Daugeliui jį pažinojusių žmonių, kolegų ir, žinoma, jo gerbėjų iki šiol nesitiki, kad Šapro nebėra. Juk jo būdavo visur tiek daug. Tačiau, neabejotinai, daug ir liko.
Aktorius iš didžiosios raidės, bet už nuolat keičiamos kaukės – jautrus, uždaras, o kartais galintis tiesiai į akis išrėžti viską, ką galvoja, žmogus. Išsilavinęs. Muzikalus. Stilingas. Galantiškas. Tokį V.Šapranauską iki šiol prisimena ir jo kurso buvusioje Vilniaus konservatorijoje draugai.
„Jo gyvenime buvo kažkas skaudaus, apie ką greičiausiai niekas nežinojo. Jis nemėgo atvirauti apie savo išgyvenimus. Gal jam labai trūko tėvo? Ar jis iš viso jo nepažino, ar nenorėjo kalbėti apie jį, taip ir liko paslaptis. Kalbas apie tėvą Vytas visada užvualiuodavo.
Kartą mestelėjo: „Gruzinas“. Suprask, jo tėvas buvo gruzinas. Kažkokia nesąmonė – Šapranauskas – gruzinas“... – portalui lrytas.lt pasakojo viena V.Šapranausko bendramokslė, vėliau su juo kartu dirbusi ir Vilniaus Rusų dramos teatre.
Buvusi aktorė iki šiol V.Šapranauską prisimena, kaip itin jautrų žmogų. Net ir studijų metais jis apsiverkdavo, atrodytų, nei iš šio, nei iš to. Gal be jokios priežasties, o gal tiesiog užplūsdavo nelinksmos mintys ar prisiminimai.
„Dažnas Vytą laikė juokdariu ar klounu. Bet juk tie, atseit, klounai visada būna jautrūs, pažeidžiami žmonės. Toks buvo ir jis – savo klounadomis ir juokais lyg gaubtu pridengdavo išgyvenimus, o galbūt ir kokias nors nesėkmes, praradimus“, – svarstė V.Šapranausko jaunystės laikų draugė.
Gražus gyvenimas – prigimtis
Ir tie, kurie su V.Šapranausku bendravo artimiau, ir jo talento gerbėjai pastebėdavo, kad jam buvo svarbu stilingai ir skoningai rengtis. Jis mėgo gerus restoranus, skaniai pavalgyti, o ir pats neblogai gamindavo.
„Tokių dalykų išmokti neįmanom. Tai – prigimtis. Nors su mama Vilniuje gyveno labai kukliai, bet net studijų metais visada būdavo nepriekaištingai apsikirpęs ir apsirengęs. Bendramokslių į namus niekada nekviesdavo, bet man kažkodėl darydavo išimtį.
Kartą pasiūlė pas jį užsukti, esą pavaišins labai gera kava, o iš tikrųjų jam verkiant reikėjo namuose dar kartą pasilyginti kelnes ir pavalyt ant jų atsiradusią nedidelę dėmelę“, – prisiminė V. Šapranausko kursiokė.
Ji iki šiol yra išsaugojusi V.Šapranausko dovanotus piešinius, panašius į ofortus. Smulkios, pedantiškai suguldytos jų linijos irgi liudija, kad autoriaus būta itin jautraus, visapusiškai gabaus žmogaus.
Visų reikalų bendraminčiai
„Mes buvome visų reikalų bendraminčiais“, – prisiminė vienas žymiausių kompozitorių, rašančių muziką teatrui Faustas Latėnas.
Su V.Šapranausku jis susipažino, kai aktorius po studijų 1980 m. dirbo Vilniaus Rusų dramos teatre: „Jis visada turėjo sveikų pretenzijų tapti geru aktoriumi. Nors kurį laiką buvo antraplanis aktorius, tačiau, kai iš Maskvos atvažiavo Grigorijus Gladijus ir ėmėsi statyti Vladimiras Nabokovo pjesės „Kvietimas į ešafotą“, kurioje vaidino ir Vytas, jo vaidmuo šiame spektaklyje tapo įvykiu.
Po jo buvo įvertintas, kaip neeilinis aktorius ir pakviestas dirbti pas Rimantą Tuminą į dar tik besikuriantį Vilniaus Mažąjį teatrą“.
Primesta V. Šapranauskui jumoristo etiketė, pasak kompozitoriaus, neatspindėjo jo tikrojo, kaip aktoriaus amplua: „Tai buvo tik kaukė, būtina apsiginti nuo gyvenimo banalybių ir tuštybės, o kartais galbūt už jos slėpdavosi ir Vyto jausmai bei išgyvenimai.
Jis buvo tikras Federico Fellinio artistas, kurio vaidyboje komiškos ir tragiškos situacijos sugyvendavo su paradoksais. Jo personažų būdavo ir gaila, ir sykiu jie būdavo tragikomiški. R.Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukurtas Chloinės-Genecho vaidmuo – tikras šedevras. Jis ir kovotojas, ir idealistas, o tas jo idealizmas ir komiškas, ir šiek tiek kvailas“.
Sąmoningai nuėjo į šou pasaulį
Tai, kad R.Tuminas buvo priverstas atsisveikinti su V.Šapranausku, kurį, kaip aktorių labai mylėjo ir vertino, įtakos turėjo kai kurios pastarojo priklausomybės.
Tačiau į šou verslo pasaulį, pasak F. Latėno, aktorius visa galva nėrė ne tik dėl to, kad prarado nuolatinį darbą teatre: „Jis tą padarė sąmoningai, nes mėgo gerai rengtis (buvo verslo klasės klasės vyriškų drabužių prekės ženklo „Pierre Cardin“ veidu Lietuvoje), sekė madą, išmanė, kas joje vertinga bei kokybiška.
Jam tikrai norėjosi gražiai ir ne prastai atrodyti, gyventi pasiturimai, o to metu aktoriai, dirbdami teatre, geriausiu atveju turėjo galimybių užsidirbti tik blizgančiam sportiniam kostiumui“.
F.Latėnas neneigė, kad V.Šapranauskas žinojo savo, kaip aktoriaus vertę, ir apie sugrįžimą į teatrą svajojo nuolatos. Bet jis ir televizijos šou laidose buvo genialus ir nepralenkiamas.
„Tas jo kurtas Šinšilas – unikalus personažas. Kitose laidose Vytas taip pat buvo įdomus, juokingas, bet ne – lėkštas, o su įdomiais charakteriais“, – prisiminė kompozitorius.
Norėjo grįžti tik pas R.Tuminą
F.Latėnas ne kartą su V.Šapranausku yra kalbėjęsis apie tai, kad jis vėl norėtų sugrįžti į teatrą. Bet savo sugrįžimą į sceną aktorius siejo tik su režisieriumi R.Tuminu.
„Tokio lygio artistas, kaip Vytas, su bet kuo dirbti negalėjo. Bet tuo metu Rimas jau dirbo Maskvos J.Vachtangovo teatre. O pas ką tuomet grįžti? Užeiti į kokį nors teatrą ir išeiti, jam nereikėjo. Vienu metu lyg ir ruošėsi atvažiuot į Maskvą, kai Rimas ten vėl statė „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Bet nebespėjo“, – liūdnus prisiminimus sklaidė F.Latėnas.
Jis prisipažino ne kartą pastebėjęs draugo asmenybės tragizmą ir savotišką kančią: „Kentėjo, kaip toje garsiojoje arijoje „Juokis, Pajace“, lyg pats dainuodamas apie save ir pats raudodamas dėl savo gyvenimo, o nugrimuotu veidu riedančios ašaros nuplaudavo tą skausmą pridengiančią kaukę“.
Gyvas visose repeticijose
„Bet kurioje šalyje repetuodamas, prisimenu Vytauto būdą, kuriant, konstruojant vaidmenį. Jis bene vienintelis mano pažintas aktorius, atradęs savo būdą, kaip pagaut, kaip susigyvent su vaidmeniu. Iki šiol tais Vytauto atradimais naudojuosi. Jis visas mano pastabas, pasakojimus, kas ir kaip spektaklyje turėtų įvykti įgyvendindavo per anekdotus. O tai – vaizdu, konkretu, labai atpažįstama, paradoksalu ir netikėta. Jis tarsi išversdavo į savo kalbą mano postringavimus, per tai, kas mums visiems daug kartų matyta, pajausta, išgyventa. Taip ir turi būti. Juk aktorius negali visko ištraukti tik iš savęs ir laukti kančiose, kol supras, kaip kurti vaidmenį“, – kalbėjo R. Tuminas apie savo patirtis su V. Šapranausku scenoje.
Greičiausiai, pasak režisieriaus, jis net pats nesupratęs, kad atrado unikalų vaidmenų kūrimo būdą, kuris galėtų būti sektinu pavyzdžiu ir kitiems aktoriams, kaip vaidmenį „apgyvendinti savyje“.
Poetas negali būti senas
Svarstydamas apie V. Šapranausko gyvenimo tragizmą ir tai, kas vis dėlto slėpėsi už daugybės jo kaukių, R. Tuminas prisiminė aktoriaus namus.
„Visos jo miegamojo sienos buvo nukabinėtos spektaklių, kuriuose jis vaidino, afišomis. Dažniausiai apie jas kalbėdavo su humoru, ironiškai. Ir man, atrodė, na, buvo premjeros, na kūrė vaidmenis, bet, pasirodo, jam darbas teatre ir visi vaidmenys buvo reikšmingi gyvenimo etapai. Jis tai vertino. O tragizmas yra duotybė, lemtis. Kiekvienas mūsų paauglystėje ko gero žudėmės ne kartą. Vytas puikiai išmanė literatūrą. Ypač – rusų. Jį persekiojo poetų Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino lemtys. Jis neįsivaizdavo savęs pagyvenusiu ar seniu. Ir aš Vytauto neįsivaizduodavau pasenusio. Juk poetas negali būti senas“, – kalbėjo R. Tuminas.
Tarėsi visi sugrįžti
„Vytautas labai norėjo sugrįžti į teatrą. Paskutinį kartą, kai matėmės Vilniuje ir, išėję naktį iš baro su buteliuku sėdėjome ant suoliuko Vokiečių gatvėje, irgi kalbėjomės apie tai. Tarėmės, kad ir jis sugrįš į teatrą, ir Sigitas Račkys, ir visi dar esantys, mylintys, jaučiantys, trokštantys, neapkenčiantys sugrįš, aš irgi grįšiu į Vilnių. Padarysim dar spektaklį apie save. O tai reiškia – apie mus visus. Nutraukė mūsų pasimatymą ir kalbas policininkai. Atpažinę Šapranauską, atsiprašė, bet tai pagreitino baigti pasimatymą“, – sklaidė prisiminimus režisierius.
R. Tuminas taip pat prisiminė, kaip tarėmės su V. Šapranausku, kad jis važinėtų į Maskvą ir dirbtų kai kuriuose spektakliuose. Kvietė, kad vėl atkurtų savo vaidmenis „Maskarade“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Revizoriuje“. Kelis kartus jau buvo sutarta, kad V. Šapranauskas pradės repetuoti J. Vactangovo teatre, bet jis taip ir nepasirodė Maskvoje. Vis kažkur dingdavo, ir dingdavo. Nesulaukė jo R. Tuminas...
Kai „Maskaradą“ Maskvoje pastatė su J. Vachtangovo tetaro aktoriais, režisierius visiems parodė spektaklių, kuriuose vaidino V. Šapranauskas įrašus. Neįtikėtina, pasak R. Tumino, bet jo mylimas aktorius buvo kur kas pranašesnis už Maskvos aktorius: „Norėjau jiems parodyti, kokia buvo Vytauto meistrystė, kaip jis valdė kūną, balsą. Kaip apie viską sugebėdavo papasakoti savo nepaprastai plastiškais judesiais. Jis savo vaidmenyse improvizuodavo, tik jau puikiai žinodamas jų istoriją. Tiesiog gyvendavo kiekviename vaidmenyje“.
„Netiesa, Vytautas – gyvas“
„Man jau darosi gėda, kad vis dar gyvenu. Daug ko jau nebėra, o aš vis dar gyvenu. Vytauto nebėra, Valdo Kukulo nebėra, Eimuntas Nekrošius iškeliavo... Visą gyvenimą savo spektakliais apgaudinėdavo, kol galiausiai taip apgavo mus visus, kad ėmė ir numirė. Net nepasitaręs, neatsiklausęs“... – nuklydęs mintimis apie draugus teatre, susigraudino R. Tuminas.
Ir čia pat prisipažino gyvenąs tam, kad padėtų išsaugoti paprastas, bet esmines vertybes – kad žmonės neužmirštų vieni kitų, kad neapgaudinėtų, kad siektų grožio ir netgi bjaurume atrastų gražių dalykų bei išgyvenimų.
„O Vytautas – tikrai gyvas. Kas kad jau praėjo septyneri metai“, – atsisveikindamas R.Tuminas virtuoziškai dar mestelėjo paradoksalią, šapranauskišką frazę ir nuskubėjo genėti paskutinių obelų savo sodyboje, kol jos dar nesusprogo.
Kas pasikars, tas nenuskęs
Kalbėdamas apie save, V.Šapranauskas yra prisipažinęs, kad turi ne penkias, o penkis šimtus silpnybių ir tam tikru momentu kiekviena jų gali būti esminė: „Viskas, kas žmogiška, man nesvetima, o kam duota pasikarti, tas niekad nenuskęs.“
Atviraudamas apie tai, kodėl atsidūrė šou versle ir televizijoje, aktorius neslėpė: „Supratau, kad verslininkas nebūsiu, o tai reiškia, kad laukia skurdi senatvė.
Jei jau lemta patirti vargą, norėčiau iš vakaro būti laimingas, o rytą nebepabusti. Tai geriau nei kankintis, būti našta kitiems ir suprasti, kad nepajėgi savimi pasirūpinti“.
Savo egoizmo neslėpdavo
Vilnietis psichologas Dainius Blažys, kurio sūnaus krikštatėviu buvo V.Šapranauskas, po jo tragiško pasitraukimo iš gyvenimo kalbėjo apie ypatingą draugo gebėjimą stebinti kitus: „Po 35 metų pažinties apie žmogų galiu kalbėti tik kaip draugas, net jei kartais pasirodytų, kad mėginu kalbėti kaip psichologas.
Vytas buvo vientisa asmenybė ir kažkokio „žmogiškojo Šapranausko“ paveikslo kūrimui (atskiriant, koks jis buvo savo profesijos atstovas, o koks – gyvenime) jis nepritartų. Tai žmogus, norėjęs ne prisitaikyti prie pasaulio, o pamėginti keisti šį pasaulį pagal savo supratimą. Aš irgi apstulbau, kai per Jonines gimęs ir atsinešęs Jono vardą mano sūnus po mėnesio mūsų bendravimo su Vytu tapo Vytautu“.
Pasak D.Blažio, jo draugas buvo didelis egoistas. Tik, skirtingai nuo kitų, V.Šapranauskas niekada to neslėpdavęs. Šią nuostatą demonstruodavo arba pabrėžtinai atvirai, arba subtiliai šiurkščiai, o kartais elegantiškai, bet – tiesmukai.
„Nustebti pačiam ir nustebinti kitus – Vytui tai buvo pagrindinis stimulas ką nors veikti. Jei pasaulis nustoja stebinti, jei Vytas nebegali ar nebenori šio pasaulio stebinti pats, jam darydavosi neįdomu. Toks gyvenimas jam prarasdavo prasmę ir vertę. Nesvarbu, ar tai būtų scena, ar šiaip koks pokylis.
Vytas buvo labiau išprusęs už aplinką, kuri jį garbino arba keikė. Jis vadovaudavosi vieno mąstytojo įžvalgomis – spręsti, ar žmogui gyvenime pasisekė, ar ne, galima tik po jo mirties“, – yra kalbėjęs D.Blažys apie V.Šapranauską.
Šiandien niekas neabejoja, kad V.Šapranauskui pasisekė tapti didžiu artistu, o visas tik jam pačiam priklausiusias gyvenimo kaukes jis išsinešė su savim.
