Artimiausi ponios Ruthos kaimynai gyvena už kilometro, o artimiausia parduotuvė – už 4,5 km. Kai moteris 2010 m., po skyrybų su savo vyru, olandų aristokratu, iš triukšmingo Amsterdamo atsikraustė su vienu lagaminu ir dviem katinais į sodybą senelių žemėje, jautėsi keistai.
„Gyvenimas man atrodo kaip knygos skyrius. Amsterdamo skyrių jau užverčiau ir atverčiau naują, o į praeitį nesidairau“, – sakė ponia Rutha.
Senelių žemėje į Lietuvą grįžusi aristokratė pasistatė naujus namus, tikrą dvarą, ir dabar jame mėgaujasi vienatve ir ištikimų keturkojų draugų kompanija.
Tie jos draugai, visų pirma, yra tris su puse šuns. Du šunys – hovavartų veislės, viena – aviganė, ir dar yra mažytė Jorkšyro terjerė, kurią šeimininkė skaičiuoja už pusę šuns. Tiesa, mažylė prireikus elgiasi kaip tikra sargė ir aršiai loja.
Taip pat dvarininkė turi kačių – oficialios jos katės buvo dvi, bet vis iš kažkur priklysdavo kitų, o jų išvaryti šeimininkei širdis neleisdavo, taigi dabar katinų namie apie dešimtį.
Be to, yra ir du žirgai. Juos ponia Rutha mėgo nuo vaikystės, o ir jos dvi dukros labai norėjo žirgo, taigi dvarininkė ryžosi įsigyti vieną ristūną. Juolab, kad sutiko tokį, kuris buvo labai gero charakterio, bet ankstesnių šeimininkų išnaudotas ir patyręs daug vargo. Visgi žirgai – bandos gyvūnai, taigi netrukus pirmajam augintiniui nupirko draugę, kad jam nebūtų liūdna (pridūrė, kad jei Švedijoje žmogus laiko žirgą vieną, jam už tai net gresia dveji metai kalėjimo).
Daug streso seniau patyrę žirgai, patekę į geras rankas, palengva atsipalaidavo ir tapo tikrais draugais. Žirgams yra 21 ir 22 m., taigi jie, pasak šeimininkės, jau pensininkai, bet tai nereiškia, kad jie netinkami jodinėti, tik reikia su jais elgtis rūpestingiau. Jie laisvai vaikštinėja po aptvertą sodybos teritoriją, tik kartais užsuka pailsėti į arklidę.
Seniau energinga šeimininkė laikė ir bandą avių – atrodė labai graži idėja, kad Lietuvoje vėl gyvens retos veislės beišnykstančios avys. Tačiau jų auginimas vienam žmogui pasirodė per didelis krūvis. „Sodybos žolė visuomet buvo lygi kaip golfo aikštelė, tačiau avių kirpimui, taip pat skerdimui nuolat reikėjo ieškoti pagalbos. Be to, avys labai graužia medžius ir dauginasi labai greitai, tad galiausiai nusprendžiau jų atsisakyti“, – pasakojo ponia Rutha.
Dvarininkė prasitarė, kad kartais gyvūnų kompanija jai mielesnė nei žmonių, juk gyvūnai nesugeba meluoti, o supranta tikrai daug. Štai kartą ji buvo trumpam išėjusi ir namie palikusi įjungtą televizorių. Grįžusi pamatė, kad žirgas stovi, priėjęs prie pat lango, ir stebeilijasi į ekraną.
Ar visgi elegantiškai, interjero dizainere dirbusiai moteriai nebjauru pačiai kuopti arklių mėšlą? „Tikrai ne, juk ir užsienyje aristokratai, propaguojantys žirgų sportą, dažnai patys valo jų gardus. Tik čia, vykstant pas žirgus, nereikia vilkėti Ralph Lauren drabužių ir vairuoti „Porsche“ automobilio“, – sakė ponia Rutha. Tik šieną žiemai ji perka – jos ūkio teritorija per maža, kad pati jo užtektinai priruoštų.
Kaimas „veža“!
Atokioje sodyboje nuolat pasitaiko nenumatytų situacijų – štai kartą ponia Rutha planavo važiuoti į miestą, bet paaiškėjo, kad išsikrovęs akumuliatorius, nes vakare netyčia automobilio durelėmis prispaudė saugos diržą. Seniau kartais tekdavo likti be elektros – kartą be jos gyveno visą savaitę, bet dabar situacija pasitaisė. Vieną žiemą apskritai buvo likusi užsnigta, be elektros ir dar serganti, o gyvenvietės seniūnė tvirtino, kad niekuo negali padėti.
Žmonės dažnai klausinėja Ruthos, kaip jai vienai sodyboje neatsibosta, bet ji tvirtina, kad tikrai gera ir vienai. Veiklos turi per akis – skaito, klausosi muzikos, tapo, o šiltuoju metų laiku užsiima kaimo turizmu.
„Dievas mane nubaudė – turiu gerą skonį ir mėgstu tvarką, todėl visuomet turiu labai daug darbo. Bet būnu laiminga, kai viskas pavyksta, ir tada jau atrodo, kad Dievas mane myli“, – sakė inteligentiška pašnekovė.
Na, o kai pokalbių su gyvūnais jai nebepakanka, tiesiog sėda į automobilį ir važiuoja į Vilnių, kur susitinka su bičiuliais, nueina pavakarieniauti.
Dar žmonės ponios Ruthos dažnai klausia, ar jai vienai nebaisu. Girdėjo ir ją prajuokinusių gandų, kad gyvena viena, užtat apsiginklavusi iki dantų. „Man nebaisu, nes mane nuolat lydi šunys (kartu eina net į tualetą), be to, įrengta signalizacija, namus saugo saugos bendrovė“, – sakė pašnekovė.
Per Kalėdas ji nebuvo viena – pas ją atkeliavo Londone gyvenančios dukros. Tačiau audringos šventės neruošė – iš didmiesčio ištrūkusios merginos sodyboje nori pasimėgauti ramybe. „Mūsų laikais ramybė ir privatumas – labai didelė prabanga, o kaimas „veža““, – pastebėjo atokios sodybos-dvaro šeimininkė.
Ypač ponia Rutha nemėgsta naujametinių fejerverkų – juk jie sukelia daug streso gyvūnams.
