Klaipėdiečiams įtartinai atrodydavo tai, kad mieste sutikto Vladimiro rankos labai smarkiai dreba, maža to, jų nagai nulakuoti įvairiomis spalvomis. Ant pirštų jis mūvi žiedus, o ir rengiasi originaliai, kitaip, nei jo bendraamžiai.
Pasirodo, dėl drebančių Vladimiro rankų kalta įgimta liga – savaiminis (esencialinis) tremoras.
„Rankos man drebėdavo ir vaikystėje, tik mažiau. Tais laikais gerų medicininių tyrimų nebuvo, tad tėvai labai ir nesiaiškino, kas man yra. Gyvenau, kaip visi vaikai. Vėliau persikrausčiau į Vilnių, studijavau architektūrą, dirbau statybose. Žmonės kartais klausdavo manęs, kodėl mano rankos dreba, bet tais laikais aš dar sugebėdavau gerai savimi pasirūpinti“, – taisyklinga lietuvių kalba dėstė klaipėdiečių rusakalbių šeimoje gimęs vyras.
Situacija po truputį blogėjo ir dabar Vladimirui sunku pačiam pavalgyti, užsisegti sagas, pasiimti prekę parduotuvėje nuo lentynos. Tarkim, tam, kad galėtų atsigerti vandens, jis jo įsipila į stiklinę, ją pasistato ant stalo ir geria per šiaudelį – rankose stiklinės ilgėliau nenulaikytų.
„Neretai parduotuvėse prašau žmonių, kad paduotų reikiamą prekę, bet kai kurie nuo manęs išsigandę atšoka. Ir socialinės darbuotojos nenori manęs pamaitinti, sako, kad turiu tą daryti pats“, – pasakojo Vladimiras.
Dėl savo ligos jam tenka nuolat (maždaug kartą per mėnesį) keliauti pas gydytojus neurochirurgus į Kauną. Jau buvo suplanuota smegenų operacija, kuri turėtų rankų drebėjimą pristabdyti, tačiau dėl karantino ji buvo atidėta.
„Operacijos nebijau, tikiu, kad viskas bus gerai“, – tvirtino vyras.
Atrodo, kaip nori
O kodėl jis atrodo taip originaliai, kodėl, nors ir sunku, ant pirštų kasdien maunasi masyvius žiedus, kodėl segi auskarus? „Kas per klausimas, juk jūs žinote, kelinti dabar metai? Visi turi teisę atrodyti taip, kaip nori“, – pyktelėjo.
Po to dar paaiškino, kad noras atrodyti neįprastai tikriausiai jam kilo dėl to, kad jis domisi ezoteriniais dalykais. Kai buvo vaikas, kaimynystėje gyveno būrėja, kuri pamokė jį įvairių būrimų, sakydama, kad jis turi tam dovaną.
Ir dabar Vladimiras kartais žmonėms buria ateitį. Tik uždirbti iš to jam neišeina, tiesiog norisi padėti žmonėms susigaudyti sudėtingose situacijose. Pasak jo, už tai, kad sako tiesą į akis, tie kartais ant jo ir supyksta.
„Bet toks jau aš esu – visada sakau tai, ką galvoju“, – teigė pašnekovas.
Na, o nagus lakuotis Vladimiras pradėjo todėl, kad... pats dėl nepaklusnių rankų negali jų nusikirpti. Dėl to jis vis lankydavosi pas manikiūrininkę, o kartą, pamatęs žurnale vyriškus lakuotus nagus, ir pats tokių užsinorėjo.
Neteko buto ir mylimosios
Vladimiras gyvena vienas kukliame nedideliame socialiniame būste Klaipėdoje. Papasakojo, kad visai nedaug trūko, kad senoji darbovietė Vilniuje būtų jam skyrusi gerą butą – laukė eilėje butui gauti ir jau buvo joje vienas pirmųjų, bet tada laikai pasikeitė, Lietuva tapo nepriklausoma ir išsvajoto buto jam nekliuvo.
Tuomet jis gyveno Vilniuje bendrabutyje su drauge, tačiau su ja išsiskyrė, nes kilo įtarimų, kad ji jam neištikima. Po to grįžo į gimtąją uostamiestį, glaudėsi tai šen, tai ten, kol galiausiai gavo socialinį būstą.
Vladimiras turi giminių, tačiau jo ryšiai su jais nutrūkę. Sako, kad geriausias jo gyvenimo laikotarpis buvo tuomet, kai jo tėvai buvo gyvi ir jie gyveno visi kartu, o vėliau viskas pradėjo eiti blogyn ir blogyn.
Kadangi neįgalumo pašalpa nedidelė, Vladimiras turi apie 2000 Eur skolą. Ji susikaupė per kurį laiką, kai trūkdavo pinigų, tarkim, kelionei pas medikus į Kauną. Prisipažino, kad kelis sykius ir greitąjį kreditą buvo pasiėmęs, nes neišmanė, ko griebtis.
Pokyčių sulaukė, sudaužęs virdulį
Dabar atsirado vilties, kad Vladimiro skolas pavyks sumažinti, o jo gyvenamąsias sąlygas – pagerinti. Tokios vilties atsirado, kai pašnekovas susipažino su Michailu – žmogumi, seniau organizavusiu pagalbą vienišai močiutei Stefanijai, gyvenusiai gaisro nusiaubtame bute.
Michailas susipažino su Vladimiru per feisbuką (naudotą kompiuterį neįgaliam vyrui prieš kurį laiką atidavė pažįstama, ir nuo tada jis mėgsta prie jo pasėdėti, nors į reikiamus klavišus pataikyti ir nelengva).
Tą vakarą Vladimirui iš drebančių rankų iškrito ir sudužo elektrinis virdulys. Tuomet jis, susinervinęs dėl nesėkmės, į vieną klaipėdiečių feisbuko grupę parašė, kad jam, neįgaliam žmogui, reikia pagalbos. Sakė, kad nieko pasiekti šiuo įrašu nesitikėjo, tiesiog norėjo išlieti emocijas.
Įrašą perskaitęs su Vladimiru ir susisiekė Michailas. Susipažino, pasidomėjo jo situacija ir ėmė organizuoti paramą.
Gana greitai rado baldų meistrą, sutikusį nemokamai pagaminti sieninę spintą, kurios Vladimirui labai trūko (spintos rinkos kaina – daugiau nei 1000 Eur.) Dabar spinta jau pagaminta, Michailas tik laukia siuntos su dažais ir teptukais, kad nudažytų jai skirtą vietą, ir tada ji bus pastatyta.
Taip pat Michailas socialiniuose tinkluose renka finansinę paramą Vladimiro skolų grąžinimui. Kol kas pavyko surinkti 303 Eur.
„Kiekvieną kartą, kai sulaukia pervedimo į savo banko sąskaitą, Vladimiras man apie tai praneša, nors jo ir neprašiau, kad man raportuotų“, – sakė Michailas.
Taip pat jis ieškojo savanorių, kurie padėtų Vladimirui pasiremontuoti aptriušusį butą. Vyras jau seniai turėjo įsigijęs tapetų, kad pats kambario išsitapetuoti nepajėgė – jo drebančioms rankoms šis darbas būtų per sunkus. Tiesa, dabar dėl karantino remonto darbai sustojo.
Michailas pastebėjo: „Nereikia teisti žmonių pagal jų išvaizdą. Reikia pasistengti suprasti, kad drebančios rankos ir garsi, trūkinėjanti kalba – visiškai normalus reiškinys, kai žmogus serga tam tikra liga. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie suprato, kad Vladimiras – toks pats žmogus, kaip visi, ir jam reikia pagalbos.“
O Vladimiras sakė, kad susipažinus su Michailu į jo gyvenimą atėjo teigiamos permainos – gal pagaliau pavyks pasigerinti savo buitį ir pasijusti geriau.
Norintieji padėti Vladimirui informaciją, kaip tą padaryti, ras čia.
