Artūras Kartanovičius (26 m.) prisipažino apie gestų kalbą sužinojęs iš serialo „Sukeisti gyvenimai“. Tuo metu jis galvojo, kad gestų kalba visose šalyse yra vienoda. Pasvarstė, kad profesija unikali, gestų kalbos specialistų nėra daug ir nusprendė stoti į Vilniaus kolegijos programą Lietuvių gestų kalbos vertimas.
Studijavo trejus metus, po studijų 2016 m. iškart gavo pasiūlymą įsidarbinti dabartiniame Lietuvių gestų kalbos vertimo centro Vilniaus teritoriniame skyriuje.
Beje, daugelis žmonių, kaip ir Artūras seniau, galvoja, kad gestų kalba visame pasaulyje vienoda. „Jei kyla klausimas, kodėl taip nėra, galite savęs paklausti, kodėl visame pasaulyje nekalbame tik lietuvių kalba“, – pastebėjo vaikinas.
Artūro kolegė Rasa Širvelytė (24 m.) taip pat studijavo gestų kalbos vertimo programą Vilniaus kolegijoje, metais jaunesniame kurse nei Artūras. Ši kolegija yra vienintelė Lietuvoje, ruošianti tokius specialistus.
Seniau Rasa buvo nusiteikusi studijuoti lietuvių kalbą, bet susimąstė, kad gali kilti sunkumų, ieškantis darbo (tokių pavyzdžių turėjo savo šeimoje), taigi nusprendė pasirinkti originalesnę specialybę.
Šie vertėjai teikia vertimo paslaugas klausos negalią turintiems žmonėms įvairiose įstaigose: aukštosiose mokyklose, gydymo įstaigose, policijos komisariatuose.
Kartais bendrauja su klientais nuotoliniu būdu skaipo programos vaizdo skambučiais, kuomet klientai prašo paskambinti į nurodytą įstaigą. Žmonių, kuriems gali prireikti tokių paslaugų, Lietuvoje priskaičiuojama apie 6000 (tiesa, šaltinių duomenys labai skiriasi).
Artūrui labiausiai įsimintini buvo vertimai, kuriuos atliko tardymo izoliatoriuje, vestuvėse, laidotuvėse. Rasa pastebėjo, kad jos dinamiškame darbe būna ir liūdnų dienų, kai tenka vertėjauti ligoninėje, kur kalbama apie sunkią lėtinę ligą, ar policijoje, kai žmogus pakliūva į bėdą.
Šiuo metu, kai šalies mastu paskelbtas karantinas, vertėjai juokauja, kad jie karantinuoti vyriausybės rūmuose: dažnai vertėjauja spaudos konferencijose, kuriose dalyvauja šalies lyderiai.
Tokių vertimų poreikis labai padidėjo, nes šiuo sudėtingu metu stengiamasi, kad visa svarbi informacija pasiektų ir klausos negalią turinčius asmenis jų gimtąja kalba.
Rasa prisipažino, kad pradžioje vertėjauti rimtuose renginiuose buvo nejauku, bet greitai apsiprato. Geriausia, kai žmogus, kurio kalbą ji verčia, kalba ne per greitai (tuomet sunku viską tiksliai perteikti), bet ir ne per lėtai, nes tada neaišku, kur per pauzes dėti rankas.
„Labai tinkamu tempu ir sklandžiai kalba ministras Aurelijus Veryga, bet ir jo kalbą versti tampa sunkiau, jeigu ji pakrypsta apie reagentus ar kitus specifinius dalykus. Sunkiau versti prezidento Gitano Nausėdos kalbas, nes jis šneka apie nekasdienius dalykus, jo kalboje daug geopolitinių ir kitokių frazių, kurias sunku perteikti“, – prisipažino Rasa. Ir pridūrė, kad dėl to prieš kiekvieną rimtesnį renginį stengiasi pasidomėti dalykais, apie kuriuos bus kalbama, kad geriau suvoktų esamą situaciją.
Kasdieniame savo gyvenime Artūras pastebėjo, kad išmokęs gestų kalbos pradėjo daug labiau gestikuliuoti rankomis paprastų pokalbių metu. Užtat rankų miklumas jam labai padeda, grojant gitara. Na, o Rasa kartais pasigaili, kad jos artimieji nemoka gestų kalbos: būtų labai patogu ja susikalbėti, tarkim, triukšmingoje patalpoje, kai tenka garsiai šaukti.
