Žiemą praleidę šiluma alsavusiose Buenos Airėse Eglė, Estebanas ir Dita vasario viduryje grįžo į Kauną.
Gal buvo kokia priežastis, kodėl nesulaukusi tikrojo pavasario šeima sumanė parvykti į moters gimtinę?
E.Colucci šmaikštavo, kad labai pasiilgo grietinės. Pasirodo, tai labai rimta priežastis iš kito pasaulio krašto grįžti namo.
„Iš tiesų Argentinoje būčiau daug laimingesnė, jei būtų galima nusipirkti grietinės. O jei rimtai, tai anksčiau mums būdavo normalu metus praleisti Lietuvoje ir metus – Argentinoje.
Netgi gimus Ditai buvome naivūs ir bandėme tęsti tokį gyvenimo būdą, tačiau pamatę, kokią žalą tokie ilgi skrydžiai daro vaikui, nutarėme kraustytis kas kelerius metus“, – pasakojo anksčiau reta viešnia gimtinėje buvusi tapytoja.
Šiemet paskutiniai metai, kai šeima neturi derintis prie mokymo įstaigos, kurią lanko dukra. Todėl jie nutarė šia proga pasinaudoti ir praleido Argentinoje kelis mėnesius išvengdami niūrios lietuviškos žiemos.
Derinti gyvenimą dviejose tokiose tolimose šalyse ir mokslo įstaigas abiejose valstybėse, ko gero, nebus lengva ir ateityje, todėl patirties tėvai semiasi iš ambasadų darbuotojų, šnekasi su kitomis mišriomis šeimomis, kurioms kas kelerius metus keisti gyvenamąją šalį yra įprasta.
Keisti šalį – žaismingas gyvenimo nuotykis, kuriam lengvai pasiduoda linksmo būdo tapytoja, jos išrinktasis klasikinės gitaros meistras ir nenustygstanti keturmetė.
Bet didžiajam nuotykiui – kelionei aplink pasaulį – prieš dešimtmetį ryžosi pati Eglė, metus praleidusi Japonijos meno rezidencijoje.
Architektūros studijas Kauno technologijos universitete baigusi Eglė Vilniuje dirbo reklamos agentūros meno vadove. Tačiau ji daug tapė, dalyvavo parodose, konkursuose.
Laimėjusi kūrybinę stipendiją kelionei į Japoniją Eglė paliko darbą agentūroje ir susiruošė į didįjį gyvenimo nuotykį.
„Nuo to ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas visą energiją atiduodant tapybai. Argentiną aplankiau įpusėjusi pasaulinę kelionę. Likusią kelionės dalį praleidau galvodama, kad ten grįšiu.
Kadangi Japonijos meno rezidencijoje buvo mokamas atlyginimas, be to, sėkmingai pardaviau nemažai paveikslų, kelionei pinigų netrūko.
Tačiau sunku apskaičiuoti, kiek reikia turėti pasiruošus santaupų tokiam iššūkiui, numatyti problemas. Todėl rinkausi pigiausią keliavimo būdą ir neišlaidaudavau“, – prisiminė menininkė, tuo metu Japonijoje surengusi keletą asmeninių parodų.
Nors metai Tekančios Saulės šalyje lietuvei buvo darbingi ir greitai prabėgo, ji dar metus skyrė didžiajai kelionei.
Eglė įsigijo skrydžių paketą, kuris lėktuvams skriejant aplink pasaulį leidžia pasirinkti stoteles ir datas.
Keliautojai patiko tai, kad nereikėdavo grįžti į tą patį oro uostą norint nukeliauti iš vieno žemyno į kitą.
Lėktuvo bilietų paketas metus skrieti aplink pasaulį lietuvei anuomet kainavo 2 tūkstančius eurų, o kelionės išlaidoms ji planavo skirti 10 eurų per dieną.
„Pradėjau skrydžiu Prancūzija–Meksika, vėliau laukė Panama–Ekvadoras, Čilė–Naujoji Zelandija, Australija–Indonezija, Tailandas–Nepalas ir iš Indijos vėl parvykau į Prancūziją. Keliaujant aplink pasaulį didžiausią įspūdį paliko Buenos Airės.
Slapčia svajojau, kad būtų smagu patirti tikrąjį, o ne turisto gyvenimą Argentinoje“, – pasakojo lietuvė. Jai nuo Argentinos sukosi galva, nors dar nebuvo sutikusi likimo siųsto mylimojo.
Keliaudama po pasaulį tapytoja pasisėmė patirties, pažino kitų šalių kultūrą ir gali būti, kad subrendo kaip menininkė.
Lotynų Amerikoje Eglė buvo miegojusi viešbučiuose, panašiuose į kalėjimą, kai tualetas yra šalia lovos, o Indijoje jai teko gyventi vienuolynuose apskritai be tualeto ar dušo.
Tačiau jos lankytos šalys nebuvo brangios, o Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje moteris apsistodavo pas keliautojus priimančias šeimas.
„Šių šalių gyventojai jaučiasi toli nuo viso pasaulio, todėl noriai priima keliautojus“, – yra pastebėjusi lietuvė.
Naujojoje Zelandijoje Eglė buvo radusi galimybę dvi valandas per dieną už nakvynę ir maistą dirbti orchidėjų ūkyje. Tačiau ją priėmęs šeimininkas buvo skulptorius. Sužinojęs, kad ji tapo, paruošė drobę paveikslui nutapyti, užuot leidęs kūrėjai kapstytis po žemes.
Atsidėkodama už priėmimą šeimose Eglė visuomet palikdavo savo paveikslą arba iškepdavo bulvinių blynų.
Pasibaigus pasaulinei kelionei lietuvė tesėjo pažadą grįžti į Argentiną. Ji norėjo įsisukti į vietos žmonių gyvenimą ir buvo susiruošusi stoti į Buenos Airių universitetą mokytis tapybos.
„Kilus problemų dėl mano dokumentų, gitaros studijas tame pačiame universitete baigęs jaunas vyras stengėsi man padėti juos tvarkyti.
Įsivėlėme į absurdišką maratoną ir aplankėme šešiolika įstaigų, todėl susipažinti turėjome pakankamai laiko“, – apie pažintį su Estebanu pasakojo Eglė.
Nors lietuvė nebaigė universiteto, ji ne tik tapybos, bet ir skulptūros buvo nemažai ragavusi studijuodama architektūrą Kaune.
Nors Eglė tapybos mokėsi papildomai pas pedagogus, labiausiai jai padėjo pašaukimas, nes anksti suprato be tapybos negalinti gyventi.
„Aš gyvenu tapymu“, – pabrėžė Eglė, 2011-aisiais Buenos Airėse ištekėjusi už Estebano. Jų vestuvės nebuvo didelės, nors Argentinoje įprasta tokia proga sukviesti net tolimiausius gimines, draugus, kaimynus, pažįstamus.
Didelės puotos nenorėję jaunavedžiai susituokė 17 artimųjų akivaizdoje, jiems buvo svarbu, kad ceremonijoje dalyvautų giminės iš abiejų šalių.
Tarptautinėje šeimoje skamba Argentinos valstybinė ispanų kalba, tačiau duktė moka kalbėti ir lietuviškai.
Eglė gimtąja kalba dažnai kalbasi su Dita, o atvykusi į Kauną duktė lanko lietuvišką vaikų darželį, todėl įgūdžiai dar labiau gerėja.
Su tėvu mergaitė šnekasi jo gimtąja ispanų kalba, bet pereiti iš vienos kalbos į kitą mažametei nėra keblu – ji įprato greitai susigaudyti įvairiose situacijose, tam padeda ir argentinietiškas temperamentas.
Paklausus, kokie panašumai Eglę sieja su Estebanu, tapytoja vardija nemažai skirtumų.
„Mes klausomės skirtingos muzikos, tačiau taip pat suprantame filmus. Skirtingai spaudžiame dantų pastą, todėl vonioje jų turime dvi. Valgį namuose ruošia jis, o remontą darau aš.
Jis aistringai domisi politika, o man sunku prisiminti Argentinos prezidento vardą. Tačiau kas labiausiai mus sieja – tai, ko gero, abipusis supratimas, ką reiškia turėti aistrą kūrybai ir visą energiją paskirti jai. Mes niekada nesupratome žmonių, kurie nuobodžiauja ir neturi ką veikti.
Aktyviai dirbame nuo ankstaus ryto ir mums labai trūksta laiko savo sumanymams įgyvendinti“, – pasakojo Eglė.
Estebanui, kaip ir žmonai, nepatinka šokti tango, nes jis groja klasikine gitara, jam patinka įrašinėti šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, o ne tango muziką.
Gitaristas jau nemažai koncertavo Lietuvoje, nes atvykęs į žmonos tėvynę jis nenori laiko leisti veltui. Argentinietis taip pat rengė meistriškumo kursus studentams Estijos muzikos ir teatro akademijoje.
Žmona prie vyro kūrybos prisideda tuo, kad kuria grafinį jo kompaktinių diskų dizainą.
Kas argentiniečiui Lietuvoje patinka?
Vyras pastebėjo, kad mūsų šalies moterys gražios. Tad ne kartą apsilankęs Lietuvoje jis pagaliau suprato, kodėl į žmonas išsirinko lietuvę.
Sutuoktinės gimtinėje vyras nesijaučia svetimas, nors lietuviškai kalbėti jis neišmoko, turguje sugeba nusipirkti maisto produktų.
Jųdviejų dukrai, turinčiai lietuviško ir argentinietiško kraujo, nesudėtinga pritapti abiejose šalyse, pajusti skirtingą kultūrą. Tačiau jos motinai perprasti argentinietiško charakterio ypatumus nelengva.
Argentiniečiai mandagūs, tačiau lietuvė su šypsena prisimena, kad link atsiradusios laisvos sėdimosios vietos viešajame transporte reikia įžūliai brautis.
Jai net buvo kilusi mintis nutapyti kovos dėl galimybės prisėsti sceną.
„Mes, lietuviai, paprastai diplomatiškiau artinamės prie laisvos kėdės autobuse, tačiau ten žmonės vikresni – jei bandysi atsisėsti elegantiškai, argentinietis tikrai greičiau įspraus savo sėdynę.
Dėl tos greitos reakcijos gatvėje paklausęs kelio atsakymą gauni dar neįpusėjęs klausimo.
Argentinoje labai daug šunų ir psichologų – manyčiau, kad tai yra dėl stokos būti išklausytam iki galo“, – įžvalgomis dalijosi menininkė.
Ramios aplinkos tapymui jai nereikia, tačiau svarbu, kad niekas nepertraukinėtų dirbant. O tai buvo beveik neįmanoma auginant kūdikį.
„Tapusi mama pastebiu, kad nė menkiausio namų ruošos darbo negaliu atlikti nepertraukiama.
O Buenos Airės yra milijoninis miestas, todėl įvairiausių siužetų ten knibždėte knibžda“, – šitaip apie motinystės rūpesčių ir tapybos siužetų derinimą kasdienybėje užsiminė E.Colucci.
Lietuvės darbai įgavo argentinietišką spalvingumą, net ir temų dailininkė semiasi tango mokyklose. Nors E.Colucci gyvena tango tėvynėje, šio šokio nešoka, kaip ir jos vyras, atvykęs į Lietuvą neragauja cepelinų ir nežaidžia krepšinio.
Eglė tapo argentinietiško tango šokėjus, mėgsta juos šaržuoti, vaizduoti nepatrauklius ir grėsmingus. Pasirodo, dėl tango šokimo tiek Lietuvoje, tiek Argentinoje ji patyrė neigiamų emocijų.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje moteris turi kovoti už partnerį, pereiti tarsi grožio konkursą ir nuolat drebėti, kad partneris jos nepaliktų.
O Buenos Airėse jai nugirdus, kaip vieno renginio metu vyrų grupė dalijosi įspūdžiais ir kritikavo šokėjas, lietuvė nutarė daugiau į šį šokį nedėti pastangų.
„Palieku tai tvirtesnio charakterio moterims. Man šokis siejasi su gerai praleistu laiku, bet ne papildoma įtampa“, – tvirtino akvarelių seriją „Tango su tobula moterimi“ sukūrusi E.Colucci, kurios darbus graibsto meno pirkėjai.
Kadangi Lietuvoje nedaug kas gali įsigyti didelio formato rimtą meno kūrinį, kai kurie menininkai spausdina savo kūrinių reprodukcijas už mažesnę kainą.
E.Colucci toks būdas nėra priimtinas, todėl verčiau menininkė pasiūlo klientams nors ir pasikartojančia tema, tačiau ranka nutapytų, autentiškų ir vienetinių mažo formato darbų.
