Kodėl serialas buvo pavadintas „Giminės“, B.Bušma, prisipažino jau nebeprisimenantis. Gal todėl, kad Lietuvoje dažnai sakoma: „Visi mes – gimininės“ arba „Lietuva – švogerių kraštas“. Gal šį pavadinimą sugalvojo šviesios atminties serialo prodiuseris Arvydas Ilginis, o gal jame vaidinęs aktorius ir režisierius Valdas Babaliauskas, kai kartą serialo kūrėjai kažkur Dzūkijoje grybavo.
„Dabar jau ne taip svarbu, kas – pavadinimo autorius. Esu nepaprastai laimingas, kad „Giminėse“ yra vaidinę patys geriausi Lietuvos aktoriai, o kai kurie su juo užaugo, subrendo ir serialas tapo lyg jų artimas, lyg giminaitis“, – kalbėjo B.Bušma.
Paklaustas, kaip sekasi rašyti apie serialą knygą, jis prisipažino, kad, serialą kurti buvo kur kas lengviau: „Tada žinau, kad vieną ar kitą seriją būtina parašyti čia ir dabar, o, rašydamas knygą, po kelių sakinių ar puslapių galiu pasivaikščioti, pasvajoti, kai kam gal ir pasigirti. Bet kitą dieną, paskaitęs, ką parašiau, suprantu, kad nebuvo dėl ko kaifuoti. Tada viską rašau iš naujo“.
– Kurį „Giminių“ laikotarpį šiuo metu analizuojate, aprašote?
– Esu jau parašęs daugiau nei trečdalį knygos. Jei viskas seksis pagal susikurtą planą, kovą-balandį tikiuosi knygą baigti.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė idėja kurti „Giminių“ serialą?
– Kai 1991 m. rudenį sugrįžome į sovietinės armijos okupuotas patalpas, visiems norėjosi kažkokios naujos veiklos. Tuometinis LRT vadovas, šviesios atminties Skirmantas Valiulis pradėjo kalbėti, kad turi būti sukurtas koks nors lietuviškas serialas, nes kaip čia dabar mes galime gyventi be savo serialo. O tuo metu visa Lietuva alpo dėl amerikiečių muilo operą „Santa Barbara“.
Po ilgų diskusijų su S.Valiuliu, būsimu prodiuseriu A.Ilginiu ir režisieriumi Sauliumi Vosyliumi pradėjau rašyti „Gimines“. 1993 m. pradžioje S.Vosylius nufilmavo pirmąją seriją.
– Bet gi prieš tai turėjote nutarti, apie ką rašyti, kas bus pasakojama seriale ir kaip jis vystysis?
– Iš pradžių svarstėme, kad galbūt reikėtų imtis temų apie tuometinius įvykius, kai lietuviai jaunuoliai, tarnavę sovietinėje armijoje, buvo priversti slapstytis nuo persekiojimo, kai paliko tarnybą ir parbėgo į Lietuvą. Bet nusprendėme, kad nesugebėsime vien iš šių problemų sukurti serialą.
Nors aš esu žemaitis, bet savo dvasia – dzūkas, gamtos vaikas. Man labai patinka Dzūkijos miškai. Jie skamba, juose nebaugu vaikščioti vienam ir net pasiklysti. Todėl man visada patiko girininko profesija ir darbas, nes girios, miškai simbolizuoja mūsų visų, valstybės ateitį.
Mano mintims, kad seriale turėtų atsirasti girininkas pritarė ir A.Ilginis, ir S.Vosylius. Nutarėme, kad mūsų girininkas turi būti aukštas, stiprus, gražus.
Bediskutuojant gimė idėja, kad serialas turėtų būti apie kokią nors plačią šeimą. Pradėjome braižyti jos geneologinį medį. Greičiausiai taip ir gimė pavadinimas „Giminės“, bet kas jį iš mūsų pasiūlė, jau tiksliai nebepamenu. Šepučio pavardę pasiūliau aš, nes turiu svainį tokia pavarde.
Kadangi tuo metu Lietuvoje jau buvo nuspręsta grąžinti žmonėms turėtas žemes, sumaniau, kad ir mūsų serialo giminėms tai – nepaprastai svarbu. Jie pradeda dalintis turėtas, paveldėtas žemes ir dėl to tarpusavyje ima rietis. Iš to ir randasi dramaturgija.
Nors iš pradžių buvome sumanę, kad serialas prasideda tuo, kaip žinomas disidentas Antanas Terleckas su moterimis per Vilnių eina į vieną iš to meto mitingų. Bet S.Vosylius politikuot atsisakė.
– Vadinasi, taikėtės į to meto politines-visuomenines aktualijas.
– Taip. Kadangi esu šiek tiek dėl politikos išprotėjęs, ir, tik pradėjęs kurti serialą, ir dabar stebiu, klausausi kiekvieno Seimo posėdžio. Antradieniais ir ketvirtadieniais Seimo plenariniai posėdžiai mano namuose, kaip fonas, skamba vietoj muzikos.
– Ką galėtumėt apie save pasakyti, atsukus laiką į 1992 m.? Koks tada buvo B.Bušma?
– Buvau labai energingas. Man nuolatos norėdavosi ką nors daryti, naujos veiklos. Nors nebuvau tikras, ar moku rašyti, tuo metu buvau jau išleidęs dvi knygas. Populiarūs to meto žurnalai ir laikraščiai spausdindavo mano apsakymus ir apysakas.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo rašymas? Kodėl viskas susiklostė taip, kad iki šiol iš to ir pragyvenate?
– Vienu metu svajojau būti gaisrininku, po to – klounu, o vėliau nusprendžiau, kad labai norėčiau tapti aktoriumi. Deja, tik po ketverių metų studijų tuometinėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, kur buvo ruošiami aktoriai, supratau, kad scenoje ar kine aš negalėsiu dirbti. Kiti iš karto tai supranta, o štai man prireikė net studijas baigti.
– Kas atsitiko, kad atėjo toks suvokimas ir sprendimas atsisakyti aktorystės?
– Kartą buvau pakviestas padirbėti radijo spektaklyje. Kai jo klausydamasis, išgirdau savo balsą, supratau, kad jis visiškai netinka aktoriui – neišraiškingas, menkas diapazonas.
– Jau po pirmųjų serialo „Giminės“ serijų jis daugelį ėmė intriguoti, populiarumas augo kaip ant mielių. Ar jūs taip pat pasijutote žinomu, kaip dažnai sakoma – po premjeros atsibudote žvaigžde?
– Niekada nesirgau šia liga. Bet visa kūrybinė grupė tikrai jautė, kad serialą pradėjome vietoje ir laiku, kad mūsų keliamos problemos daugeliui Lietuvos žmonių – aktualios, jiems dėl jų skauda. Mums beveik kasdien buvo siūloma finansinė parama, kviesdavo į susitikimus su žiūrovais. Salės lūždavo.
Kartą, kažkur provincijoje susitikimo metu vienas pirmoje eilėje sėdėjęs vyras paklausė, kokį pažymį parašyčiau „Giminėms“ penkiabalėje vertinimo sistemoje? Atsakiau – trejetą.
Grįžtant į Vilnių, šviesios atminties aktorius, vaidinęs „Giminėse“ beveik iki pat gyvenimo pabaigos Antanas Šurna mane už tokį atsakymą žiauriai išbarė: „Privalai apie savo darbą kalbėti gerai, o, taip atsakydamas žiūrovui, prašeisi pagyrų“.
Man asmeniškai svarbiausias „Giminių“ įvertinimas buvo mano uošvės. Ji žiūrėdavo kiekvieną seriją ir žavėjosi velioniu aktoriumi Leonardu Zelčiumi, kuris vaidino Lionginą Šeputį. Sakydavo, kad jis – labai išmintingas, labai protingai kalba, doras žmogus.
Klausydamasi tokių uošvės vertinimų, žmonos sesuo, pas kurią ji Rokiškyje gyveno, kartą neištvėrė: „Mama, ką Bronius parašo, tą L.Zelčius filme ir kalba“.
Uošvė dukrai kategoriškai atkirto: „Nekalbėk nesąmonių. Ką tas Bronius gali L.Zelčiui parašyti? Argi jis gali nurodyti, ką tokiam žmogui kalbėti“?
– Seriale per visą jo istoriją vaidino beveik tie patys aktoriai. Ar, kurdamas personažus, atsižvelgdavote, koks aktorius ką vaidina?
– Aš pats sau iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kad kurdamas personažus, jų gyvenimą, girdėdavau juos kūrusių aktorių balsus, intonacijas, kalbos ritmą. Kartais mintyse net pasiginčydavau su jais.
Sunkiau būdavo kurti meilės scenas. Kartais serialo operatorius Jonas Gurskas man sakydavo: „Broniau, gal tu niekada nesi moters mylėjęs“?
– Ar buvote numatę, kelių serijų bus „Giminės“?
– Planavome sukurti septynias serijas. Tiek iš pradžių ir parašiau, bet S.Vosylius iš nufilmuotos medžiagos sumontavo aštuonias.
Po tų aštuonių serijų LRT generaliniu direktoriumi tapo Laimonas Tapinas. Pasižiūrėjo, ką mes jau buvome sukūrę, smagiai pasijuokė ir Gedimino Girdvainio teksto, kai jis sako, kad dvasiškiausias iš visų menų yra cirkas. Dar pagyrė, kad sukviesta itin žinomų, gerų aktorių komanda ir pasiūlė tęsti darbą.
– Kaip jums, kone kasdien stebint Seimo darbą, vis dėlto pavyko nenuslysti į politiką? Juk tuo metu politika buvo kur kas įdomesnė nei dabar – tiek visko buvo pirmą kartą, intriga vijo intrigą, korupcija ir švogerystė tiesiog žaižaravo.
– Nuo to apsaugojo, pirmiausia, geri, talentingi aktoriai, kurie buvo sutikę filmuotis. Kita vertus, pradėję serialą nuo žemės dalybų, šios temos neišsižadėjome. Tęsėme ją beveik per visą serialą.
Rašydamas apie tai, kokia svarbi žmonėms žemė, rėmiausi Amerikos istorija. Juk ten dėl žemės kovoję žmonės iš pradžių buvo gangsteriais, po to jie tapo kongresmenais ar net prezidentais. Kurdami valstybę, jie sukūrė įstatymus, kad apsaugotų savo asmeninį turtą.
Lygiai tas pats vyko ir Lietuvoje – kai įvairūs veikėjai visko prisigrobė, panoro tą ne visada dorai įgytą turtą įteisinti, kad vaikai ir vaikų vaikai juo naudotis.
– Ar, būdamas Seimo darbo ekspertu, turėjote bent kelis jums patinkančius parlamentarus? O gal kažką laikėte pačiais didžiausiais sukčiais?
– Šis mano supratimas keitėsi. Iš pradžių laikiausi nuostatos, kad žmogus, po nepriklausomybės atkūrimo vertas paminklo yra Vytautas Landsbergis. Vėliau mano pozicija šiuo požiūriu pasikeitė.
Labiausiai politika nuvylė, kai pradėjo kurtis partijos, tarpusavyje ėmė rietis, bet riejosi ir susiformavę stovyklos partijų viduje. Didžiulis smūgis man buvo, kai V. Landsbergis susiriejo su Gediminu Vagnoriumi, o aplink konservatorius ėmė plaktis įvairiausio plauko veikėjai. Dar labiau nusivyliau, kai V. Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis buvo pasodintas už partijos vadovo vairo. Negi seksime Rytų šalių pavyzdžiu, kur partiniai postai paveldimi iš kartos į kartą?
Dažnai pagalvoju apie savo anūką Simoną. Šiuo metu jis baigia teisės studijas. Bet juk iš karto nebus paskirtas į tarnybą kokioje nors ministerijoje, o po to išsiųstas į gerai apmokamą darbą Briuselyje. Nors tikrai – labai gabus jaunuolis, jei norės siekti teisininko karjeros, privalės pats kantriai lipti jos laipteliais.
– Greičiausiai „Giminės“ kaltos, kad bandėte dalyvauti rinkimuose į Seimą?
– Tai buvo mano didžiulė klaida, serialas – ne prie ko. Įkalbino vienas senas pažįstamas 1996 m. aktyviai dalyvavęs politikoje. Laimė, kad nepatekau į Seimą.
– Teko girdėti, kad jums buvo priekaištauta, jog „Giminėse“ nėra sekso scenų. Ar to atsisakėte taip pat sąmoningai, kaip ir politikavimo?
– Tokių priekaištų buvome sulaukę ne kartą. Galvojome, kaip suktis. A.Šurna iš karto buvo pareiškęs, kad neseksuos.
Bet reikėjo kažkaip suktis iš susidariusios situacijos. Tuomet bendromis pastangomis buvo sugalvota, kad klieriką (A.Šurnos vaidinto personažo dukters sūnus), kurį vaidino Giedrius Arbačiauskas, turėtų ištikti romanas su teta. Aš tokiam sumanymui kategoriškai priešinausi ir žiauriai susipykau su A.Ilginiu.
Laikiausi nuostatos, kad po tokių istorijų prarasime savo žiūrovus.
– Ko gero operatorius J.Gurskas buvo teisus, kad jūs greičiausiai nemokėjote moterų mylėti?
– Jau ne kartą esu sakęs, kad man filmuose visai neįdomios atviros sekso scenos. Pats niekada nebuvau davęs skaistybės įžadų, bet, mano galva, įdomiausi vyrų ir moterų santykiai – „prieš ir po“.
– Ar pavyko „Giminėse“ parodyti vyrų ir moterų santykius – „prieš ir po“?
– Potekstėse to buvo tikrai labai daug, nors A.Ilginis mane nuolatos špilkuodavo: „Tų tavo poteksčių niekas nesupras“.
Aš – ne prieš kine gražias, skoningas sekso scenas, bet savo iki šiol kurtuose serialuose to vengdavau. Tačiau ne kartą esu taip pat kalbėjęs, kas sutikčiau kurti sekso scenas, bet tik vieninteliame seriale – apie LRT nuo 1970 iki kokių 1989-1990 metų. Serialas prasidėtų tuo, kaip į televiziją ateina darbininku dirbti naujas, gražus vaikinas, kuriam nepavyko įstoti į konservatoriją studijuoti aktoriaus meistriškumo. Per tuos aštuoniolika metų jis nuo žemiausios grandies pasiekia generalinio direktoriaus postą. Jo mylimoji būtų garsi diktorė, kurios vyras – LRT tarybos pirmininkas. Oi, kaip mane intriguoja šis serialas... Deja, kol kas neradau jam partnerių ir rėmėjų.
– O pats per ilgametę karjerą LRT buvote ką nors įsimylėjęs?
– Gal ir buvo kokių susižavėjimų? Nežinau... Bet įsimylėjęs jaunystės laikais buvau tik savo žmoną.
– Esate dar sukūręs dvylika „Giminių“ serijų, bet LRT, kurios serialas jau buvo tapęs vizitine kortele, atsisakė. Ar nesijaučiate, lyg netekęs savo ilgai auginto tvirto medžio?
– Nesijaučiu nieko praradęs, nors norėjau gražiai užbaigti serialą apie jaunimą su jaunais aktoriais. Bet dabar, rašydamas knygą apie tai, kaip kūrėme „Gimines“, jaučiuosi pakylėtas. Kasdien, sėsdamas prie stalo rašyti, laukiu kur mane nuves viena ar kita tema, vienas ar kitas prisiminimas, sykiu dirbę aktoriai, kiti kūrybinės grupės nariai.
Rašau ne tik apie „Gimines“, bet ir apie jų tęsinį „Atžalos“, kuris man labai patinka. Laikau jį rimtu filmu.
– Knyga bus atvira, be nutylėjimų paraštėse, ar vis dėlto dar kažką pasiliksite sau ateičiai stalčiuje?
– Stalčiuose nieko nepasiliksiu. Apie nieką blogai nerašau. Tik dėl tam tikrų aplinkybių neminiu kai kurių žmonių pavardžių. Knygą rašau trečiuoju asmeniu. Ir į save, ir į kitus serialo kūrėjus žvelgiu tarsi iš šono, per atstumą.
