„Kai buvau maža, lankydavomės pas tetą, jie gyveno turtingai ir tas oranžinis su auksine rankena arbatinis pūpsojo sekcijoje, buvo toks nepasiekiamas svajonių indas, jį ištraukdavo tik ypatingomis progomis“, – taip vieną unikalios arbatinių parodos Paįstrio kultūros centre eksponatą pristatė Paįstrio gimnazijos mokytoja Rūta Meleškienė.
Ji prisiminė nuo pat mažų dienų spoksojusi į tą arbatinį neatplėšdama akių, nė neįsivaizdavusi, kad pati kada nors galėtų tokį turėti.
Įspūdingąjį arbatinį teta ant stalo dėdavo tik per Jonines, dėdės gimtadienį.
Kai dėdė mirė, teta pardavė namą, išsikraustė kitur, o tą gražųjį pūstašonį arbatinį atvežė ir padovanojo dukterėčiai.
„Šiaip jis nėra vertingas, bet man labai brangus kaip tetos ir vaikystės prisiminimas. Aš jį labai saugau, ant stalo dedu irgi tik per didžiausias šventes“, – pasakojo pedagogė.
Parodai arbatinius ji surinko iš savo gatvės gyventojų, eksponatus vežė ir iš Piniavos, mat ten gyvena giminaičiai.
Pūtė dulkes nuo senienų
Kai prieš Kalėdas buvo paskelbta žinia apie būsimą parodą ir paįstriečiai paraginti iš palėpių traukti senus arbatinius, moterys iš pradžių gūžčiojo pečiais: ką gi sudomins tas įprastas virtuvės rakandas?
Bet kai visi ėmė revizuoti spinteles ir sandėliukus, pūsti dulkes nuo primirštų senienų, sukilo prisiminimai, o jie ir azartą įžiebė.
„Nueina moterys į treniruotę sporto salėn ir viena kitą klausinėja, ar jau atnešė kokį arbatinį. O tą, kuri nieko dienos švieson neištraukė, draugės ragina paskubėti“, – pasakoja parodos sumanytoja, kultūros centro vadovė Daiva Kiršgalvienė.
Parodai buvo sunešta 220 arbatinių. Fajansinių, porcelianinių, aliumininių, geležinių, be jokio dekoro ir prašmatniai ištapytų, savam krašte pagamintų ir iš tolimiausių kraštų atvežtų, pačių pirktų ir svarbiausiomis gyvenimo progomis dovanų gautų.
R.Meleškienė arbatinių ekspozicijai pritaikė ir savo brolio Egidijaus Valantinavičiaus jaunystės laikais tapytą natiurmortą, mat jame nupieštas arbatinis.
Dabar Dailės akademiją baigęs E.Valantinavičius gyvena Vilniuje, o natiurmortą tapė dar būdamas mokinys, kai lankė Panevėžio dailės mokyklą.
„Kuičiausi tėvų namų palėpėje ieškodama senų arbatinių ir radau tą brolio darbelį, gal nė pats nepamena, kad tokį kadaise nupaišė“, – sako R.Meleškienė.
Neišvaizdžiam – šimtas metų
Pirminė D.Kiršgalvienės idėja buvo senų arbatinių paroda, tačiau paįstrietės nesutarė dėl sąvokos „senas“.
Vyresnioji karta senu daiktu vadino tą, kuris jau pusšimtį metų atitarnavęs, o jaunimui ir prieš dešimtmetį gamintas indas jau atrodo senas.
„Man 40 metų, o tetai – 60, mums abiem vestuvių metu dovanų gauti indai atrodo jau seni, o tą „senumą“ skiria 40 metų“, – aiškina R.Meleškienė.
Jos teta Eugenija Mikoliūnienė – eksponatų rekordininkė, ji surado ir parodai davė išsaugotą arbatinį iš vestuvinio servizo ir dar 6 skirtingu laiku įsigytus arbatinius.
Dalė Valentienė atnešė keletą arbatinių dar su kainomis. Anuomet jie kainavo brangiai – 26 rublius. Net 35 metus arbatiniai taip ir pragulėjo neišpakuoti.
Tuos arbatinius vyras parvežė iš Rusijos, kai 1984 metais važiavo ten pirkti žigulių. Tą datą moteris tiksliai prisimena, nes tai buvo pirmas jų šeimos automobilis.
Edita Mikoliūnaitė pateikė tėvų arbatinį, tam indui 51 metai. Prieš tiek laiko jos tėveliai Genutė ir Kazimieras Mikoliūnai susituokė. Tada jie gyveno Pasvalio rajone, arbatinį gavo dovanų vestuvių proga nuo kolūkio vadovybės.
„Stasė Benediktavičienė pasakojo, kad jos arbatinis primena geriausius gyvenimo metus, kai su draugėmis susėsdavo prie puodelio arbatos, dabar likę tik šilti prisiminimai“, – pasakojo D.Kiršgalvienė.
Graudžiais prisiminimais apgaubti ir Jolitos Rutkauskienės eksponatai: jie priklausė šiemet mirusiai jos mamai.
Ekskliuzyvinį eksponatą pateikė Rimantas Pranys. Jo atneštam arbatinukui – beveik šimtas metų. Mažas ir neišvaizdus indas į vyro namus atkeliavo iš uošvių tėvų. Jis likęs vienintelis iš indų servizo, kurį naudojo trys kartos.
Saugodama graudžiai raudojo
Tie, kas namie nerado parodai tinkamų arbatinių, nešė rusiškus „samovarus“. Jų beveik kiekvieni namai turi, sovietmečiu buvo populiaru „samovarus“ dovanoti.
Jordana Javtokaitė atnešė prieš 190 metų pagamintą „samovarą“, kurį jos vyrui dovanų draugai atvežė iš Sankt Peterburgo.
Diana Stakelienė atnešė ašarom aplaistytą arbatinuką. Tiesa, prie jo verkė prieš keturis dešimtmečius, bet iki šiol prisimena.
„Jos tėvas tą arbatinį gavo dovanų iš bendradarbių. Tėvas nuėjo į jam suruoštą puotą, o dukrą paliko dovanos saugoti. Sėdėjo vaikas ilgiausiai, o kai atsibodo, ašaros pabiro“, – paįstrietės arbatinio istoriją perpasakojo D.Kiršgalvienė.
Kriaušės formos geležinį arbatinį savo namuose rado Alma ir Stasys Jankevičiai.
Sodriai gėlėmis išpieštą indą atnešė jauna pareigūnų Elidos ir Tomo Kriščiūnų šeima. Jie į Paįstrį neseniai persikraustė iš Kupiškio, nors T.Kriščiūnas – paįstrietis, jo tėvas Vaclovas Kriščiūnas daug metų vadovavo Paįstrio gimnazijai.
Šveitė visą savaitę
Atskiras stalas skirtas seniems aliumininiams, dabar buityje nebenaudojamiems arbatiniams.
Sandra Storastienė tokį rado močiutės viralinėje, arbatinukas buvo juodutėlis, prireikė visos savaitės, kol nušveitė iki blizgesio.
Kooperatyvų laikus primena mokytojo Ramūno Locnio parūpinti eksponatai. Jie dengti aukso spalvos ar perlamutro glazūromis, su atspaustais rokoko stiliaus paveikslėliais.
Ryškiai raudonas, kiniškais rašmenimis išmargintas arbatinis priklauso šokių vadovei Nijolei Vidžiūtei.
Kai prasidėjo arbatinukų rinkimo atrakcija, moteris apgailestavo, kad nieko parodai tinkamo neturi, visi arbatiniai prieš 20 metų sudegė per gaisrą kartu su namu.
„Bet kai pamatė, kad žmonės vienas po kito eksponatus neša, užsidegė paieškoti, pasidaryt namų ūkyje reviziją. Ir rado! Neseną, jau po gaisro pirktą, bet parodai tikrai tinkamą“, – džiaugėsi D.Kiršgalvienė.
Arbatinį japoniška medine rankena Violeta Čižauskienė pasiskolino iš dukters. Jai egzotišką indą draugai parvežė dovanų iš kelionės.
Palydėtuvės vis kitokios
„Nepatikėsit, nuo ko arbatinių vajus prasidėjo!“ – juokasi D.Kiršgalvienė.
Vasarą važiavo ji Panevėžyje per Molainių mikrorajoną. Žiūri, ten ant šiukšlių konteinerio pūpso didelis – dviejų litrų talpos fajansinis arbatinis. Oranžinis, baltomis gėlėmis išpieštas.
„Kad ir nejauku buvo iš šiukšlinės daiktą imt, bet sustojau ir tą gražuolį priglobiau, maniau, pritaikysim kaip rekvizitą spektakliams. Parsivežiau, išploviau ir pasidžiaugiau jo grožiu. Nė nepajutom, kai pradėjom darbe iš jo arbatą gerti, svečius vaišinti“, – pasakoja kultūros namų vadovė.
Taigi parodoje eksponuojamas ir išmestasis rastinukas.
Arbatinukų parodos atidarymas vyko prieš Kalėdas. Tada paįstriečiams didžiausia atrakcija buvo eksponatų gausybėje susirasti savo indą. Didžiausi eksponatai vakaro metu buvo panaudoti pagal paskirtį – juose užplikyta arbata.
„Bendras arbatos gėrimas visus suvienija, toks ir buvo parodos tikslas“, – sakė D.Kiršgalvienė.
Pernai prieš Naujuosius visas Paįstrio miestelis ir jo apylinkės parodai mezgė pirštines, dar anksčiau čia vyko senų laikrodžių paroda.
