Kelionė į močiutės gimtinę – pirmoji brolių studentų kelionė į užsienį. Lietuva jie domėjosi ir seniau, priklausė lietuvių bendruomenei Jakutijoje, o čia atvyko, apie tokią galimybę išgirdę iš savo pusbrolio Boriso. Praėję atranką jie gavo galimybę mėnesį mokytis Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose, rengiamuose Vytauto Didžiojo universitete, ir dabar dienas leidžia Vilniuje, intensyviai mokydamiesi kalbos.
Iš atšiaurojo Jakutsko broliai 6 val. skrido iki Maskvos, kur turėjo vos dieną Lietuvos vizai gauti, ir džiaugiasi, kad Lietuvos ambasadoje tą padaryti pavyko labai sklandžiai. Po to 16 val. autobusu važiavo iš Maskvos į Vilnių. Ši kelionė labai išvargino, gerai nors, kad jos metu pravažiavo Zarasus – miestą, iš kurio jų močiutė iš motinos pusės ir kilusi.
Čia gyveno vaikinų proseneliai Elena ir Norbertas Garniai su penkiais vaikais: Liucija, Vanda, Alfredu, Vytautu ir jaunėle Birute, pašnekovų močiute. Šeima turėjo nemažą ūkį, be to, prosenelis Norbertas Garnys užėmė aukštas pareigas – buvo Zarasų policijos nuovados viršininkas.
Dėl to, kai prasidėjo pirmoji sovietinė 1940-41 m. okupacija ir trėmimai, visa šeima buvo ištremta į Sibirą, išskyrus dukrą Vandą, kuri tuo metu buvo išėjusi į miestą ir išgirdo aplinkinių įspėjimus, kad namo neitų.
Prosenelis Norbertas buvo nuo šeimos atskirtas ir išvežtas dirbti į Kansko kasyklas, kur vyrai dirbo itin sunkiomis konclagerį priminusiuomis sąlygomis. Ten jis greitai mirė – susirgo dizinterija ir tuomet, užuot skyrus gydymą, buvo sušaudytas, nes taip buvo paprasčiau.
Jo žmona Elena su keturiais vaikais ištremta į vakarų Sibirą, Tomsko rajono kolūkį, pavadintą „Rassvet“ („Aušra“). Ten tremtiniai kirto mišką, taip pat augino javus, statė namus ir pan.
Pašnekovų močiutei Birutei tuo metu tebuvo 12 metų, bet, kad pagal įstatymus galėtų dirbti, parašyta, kad jai 16 m., nors ji buvo ne tik labai jauna, bet ir žemo ūgio. Beje, dėl pakeistos močiutės gimimo datos, kai vietoje 1929 m. buvo įrašyti 1925 m., vaikinams vėliau kilo daug painiavos, kai jie tvarkėsi dokumentus, norėdami gauti Lietuvos pilietybę.
Vaikinams įstrigo močiutės pasakojimas, kad per Rusiją traukiniu į tremtį gabenama jos šeima pasibaisėjo tuo, kaip blogai toje šalyje žmonės gyvena. „Jie buvo iš namų pasiėmę daug maisto, tad kartą supelijusios duonos kepalą išmetė pro traukinio langą ir išsigando pamatę, kaip dėl tos duonos būrys išalkusių vyrų pradėjo muštis, net kraujas liejosi“, – pasakojo Viktoras.
Tragiški tremtinių likimai
Tremtyje dviejų iš keturių vaikų greitai neliko. Po metų mirė vyriausioji dukra Liucija, nes susirgo skarlatina ir po jos kilo širdies veiklos komplikacijų. Panašiu metu mirė ir sūnus Alfredas, laukuose pargriuvęs ir į kietą akmenį prasiskėlęs galvą, dėl ko kilo kraujo užkrėtimas.
Sūnus Vytautas, gerai išmanęs techiką, nors ir buvo savamokslis, buvo paimtas dirbti elektriku. 1946 m. vedė rusų tautybės moterį, susilaukė sūnaus Genadijaus. Su šiuo savo pusbroliu, gyvenančiu Sankt Peterburge, pašnekovų mama bendrauja ir dabar. Tačiau ir Vytauto gyvenimas susiklostė tragiškai – 1959 d. jis dirbdamas nukrito nuo aukštos įtampos elektros stulpo ir žuvo.
Sudėtingas buvo ir Lietuvoje likusios Vandos likimas. Ji ištekėjo už savo gimnazijos mokytojo, pavarde Ūsas, ir tapo Ūsiene. Tačiau kai 1944 m. sovietų kariai iš vokiečių atiminėjo Lietuvos žemes, jie nusprendė trauktis kartu su vokiečiais, bijodami sovietų.
Per vieną bombardavimą Vandos vyras žuvo, o ji, tuo metu nėščia, buvo suimta rusų karių. Nelaisvėje ji pagimdė dukrą Nijolę, kuri visai mažutė buvo palikta močiutei, savo tėvo mamai, o Vanda ištremta į Vorkutą dirbti kasyklose.
Tačiau moteris buvo gera šokėja, taigi kasyklose nedirbo, o buvo paimta į vietinę trupę. Vorkutoje ji ištekėjo už kito tremtinio Vytauto Šalomsko ir susilaukė dviejų vaikų – Laimos ir Algio.
Šeima po maždaug 10-ies metų tremties grįžo į Lietuvą. Laima tapo menotyrininke, o Algis – dėstytoju, profesoriumi. Jie – pašnekovų mamos pusbrolis ir pusseserė, ir vaikinai, atvykę į Lietuvą, stengsis su jais būtinai susitikti. Taip pat aplinkys kapines, kur palaidoti kiti jų giminės.
Grįžti į Lietuvą sutrukdė meilė
Pašnekovų močiutė Birutė, savo brolio Vytauto (to, kuris dirbo elektriku) paraginta ir paremta pinigais, išvyko iš kolūkio į Tomsko miestą. Ten ji dirbo sanitare, valytoja ir kitokį nekvalifikuotą darbą – juk jos mokslus gimnazijoje nutraukė tremtis.
Tomske ji bene 1952 m. susipažino su pašnekovų seneliu – žydų tautybės vyru Dovydu Veksleriu. Šis buvo gimęs Austrijos sostinėje Vienoje, bet ten prasidėjus žydų persekiojimui pabėgo į Maskvą. Dalyvavo kare, kur buvo tris kartus sužeistas, o po to dirbo fotografu – keliavo po Rusiją, fotografavo ir pardavinėjo nuotraukas.
Kai užsuko į Tomską ir susipažino su Birute, netrukus jau keliavo po Rusiją kartu, nors ir buvo nesusituokę. Buvo nuklydę ir į Kazachstaną, kur susilaukė dukros Nijolės, beje, kalbančios ir lietuviškai. Vėliau, kai nukako į Jakutiją, senelio Dovydo veikla valdžiai sukėlė įtarimų, juk ji išties priminė privatų verslą. Jam buvo uždrausta išvykti iš esamos gyvenamosios vietos ir grėsė bausmė.
Tuomet jis paragino Birutę su dukrele grįžti į Lietuvą – laikams pasikeitus jos tokią teisę jau turėjo. Ir ji grįžo į gimtinę, susitiko su giminėmis, šiek tiek čia pagyveno. Bet, sulaukusi mylimojo laiško, kad pavojus jam negresia ir ji gali grįžti, nusprendė keliauti atgal į Sibirą – meilė buvo stipresnė už norą gyventi gimtinėje.
Neteko ir tėvo
Vėl susitikę, Birutė ir Dovydas oficialiai susituokė ir po kurio laiko susilaukė dukros Veros – pašnekovų mamos. Beje, ją mama norėjo pavadinti Veronika proprosenelės iš Zarasų garbei, bet klaidingai pamanė, kad vardas Vera reiškia tą patį.
Pradžioje šeima gyveno kaimo vietovėje, senelis užėmė neblogas pareigas gamykloje, močiutė buvo prižiūrėtoja bendrabutyje. Vėliau, 1982 m., senelio bičiuliui tarpininkaujant jie iš provincijos persikraustė į Jakutsko miestą, kur jam, kaip karo veteranui, skirtas butas.
Čia jų dukra Vera po kurio laiko sutiko savo būsimą vyrą Sergejų Chabardiną, Sibiro rusą, turintį buriatų ir totorių kraujo. Ten jie ir susilaukė savo sūnų Viktoro ir Iljos, dabar atvykusių į Lietuvą.
Tiesa, dabar vaikinai gyvena tik su mama. Jų tėtis 2017 m. žuvo – jis dirbo statybose brigadininku ir iš 9 aukšto nukrito ant žemės. „Į darbo saugos reikalavimus Rusijoje niekas nekreipia dėmesio“, – prasitarė broliai.
Senelius prisimena
Močiutė Birutė mirė, kai Viktorui buvo aštuoneri, Iljai – penkeri, senelis Dovydas – dar kiek anksčiau, bet jie juos prisimena.
„Labiausiai man įstrigo tas lietuvės močiutės kreipinys „vaikeliuk, vaikeliuk“ ir žodis „berniukas“. Dar atsimenu, kad ji, šiaip jau namie dažniausiai kalbėdavusi rusiškai, labai mėgo žodžiams prikabinti lietuvišką galūnę -as, tarkim, sakydavo ne „kečup“, o „kečupas“. O senelis buvo veiklus ir komunikabilus, mokantis uždirbti, tipiškas žydų tautybės atstovas. Jis ypač jis mėgo pasakoti apie karą. Vėliau mama sakė, kad tuo metu jau jautėsi, kad senelį apima senatvinė demencija, bet aš, būdamas mažas, nieko blogo nepastebėjau“, – pasakojo vyresnėlis Viktoras.
Taip pat jis atsimena, kad močiutė, nugyvenusi 72 m. ir mirusi nuo insulto, nuolat sakydavo, kad jos gyvenimas buvo sunkus. Visgi paprasti Rusijos žmonės, su kuriais susidūrė, gyvendama tremtyje, dažniausiai buvo geri. Štai kartą dirbdama miško kirtykloje nukrito nuo sielių į ledinį upės vandenį. Prižiūrėtojai, ją ištraukę, tuoj davė jai sausus drabužius, išgerti „samagono“, ir ji nesusirgo, o juk ir peršalimas tremtyje galėjo tapti mirties nuosprendžiu.
Taip pat močiutė vis pasakojo, kaip Lietuvoje gražu, žalia ir nešalta. Juk Jakutske, iš kurio dabar broliai atvyko į Lietuvą, žiemą būna –35 °C, kartais temperatūra pasiekia ir -50 °C. Vasarą ji pakyla iki + 30-40 °C – vietovei būdingi kaip reta dideli klimato svyravimai.
Dar vaikinai atsimena močiutės Birutės pasakojimą, kad skaniausias maistas, kurio ji ragavo per visą savo gyvenimą, buvo tremtyje iš vietinių gyventojų gautas rusiškas kondensuotas pienas.
Rusijoje – blogiau
Taigi močiutės pasakojimų sudominti vaikinai vis pagalvodavo apie Lietuvą, o kai pagaliau čia atvyko, liko ja sužavėti.
„Pas mus Jakutske viskas lyg ir panašu kaip pas jus – yra parduotuvių, kavinių, kino teatrų, internetas – bet viskas prastesnio lygio. Internetas lėtesnis, pastatai nutriušę, gatvės duobėtos net mieste, o iš miesto išvažiuoti sunkiai įmanoma, telieka skristi lėktuvu. Seniai žadama nutiesti geležinkelį, projektui buvo skirta lėšų, bet jis vis stringa – gali būti, kad tie pinigai buvo išvogti. Juk Rusijoje klesti korupcija ir visuomeninio turto grobstymas, sveikatos apsaugos sistema taip pat labai nepatikima“, – pasakojo Viktoras.
Vaikinai pridūrė, kad Jakutske žmonėms sunkiau verstis ir dėl to, kad nekilnojamojo turto ir komunalinių paslaugų kainos labai didelės. Neišvengiamai daug tenka mokėti už šildymą, o paskolos būstui palūkanų norma prasideda nuo 11 proc. (Lietuvoje ji šiek tiek didesnė nei 2 proc.), tad išeina, jog paėmęs paskolą bankui grąžinsi kone tris kartus daugiau nei kainavo butas.
Butų kainą Jakutske labai kelia tai, kad miestas įsikūręs ant amžino įšalo, dėl to visi pastatai statomi ant specialių giliai įtvirtinamų polių. Jei namas būtų pastatytas ant paprastų pamatų, nuo jo skleidžiamos šilumos įšalas ištirptų ir sienos pradėtų judėti į šalis.
Papasakoję apie sibirietiško gyvenimo ypatumus, vaikinai prasitarė, kad jiems nerimą labiau kelia ne pragyvenimo lygis, o politinė padėtis šalyje. „Mano jaunesnysis brolis jaučiasi ramiau, jis rūpinasi savais reikalais, o aš esu visuomeniškas, politika besidomintis žmogus ir baiminuosi dėl to, kad padėtis Rusijoje metams bėgant ne gerėja, o blogėja. Valdžios pozicija gyventojų atžvilgiu man atrodo agresyvi, ne tokia, kaip pas jus“, – aiškino Viktoras.
Žavi švara ir net „chruščiovkės“
Nieko nuostabaus, kad vaikinai iš Sibiro pagalvoja ir apie galimybę likti Lietuvoje. Juo labiau, kad jie tvarkosi dokumentus dėl dvigubos pilietybės – tremtinių palikuonys turi tokią galimybę. „Išsiruošę į Vilnių, norėjome užsiregistruoti į priėmimą dėl pilietybės, bet visos registracijos vietos buvo užimtos, nors ir buvo likę dar keli mėnesiai iki mūsų vizito. Tuomet pažiūrėjome, kad galima registruotis į priėmimą Elektrėnuose, ir, atvykę į Lietuvą, neatidėliodami ten nuvykome. Reikalus sutvarkėme, tik atsakymo dėl pilietybės suteikimo reikės laukti metus ar dvejus. Patys Elektrėnai mums labai patiko, tai gražus ir tvarkingas miestas. Seni daugiabučiai, „chruščiovkės“, ir tie atrodo labai tvarkingi. Lietuvoje ne taip, kaip Rusijoje, kur svečiams iš užsienio galima rodyti Maskvą, Sankt-Peterburgą ir Novosibirską, o kituose miestuose vaizdai prasti“, – sakė Viktoras.
Taigi dabar Lietuvoje vaikinai nusiteikę intensyviai mokytis lietuvių kalbos, o vėliau ieškos galimybės studijas tęsti Lietuvoje (Jakutsko universitete Viktoras studijuoja šilumos inžineriją, o Ilja – geologiją), galbūt čia ir ras galimybę dirbti. Čia jie jaučiasi daug laisvesni ir turintys daugiau teisių nei gimtinėje.
O ar vaikinų, su kuriais kol kas bendravome rusiškai, neišgąsdino lietuvių kalbos pamokos? „Ne, mus VDU moko labai šauni mokytoja Teklė, kuri labai gerai išaiškina visus pagrindus. Taip, lietuvių kalba sudėtinga, bet jos linksniai, sakinių struktūra – tokie patys, kaip rusų kalbos, taigi viskas man atrodo logiška ir išmokstama“, – sakė Ilja.
