Metų pradžioje visiškai netikėtai net pačiam sau E.Pukšta atsidūrė Egipte.
Išskrido iš Vilniaus Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-ąją. Iš pradžių buvo vienas, o vėliau atvyko draugų.
– Tai ir praėjusius Naujuosius metus sutikote ore?
– Ne, Stambulo oro uoste. Toks Naujųjų metų sutikimas – kaip tik man. Mėgstu neplanuotus dalykus. Žmonių buvo daug. Švęsti nebuvo laiko, nes reikėjo perbėgti iš vieno lėktuvo į kitą. Lėktuvas buvo pilnutėlis. Skrydžio palydovai noro iššauti šampano butelį nerodė, bet vyno įpylė.
– Kiek kelionių per metus galite sau leisti?
– Niekada nesinaudoju kelionių firmų paslaugomis. Visas išvykas susiorganizuoju pats. Dažniausiai geriausios būna tokios, į kurias išvykstu netyčia, nusipirkęs lėktuvo bilietą kartais likus vos dienai iki skrydžio.
Vykdamas į kino festivalius tą laiką irgi panaudoju kelionėms. Kai rudenį vykstu į kino festivalį Pietų Korėjoje, panašiu laiku būna jų nacionalinė šventė, per kurią korėjiečiai iš viso pasaulio būtinai grįžta namo.
Tuo metu bilietų kainos būna tiesiog kosminės. Todėl skrendu bent savaite anksčiau ir tą laiką skiriu Pietų Korėjai pažinti.
Jau ir bičiuliai korėjiečiai pastebi, kad esu buvęs netgi ten, kur jie nėra lankęsi.
Per aštuonias viešnages šioje šalyje pamačiau tikrai daug.
– Kas tame krašte buvo įspūdingiausia?
– Jau per pirmąjį apsilankymą mane pakerėjo Čedžu sala, į kurią nuvykstu, kai tik būnu Pietų Korėjoje. Džiaugiuosi, kad jos iki šiol nėra atradę masinio turizmo atstovai.
Sala – įspūdinga. Susiformavusi ant užgesusio Halasano ugnikalnio, kuris dabar laikomas aukščiausiu Pietų Korėjos kalnu. Kopti į šį kalną labai įdomu.
Privalu išeiti anksti, nes kalnas yra nacionalinio parko teritorijoje, kuri neapšviesta, o sutemus joje būti negalima. Ketvirtą valandą dienos turistus prižiūrėtojai pradeda vyti nuo viršūnės. Vaizdai ten – pribloškiantys.
– Ar Pietų Korėjoje saugu?
– Per aštuonis vizitus nepatyriau nesusipratimų. Korėjiečiai malonūs ir paslaugūs. Jeigu kuris ir nemoka anglų kalbos, tuoj pat telefone įsijungia vertimą ir išverčia, ką norėtų pasakyti.
– Palyginti netoli nuo Pietų Korėjos yra Kinija. Gal teko palyginti šias dvi šalis?
– Pietų Korėjoje jaučiausi labai saugus. O Kinijoje kažkodėl persekiojo kažkoks keistas nesaugumo jausmas, nors ten pamačiau nepaprastai įdomių dalykų ir dar kartą įsitikinau, kad keliones ir jų maršrutus reikia organizuotis tik pačiam.
Pavyzdžiui, kad Kinijoje netikėčiausiose vietose galima pamatyti įspūdingus teatralizuotus pasirodymus, išsiaiškinau pats.
Vieną mačiau – scena buvo sumontuota upėje. Kalnas panaudotas kaip scenografijos dalis. Buvo rodoma labai sena kinų legenda, kurioje vaidino keli šimtai aktorių, vaikščiojusių vandenyje.
Vaidinimo režisierius – pasauliui žinomas Zhang Yimou, režisavęs Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas. Jo filmai buvo rodomi ir Kanų, ir Berlyno festivaliuose.
Tačiau jam tenka susidurti su Kinijos cenzūra. Pernai Berlyno festivalyje turėjo būti rodomas jo filmas, bet festivaliui jau įpusėjus pranešta, esą šis filmas dar nebaigtas ir jo rodyti negalima.
Kalbant apie persekiojantį nesaugumo jausmą Kinijoje derėtų prisiminti kvietimus gatvėje gerti arbatos. Gerai, kad apie juos buvau girdėjęs.
Prasideda viskas, atrodytų, labai nekaltai – pavyzdžiui, prieina trys gražios merginos, bando užmegzti pokalbį, prašo sykiu nusifotografuoti ir lyg visai netikėtai pakviečia gerti arbatos.
Patiklesni „klientai“ vedami į kavinę – ten iš tikrųjų pilstoma arbata, bet po to tie svetimšaliai priverčiami sumokėti už visus kavinės lankytojus. Teko girdėti, kad tokiems „klientams“ dar ir kišenės patikrinamos.
Pekine prie muziejaus gerti arbatos mane kvietė iš pirmo žvilgsnio intelektualus vyras. Kai padėkojęs už kvietimą apsisukau eiti šalin, išgirdau daug nemalonių epitetų.
– Esate dažnas įvairių tarptautinių kino festivalių svečias. Kuo ypatingi vykstantys Pietų Korėjoje?
– Kol kas teko dalyvauti tik didžiausiame Azijos festivalyje, kuris kasmet vyksta Pusane.
Pirmiausia jis užburia savo atmosfera, išskirtiniu dėmesiu kiekvienam dalyviui ir nesuvaidintu mandagumu.
Žavi mane ir korėjiečių publika – ji niekada nebėga iš salės, kai rodomi filmų titrai, sėdi iki pabaigos. Lieka pokalbiuose su filmų autoriais, pateikia labai netikėtų klausimų.
Režisierius Andrius Blaževičius, sulaukęs klausimo, kodėl jis aktorių Marių Repšį duše parodė nuogą, iš tikrųjų labai nustebo. Argi žmogus turėtų maudytis su drabužiais?
Lietuva Pusano festivalyje jau puikiai žinoma. Beveik kasmet rodomi lietuviški filmai. Pernai buvo rodoma Tomo Vengrio „Gimtinė“, anksčiau – Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“, A.Blaževičiaus „Šventasis“, Manto Kvedaravičiaus „Barzak“, Šarūno Barto filmai.
– Neabejotinai ir jūs susitinkate su ryškiausiomis kino žvaigždėmis.
– To reikalauja mano profesija. Talino festivalyje yra tekę vesti pokalbį su garsiu Danijos režisieriumi ir aktoriumi Ulrichu Thomsenu. Jis vaidina filme „Naujasis popiežius“.
Vienu metu mane buvo apsėdęs aktorių ir režisierių autografų rinkimo virusas.
Dabar jau nuo to pasveikau, bet anksčiau tikslingai vaikščiodavau į visus filmus ir spaudos konferencijas, kad tik sutikčiau ryškiausių žvaigždžių.
Užsiimdavau kuo patogesnę vietą, kad būtų galima kuo greičiau pribėgti autografo. Turiu ir Nicole Kidman, ir Tomo Cruise’o, ir velionio Heatho Ledgerio, ir Penelope Cruz, ir Jessicos Barden autografus, o George’o Clooney turiu net du parašus.
Kartais būdavo galimybių persimesti keliais žodžiais su šiomis įžymybėmis. Pavyzdžiui, garsiausiam korėjiečių režisieriui Kim Kidukui pasakiau, kad jo filmas buvo rodytas Vilniuje ir sulaukė didelio publikos susidomėjimo.
Labai yra įsiminęs susitikimas mano mėgstamiausiame, šilčiausiame San Sebastiano festivalyje Ispanijoje su režisieriumi Jimu Jarmuschu ir garsiausiais Čilės aktoriais Alfredo Castro bei Paulina Garcia.
Su pastaraisiais lyg su gerais draugais kalbėjomės gal penkiolika minučių. Jie abu puikiai žinojo, kur yra Lietuva.
Kartą Kanuose atsitiktinai gatvėje buvau sutikęs Pedro Almodovarą. Jis ėjo su broliu Agustinu. Paprašiau jų nusifotografuoti sykiu ir jie mielai sutiko.
– Prisipažinkite – negi nesate buvęs pasaulinių kino žvaigždžių numylėtuose Maldyvuose?
– Žinoma, kad buvau. Bet neturėjau nė menkiausio noro apsilankyti tuose „atvirukuose“. Oro uoste iš karto išmuša iš kojų gražuolių klegesys ir glėbesčiavimaisi su turtuoliais. Juos labai greitai surenka prabangūs laivai ir išveža į tuos „atvirukus“.
Mane pasitiko mažų svečių namų savininkas iš Guraidu salos, kur gyvenau su vietos žmonėmis. Ten tiek sužinojau apie Maldyvus, ko nebūčiau perskaitęs jokiose knygose.
Kiekvienoje Maldynų saloje yra futbolo stadionas. Kasmet vyksta čempionatai – pirmiausia kiekvienoje saloje, o po to salų nugalėtojai susirenka į kažkurią vieną salą varžytis tarpusavyje.
Nors salą, kurioje ilsėjausi, galima apeiti per 10 minučių, joje yra šešios futbolo komandos.
Ten sužinojau, kad moterys į futbolo stadionus neįleidžiamos.
Ahmedas, pas kurį gyvenau, papasakojo, kad jeigu Maldyvuose atsirastų žmogus, kuris sugalvotų, ką reikėtų daryti su plastikiniais buteliais, jis taptų milijardieriumi. Šiuo metu vietos žmonės juos degina, puošia medžius ar krauna į didžiules krūvas.
– Kokias keliones jau planuojate ateičiai?
– Jau turiu bilietus į Nepalą ir Himalajus. Bet šitos kelionės yra iš tų, į kurias vienam leistis neįmanoma, todėl prisijungsiu prie patyrusio keliautojo ir alpinisto Tado Jeršovo grupės. Pažintį su Tadu aš laikau vienu įsimintiniausių gyvenimo ženklų, kai sieki didelės svajonės.
2018 metų vasarą jau žinojau, kad netrukus pradėsiu dirbti Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, o po jo būsiu laisvas. Todėl turėsiu laiko įkopti į išsvajotą Kilimandžarą Afrikoje.
Buvau nusipirkęs bilietus rugpjūčio mėnesiui. Tačiau jau aiškiai suvokiau, kad taip keliauti, kaip vienas keliavau Argentinoje, Peru ar Kosta Rikoje, nepavyks.
Žinojau, kad į Kilimandžarą niekas pavieniui be gidų nekopia. Bet iš pradžių buvau suplanavęs nuvykti į Zanzibarą.
Maniau, kad ten vietos žmonės man patars, kaip nusigauti iki Kilimandžaro ir susirasti pakeleivių kopti.
Prieš tai feisbuke perskaičiau vienos kolegės įspūdžius apie tai, kaip ji kopė į Kaukazo viršukalnę Kazbeką. Mes su ja susitikome 2018 metų gruodžio 31-osios pavakariais.
Mums kalbant draugės vyras ėmė pasakoti apie savo bičiulį T.Jeršovą, kuris jau buvęs Kilimandžare ir esą galįs man padėti. Kai susisiekėme su Tadu, išgirdau, kad 2019 metų sausio 5 dieną jis išvyksta į Kilimandžarą, o jau sausio 6-ąją prasidės kopimas.
O juk aš dar prieš pusmetį buvau įsigijęs lėktuvo bilietą sausio 5 dienai. Argi tai – ne fatališkas sutapimas!
– Kopti į Kilimandžarą (5895 m) reikia ne tik fizinės, bet ir psichologinės ištvermės. Nebijojote?
– Bijoti nebijojau. Jaučiau, kad įkopsiu, nors iki to laiko buvau kopęs tik į kiek daugiau nei trijų kilometrų aukščio Kusko viršukalnę Peru.
Bet žinojau, kad kopiant į Kilimandžarą būtina kalnų aklimatizacija.
Kopėme sykiu su keturiais lietuviais ir dar buvo daugiau nei dvidešimt vietos gyventojų. Turėjome ir tris gidus. Užkopėme mažiau kaip per šešias dienas, o leidomės tik parą.
Kalnai – pati geriausia vieta pasitikrinti save. Be to, puikus priešnuodis nuo visų socialinių tinklų, interneto, bendravimo su žmonėmis ir kvailų Lietuvos aktualijų.
Labai laukiu kelionės į Himalajus. Tikiuosi, kad koronavirusas mums su Tadu nesutrukdys išvykti į Nepalą.
– Neplanuotos kelionės ir išbandymai jų metu liudija, kad negalite gyventi be iššūkių.
– Gal labiau – be savęs pažinimo, noro išbandyti, ką galiu įveikti net iš pirmo karto.
Supratau, kad galiu su savimi susitvarkyti. O laisvės pojūtis – neišmatuojamas!
