susijusių dalykų, apie kuriuos seniau net nesusimąstydavome, nes mūsų jaunystėje apie tai nebuvo kalbama. O būtų tikrai pravertę“, – sakė Gintaras.
Pridūrė, kad šioje savanoriškoje veikloje mato prasmę. Prieš vestuves kursų lankytojai būna nusiteikę pakiliai, kursą išklauso, ir tiek, bet gal vėliau, kai šeimoje kils nesutarimų, atsimins, ką tada girdėjo?
Žino, ką vaikai valgė
Gintaras visada norėjo didelės šeimos, ir dabar džiaugiasi, kad visi penki jo vaikai, trys sūnūs ir dvi dukros, gyvena Lietuvoje, ir visi jie šaunūs. Štai Andrius, dirbantis „Žalgirio“ sporto klube atstovu spaudai, šiuo sudėtingu metu apsisprendė savanoriauti koronaviruso karštojoje linijoje.
Jauniausia jo dukra pirmoji iš penketuko sukūrė šeimą, vasarą tokiam žingsniui ruošiasi ir vienas sūnus.
Bet turbūt su suaugusiais vaikais ryšius palaikyti nelengva? „Mes nuolat bendraujame – turime susikūrę savo šeimos feisbuko grupę, taigi ten sužinome, kas kaip praleido dieną ir kas ką valgė vakarienei“, – sakė optimistiškas pašnekovas.
