„Tėčio sveikata pradėjo sparčiai blogėti po to, kai praėjusią vasarą palaidojome mamą. Pastebėjome, kad jis pradėjo šnekėtis su mirusiaisiais, sakė, kad mama jam papjaustė dešros ar išvirė sriubos. Pamanėme, kad ištiko insultas, iškvietėme greitąją pagalbą. Po to jis kurį laiką gulėjo ligoninėje, bet insulto diagnozė nepasitvirtino, o jis beveik ir vaikščioti nustojo. Vienintelė diagnozė, kuri jam oficialiai iki šiol buvo įrašyta – „galvos svaigimas““, – pasakojo moteris.
Po kurio laiko senolis buvo paguldytas į Švenčionių rajono ligoninės Slaugos skyrių. Ten gulėjo 2 praėjusių metų mėnesius, o šiais metais valstybės kompensuojamos slaugos paslaugos (120 dienų) jam priklausė iki balandžio pabaigos.
Tačiau, kai nebepriklauso nemokamos paslaugos, būdavo galima susimokėti, ir jos būdavo teikiamos toliau – dėl to Rita buvo sutarusi su ligoninės administracija.
„Tačiau vakar, pirmadienį, sulaukiau skambučio iš ligoninės ir išgirdau, kad pagal naują sprendimą mokamos slaugos paslaugos karantino metu neteikiamos ir aš turiu tėtį iki balandžio 30 d. atsiimti. Kaip juo toliau rūpintis – visiškai neaišku. Be to, per Velykas ir jo gimtadienį dėl karantino nė negalėjome jo aplankyti, o dabar išeina, kad jį atsiimti ir kažkur išsivežti būtų saugu...“, – sakė moteris.
Kad jos tėtį, sunkiai besiorientuojantį aplinkoje ir nevaikštantį, pavyktų nugabenti į jo namus penktame namo aukšte, reikėtų kelių žmonių. Ir visiškai neaišku, kaip reikėtų juo rūpintis toliau.
Senolis beveik nesiorientuoja aplinkoje, tarkim, pasakoja, kad vakar mieste susitiko su savo teta, kuri yra mirusi jau prieš 30 metų. Be to, jis pervertina savo jėgas, nori atsistoti ir eiti, bet dažnai virsta.
„Aš dirbu, turiu Vilniuje savo nedidelę įmonę, tikrai nesiruošiu stabdyti jos veiklos, kad galėčiau visą parą rūpintis tėvu. Mano sesuo taip pat dirbanti“, – aiškino Rita.
Moteris buvo kalbėjusi su ligoninės administracija apie galimybę senjorą perkelti į senelių namus, tačiau dėl karantino tokios galimybės nėra. Kad būtų gaunamos savivaldybės skiriamos paslaugos, reikėtų nustatyti senoliui diagnozę ir neįgalumo lygį, tačiau ir neįgalumo tarnyba šiuo metu nedirba.
„Skambinau ir į privačius senelių namus Adutiškyje, ten paslaugos kainuoja daugiau nei 900 Eur per mėnesį, bet, galvojau, susimokėsiu, juk neturiu kitos išeities. Direktorius atsakė, kad laisvų vietų turi, tačiau yra įsakymas, pagal kurį naujų gyventojų per karantiną priimti negali. Galvojau ir apie privačių slaugių paiešką, tačiau kažin ar atsirastų tokių, kurios pradėtų karantino metu dirbti su sunkiu ligoniu, o slaugių reikėtų kelių, nes tėčiui priežiūra reikalinga visą parą – jis gali ir naktį pradėti „blūdyti““, – sakė Rita.
Jeigu jos tėtis galėtų slaugos skyriuje pralaukti karantiną, moteris neabejoja, kad galimybių juo pasirūpinti rastų, tačiau dabar padėtis jai atrodo be išeities.
„Vakar kalbėjausi su ligoninės direktoriumi ir supykusi net pasakiau, kad tėčio tiesiog nepasiimsime. Sakiau, tegul paduoda mane į teismą, kad juo nesirūpinu – kol ateis laikas teismui, karantinas praeis ir atsiras galimybių juo pasirūpinti, ne taip, kaip dabar“, – sakė moteris.
Tiesa, pripažino, kad taip prabilo iš nevilties – gal visgi iki balandžio 30 d. ras geresnę išeitį.
Bus sunkumų visoje Lietuvoje
Švenčionių rajono ligoninės direktorius Antanas Lašinskas Ritos ir jos tėčio problemas komentavo taip: „Su šio mūsų paciento dukra kalbėjomės pirmadienį, kai gavome Ekstremalių situacijų vadovo sprendimą, kad visus ligonius, kurie Slaugos skyriuose išbuvo nustatytą Ligonių kasų apmokamą 120 dienų laikotarpį, turime išrašyti ir atiduoti artimiesiems, išskyrius tik vegetacinius ligoniukus, tuos, kurių būklė ypač sunki.
Jau po pokalbio su ta moterimi gavome ir sprendimo pakeitimą, kur nurodyta, kad be vegetacinių ligonių galime palikti ir sunkius. Tik dabar reikia nuspręsti, kas tie „sunkūs“ ligoniai yra. Priėmėme sprendimą, kad sudarome du gydytojų konsiliumus (kadangi turime du slaugos skyrius, Švenčionyse ir Pabradėje) ir jie artimiausiomis dienomis turės padaryti išvadas, ar norintieji likti ir gauti mokamas paslaugas ligoniai atitinka Ekstremaliųjų situacijų vadovo nurodymus, ar ne.
Jei paaiškės, kad tos moters tėvelis atitinka reikiamus kriterijus, paslaugas teiksime toliau.
Tokių žmonių, kurie norėtų likti, Švenčionių slaugos skyriuje turime 13, o Pabradės – 12. Jie artimųjų visai neturi arba šie neturi galimybių jais pasirūpinti, tarkim, sutuoktinis (-ė) yra labai silpnos sveikatos. Tokių ligoniukų į gatvę nemesime, bet kai kuriais atvejais situacija tikrai sudėtinga. Turime susisiekti su jų artimaisiais, įkalbėti, kad juos atsiimtų, ir juos išrašyti.
Blogai ir tai, kad nėra, kas daugiau pasirūpintų tokiais ligoniais, globos įstaigos perpildytos – mūsų rajone eilėje į senelių globos namus tektų laukti apie dvejus metus.
Panašių problemų kyla ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje.“
Bandė rūpintis ir pervargo
Itin sudėtinga situacija, susijusia su ligonių slauga, portalui Lrytas.lt skundėsi ir vilnietė Ilona. Jos artimas žmogus sunkiai ir ilgai serga.
„Prieš atrandant pagalbą ligoninės slaugos skyriuje, bandžiau rūpintis ligoniu pati. Mano pastangos truko du mėnesius ir baigėsi. Netekau jėgų, sveikatos. Ligonio kilojimas, kasdienė higiena, odos valymas ir nuplovimas, lovos perklojimas ir ligonio perrengimas, maitinimas, pragulų išvengimo procedūros, ligų gydymas yra fiziškai labai sunkus darbas. O be to sunkus ligonis negali. Slaugos ligoninė man buvo tikras išsigelbėjimas“, – sakė Ilona.
Pridūrė girdėjusi, kad laikoma, jog sunkaus gulinčio ligonio priežiūra namuose galima tik tada, jeigu namuose juo gali rūpintis trys suaugę šeimos nariai, gyvenantys po vienu stogu arba galintys atsidurti šalia bet kurią minutę.
Ji pabrėžė, kad patiems namuose pasirūpinti senais ar sunkiai sergančiais artimaisiais labai sunku. „Labai reikia, kad tą suprastų Sveikatos apsaugos ministras ir jo komanda. Slaugos įstaigose dirba atsakingi žmonės, jie viruso akivaizdoje naudoja visas įmanomas apsaugos priemones ir saugo ligonius. O jeigu slaugos paslaugų bus atsisakyta, kai kurie ligoniai gali atsidurti tiesiog prie šiukšlių konteinerio“, – sakė moteris.
Ji buvo labai pasipiktinusi tuo, kas laukia jos ir jos artimo žmogaus, jei mokamos slaugos paslaugos nebus teikiamos. Tačiau antradienį paklausiusi Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pasisakymo nurimo. „Ministras sakė, kad buvo suprastas neteisingai, kad sunkūs ligoniai iš slaugos ligoninių nebus išrašomi, taigi, tikiuosi, viskas bus gerai“, – sakė pašnekovė.
Pasipiktino ir Seimo narys
Bėdų, galinčių kilti dėl naujo Sveikatos apsaugos ministro, Ekstremalių situacijų operacijų centro vadovo Aurelijaus Verygos sprendimo, išsigando ne tik Rita bei Ilona, bet ir nemaža dalis kitų slaugos ligoninių pacientų artimųjų.
Juos labai išgąsdino balandžio 17 d. A.Verygos pasirašytas sprendimas, kuriame teigta „pacientams, išskyrus vegetacinės būklės pacientus ir (ar) pacientus, kuriems teikiamų palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų faktinė trukmė pasiekė 120 dienų, tačiau sveikatos būklė reikalauja nuolatinės medicininės priežiūros, mokamos palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos nebūtų teikiamos.“
Situacija pasipiktinęs buvo ir LR Seimo narys Justas Džiugelis. Antradienį jis išplatino pranešimą, kuriame reikalavo, kad A.Veryga grąžintų mokamas slaugos paslaugas ligoninėse. Pranešime rašoma: „Šiomis dienomis tūkstančiai senolių išmetami į gatvę. Iki šiol savimi negalintys pasirūpinti žmonės jiems būtiną, savo lėšomis apmokamą priežiūrą gaudavo slaugos ligoninėse. Dabar, sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos įsakymu, tokia slauga jiems bus tiesiog nutraukta.
Daugeliui ligonių ir senolių, ypač neturintiems artimųjų, nerandantiems galimybių apsigyventi senelių namuose, tai buvo vienintelė viltis išgyventi. Prisidengdama pandemija Vyriausybė, vietoje to, kad pasirūpintų derama slaugos ligoninių medicinos personalo apsauga nuo COVID-19, tiesiog atsikrato ligonių.“
Ministras visus ramino
Tačiau antradienį A.Veryga teigė, kad buvo neteisingai suprastas.
Jis kalbėjo: „Balandžio 17 d. buvo priimtas sprendimas, kad jie gali likti, susimokėdami už paslaugas. Buvo keliamas klausimas, kad likti gali ne tik vegetacinės būklės pacientai, bet ir kiti, kurie negali paslaugų gauti kitur. Ir jei žmogus negali susimokėti už tas paslaugas, nes dienų skaičių reguliuoja įstatymas, savivaldybės, matyt, turėtų ieškoti būdų, kaip tokiems žmonėms padėti susimokėti už tokių paslaugų teikimą.
Taigi tikrai niekas nesiruošia jų išmesti į gatvę arba palikti be priežiūros. Bet tai yra dar viena iliustracija, kad iš tikrųjų į socialinių problemų sprendimą buvo žiūrima pro pirštus. Tie keliami klausimai yra skirti ne sveikatos apsaugos sistemai, jei žmogus tiesiog fiziškai neturi kur būti, išskyrus gydymo įstaigas. Nes gydymo įstaigos, galiu pakartoti, yra aukštos rizikos įstaiga ir ten užsikrėtimo galimybė daug didesnė, nei būnant pavieniui.“
