Kovo 14-ąją grįžęs iš kalnų Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro gydytojas D.Rauba tapo savotišku koronaviruso ekspertu.
Medicinos mokslų daktaras gali papasakoti ne tik tai, kaip greitai plinta šis užkratas ir ką pirmiausia pajunta ligoniai, kokių nesusipratimų gali iškilti naudojant įvairius testus, bet ir kaip sunku pasveikti, nes nėra aiškių kriterijų, kada persirgęs žmogus vertinamas kaip sveikas.
Šiemet vilnietis dukart išsiruošė slidinėti. Pirmą kartą – į Italiją ir spėjo laimingai grįžti, tuo metu šioje šalyje buvo nustatyta vos 15 koronaviruso atvejų, o praėjus dar dviem savaitėms jau buvo tūkstančiai užsikrėtusiųjų.
Bet koronavirusas tuomet atrodė nepavojingas, nes iki Lietuvos jam buvo toli. Nebuvo ženklų, kad kovo 7-ąją planuota kelionė į Austrijos Alpes galėtų žlugti.
Kelionių agentūra, kuri padėjo rengti medikų išvyką, neturėjo informacijos, kad slidinėti Austrijoje yra nesaugu.
Tuo metu Austrija dar nebuvo įtraukta į sąrašus šalių, kur dėl klastingojo viruso jau buvo patariama nevykti.
Nors skrydžiai į Bergamą buvo atšaukti, Austrijoje nebuvo apribojimų, visos grupės iš Lietuvos išskrido. Zeldene prie vilniečių medikų prisidėjo buvę D.Raubos kurso draugai, kurie dirba Didžiojoje Britanijoje, taip pat JAV.
Slidinėjimui skirti vieną kovo savaitę – tokią tradiciją bendramoksliai puoselėja ne vienus metus. Atrodė, kad ir šiemet pavyks ją tęsti. Susirašinėdami prieš kelionę į slidininkų rojumi vadinamą Tirolio regioną medikai juokavo, kad įkurta grupė „Corona“, vykstanti į Austriją susigrumti su virusu ir netgi jį paskandinti stipriais gėrimais.
„Tie juokai baigėsi vos grįžome namo, nes ne mes nugalėjome koronavirusą, o koronavirusas – mus“, – apgailestavo D.Rauba.
Namuose besigydantis medikas su artimaisiais bendrauja telefonu ar virtualioje erdvėje, jaučiasi neblogai, nors atlikti testai rodė prieštaringus rezultatus.
Pagal galiojančią tvarką dar 14 dienų jis turėjo saviizoliuotis, nors kitose šalyse pasveikę medikai kur kas greičiau sugrąžinami į darbą.
– Kaip jaučiatės? – pasiteiravau gydytojo D.Raubos.
– Gerai, praėjus 29 dienoms nuo ligos pradžios sulaukiau tyrimo rezultato, kad viruso nėra, o norint pasveikti reikia dviejų neigiamų atsakymų. Ligoninėje nebuvau nė vienos dienos. Stengiausi neapkrėsti kitų.
Lėktuve sėdėjome su kaukėmis, nusileidus Vilniaus oro uoste paaiškėjo, kad vienas mūsų slidinėtojų turi temperatūros, jis buvo išvežtas su greitąja pagalba į ligoninę.
Tai buvo ženklas, kad virusas mūsų neaplenkė.
Atvykęs į Vilnių nekarščiavau, bet buvo neramu. Įtariau, kad esu apsikrėtęs, nes būnant kalnuose daugelis mūsų kosėjo, daug kas skundėsi nebūdingu silpnumu, o paskutinę slidinėjimo dieną vienas draugas pradėjo karščiuoti.
Žinojome, kad 50 kilometrų nuo Zeldeno esantis kitas miestelis, taip pat Tirolio regione, jau buvo uždarytas dėl koronaviruso infekcijos protrūkio.
Susitarėme, kad mūsų žmonos atgabentų į oro uostą automobilius su reikalingais asmeniniais daiktais, paliktų raktelius ir dingtų. Aš taip pat izoliavausi.
– Kas laukė grįžus namo?
– Slidinėjimo kurorte buvome apsistoję ne vienoje vietoje.
Pavyzdžiui, viename bute buvome įsikūrę penkiese, o kiti pas mus užsukdavo tik į svečius.
Iš penkių nukentėjusiųjų vienas atsidūrė ligoninėje, jis sirgo sunkiausiai. Net tris dienas karščiavo iki 40 laipsnių, kosulys buvo iki vėmimo.
Vėliau jis pasakojo, kad jei reikėtų rinktis kaip dovaną lėktuvą „Boeing“ ar arbatinuką, tai jis pasirinktų arbatinuką, kurį kas nors iš draugų atneštų į palatą.
Susirašinėdami trumposiomis žinutėmis su juo vis klausdavome, ar daro kraujo tyrimą, ar šviečia plaučius.
Paskelbus Lietuvoje karantiną buvo daug nerimo, manau, tuo metu nė viena ligoninė dar nebuvo pasiruošusi dideliam pacientų srautui, natūralu, kad visi bijojo koronaviruso.
– Esate sportiškos prigimties. Ar aš teisingai supratau, kad jūsų organizmas kitaip reagavo į koronavirusą?
– Su vaikinu, kuris atsidūrė ligoninėje, man teko daugiausia bendrauti, nes slidinėdami gyvenome viename bute. Kai jis pradėjo čiaudėti ir kosėti, buvau arčiausiai jo. Grįžę kovo 14-ąją mes jau kitą dieną žinojome, kad jis serga COVID-19.
Praėjus dar penkioms dienoms pakilo temperatūra ir kitiems, bet ne daugiau nei 38 laipsniai.
O man infekcija prasidėjo kaip peršalimas: laužė kaulus, norėjosi tik gulėti lovoje, nebuvo jėgų. Kitus slidinėtojus vargino kitokie negalavimai. Kai kas viduriavo, kai kam dingo apetitas, o vienas mūsų draugų neteko net keturių kilogramų.
Kai kurie netgi nekarščiavo, bet dingo uoslė ir skonio pojūtis. Visi darėsi tyrimus dėl koronaviruso, nors kai kuriems atsakymas buvo neigiamas.
Bet uoslės ir skonio sutrikimai – rimtas signalas, todėl Europos rinologų draugija rekomenduoja visus pacientus, kurie net nekarščiuoja, bet turi tokių nusiskundimų, ištirti dėl koronaviruso.
– Kaip apibūdintumėte jus užklupusį kosulį?
– Atrodė, kažkas uždėjo plytą ant krūtinės.
Bet nejaučiau dusulio, nors tai – taip pat svarbus ženklas.
Vienam mano kolegai, kuris su mumis neslidinėjo, praėjus vos dviem dienoms nuo infekcijos pradžios buvo taip bloga, kad ilgiau pakalbėjęs imdavo dusti, negalėdavo net apsiversti ant kito šono. Jis atsidūrė ligoninėje, kur buvo skiriama deguonies terapija.
– Kodėl pasiryžote gydytis namie?
– Buvo apėmęs nerimas. Labiausiai nesinorėjo su kitais pacientais laukti priėmimo skyriuje, kol bus paimtas tepinėlis, atliktas tyrimas ir paaiškės rezultatas. Juk gali ir nesirgdamas apsikrėsti.
Pasitarėme, kad vyksime į ligoninę tik tada, jei atsiras dusulys ir vystysis komplikacijos.
Džiaugiuosi, kad lengvai sergantiems ligoniams pagaliau leista gydytis namie. Tai skatins daugelį žmonių darytis tyrimus, nes iki šiol daugelis nerimavo, kad lengvai sirgdamas COVID-19 infekcija būsi uždarytas tarp keturių sienų.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
