Y.Noguchi Sokos universitete Tokijuje studijuoja sociologiją. Gavusi Japonijos švietimo ministerijos stipendiją ji atvyko tęsti mokslų į Mykolo Romerio universitetą Vilniuje.
Per mėnesį mergina gauna maždaug tūkstančio eurų stipendiją, todėl be vargo gali išsinuomoti butą Vilniuje.
„Jaučiu, kad man labai pasisekė. Sudarytos visos sąlygos mokytis ir tyrinėti savižudybių sritį“, – sakė Y.Noguchi.
– Kodėl tokiems tyrinėjimams pasirinkote Vilnių? – pasiteiravo „Sostinė“ atvykėlės.
– Sokos universitetas yra Mykolo Romerio universiteto partneris. Aš esu viena pirmųjų japonių, kuri atvyko metams pagal mainų programą studijuoti ir tobulinti savo žinių Vilniuje.
Žinojau, kad Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat girdėjau, kad šiais metais sukanka 120 metų, kai gimė Japonijos diplomatas Chiune Sugihara.
Taip pat žinau, kad jūsų šalis turi stiprias krepšinio komandas, čia gražūs žmonės ir Lietuvoje daug gintaro.
Taip pat žinojau, kad Lietuva garsėja savižudybių skaičiumi. Japonijoje – ta pati bėda.
Savižudybių problemą mano šalyje kasdien primena vėluojantys traukiniai. Tokijuje kone kasdien po traukiniu puola gyvenimu nusivylę japonai. Tada eismas sustoja. Konduktorius stotyje praneša, kad traukinys vėluos, nes nusižudė žmogus.
– Kodėl jus taip domina savižudybių tema?
– Turbūt pagrindinė priežastis, nes pati akis į akį buvau susidūrusi su mirtimi. Būdama 16 metų norėjau nusižudyti.
Pasaulis atrodė juodas, bejausmis, viskas beviltiška. Buvau praradusi viltį gyventi. Man paskyrė vaistų, ir pasidarė geriau.
Dabar nusprendžiau apie tai kalbėti viešai, nes tai gali padėti kitiems. Manau, kad svarbiausia gyvenime yra turėti viltį.
Esu kilusi iš normalios šeimos. Nebuvo jokių problemų, nesirgau jokiomis ligomis, bet vis tiek norėjau nusižudyti.
Nesvarbu, iš kokio socialinio sluoksnio esi kilęs, koks tavo išsilavinimas ar kiek turi turto. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus vertina savo gyvenimą, ar yra laimingas. Pinigai laimės neprideda.
Jei žmogus turi viltį, jis nori kurti ir prisidėti prie visuomenės bei jos gerovės. Kai pasižiūriu atgal į savo praeitį, suprantu, kad buvau praradusi viltį. Dabar esu pasveikusi ir noriai imuosi visuomeninės veiklos.
Bendrauju su žmonėmis, kurie galvoja apie savižudybę arba bandė žudytis. Aš juos suprantu, galiu jiems patarti.
– Kodėl, jūsų akimis, žudosi lietuviai?
– Labai priklauso nuo paties žmogaus ir tų priežasčių gali būti daug. Tai gali būti ir praeityje patirtos psichologinės traumos, ir ekonominės priežastys – darbo praradimas, pinigų stoka.
Įtakos turi ir prasti žmonių tarpusavio santykiai. Lietuviai, kaip ir japonai, yra užsisklendę, tylūs, drovūs. Lietuviams sunku išreikšti savo jausmus.
Taip pat nenorima kreiptis pagalbos į psichologus, kalbėti apie užklupusias bėdas.
Be to, Lietuvoje yra dar vienas negeras dalykas – didžiulis žmonių nepasitikėjimas vienas kitu. Reikia peržengti šį barjerą, būti atviram, kalbėtis su kitais. Taip galima įveikti susvetimėjimą.
Tačiau nežinau, kaip žmogus, nepasitikintis aplinkiniais, gali staiga pradėti jais pasitikėti. Tai – svarbus klausimas.
– Lietuvos ir Japonijos specialistai buvo susitikę ir aptarė šią problemą.
– Taip, praėjusiais metais ekspertai iš Japonijos lankėsi Vilniuje. Lietuvoje situacija gerėja, bet dar nėra nacionalinės strategijos kovoti su savižudybėmis.
Japonijoje valdžia sėkmingai įgyvendino tokius planus, ir savižudybių skaičius sumažėjo. Japonija yra geras pavyzdys Lietuvai.
Mes esame panašūs savo būdu ir charakteriu, tačiau šalys labai skiriasi. Lietuviai turėtų pasimokyti iš japonų, tačiau reikia atsižvelgti į didžiulius kultūrinius ir religinius šalių skirtumus.
– O kaip jums pats Vilnius? Juk jis irgi labai skiriasi nuo Tokijo.
– Žinoma. Pirmiausia Vilniuje nėra tiek daug žmonių kaip Tokijuje. Nereikia rūpintis, kad aplinkui spiesis minia žmonių.
Be to, čia ne taip brangu gyventi, o Tokijas laikomas vienu brangiausių miestų pasaulyje. Vilniuje patogu gyventi, viešuoju transportu galima lengvai pasiekti miesto centrą.
Be abejo, išskirčiau labai gražų Vilniaus senamiestį. Dabar suprantu, kodėl šis miestas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Be to, man patinka lietuviškas maistas, ypač cepelinai ir kugelis. Maistas čia geras, todėl negaliu skųstis. Vilniuje yra ir labai gerų japonų maisto restoranų.
Kita vertus, mėgstu pati gaminti maistą. Neseniai viriau sriubą su grikių makaronais, soba. Pridedu imbiero, svogūnų, pomidorų, vištienos, ir patiekalas paruoštas.
– Jūsų išvaizda skiriasi nuo vietinių gyventojų. Sulaukiate dėmesio?
– Kartais lietuviai mane palaiko kine, nors aš esu japonė. Be to, susidaro įspūdis, kad kai kurie lietuviai laiko mus nevisaverčiais.
Žinau, kad žmonių Lietuvoje iš Azijos nėra daug, gal todėl kai kurie lietuviai nusistatę prieš užsieniečius ar kitataučius.
Stebina ir prastas aptarnavimo lygis. Japonijoje parduotuvių darbuotojai sveikinasi su klientais ir šypsosi. Čia – nieko panašaus. Gal japonai šypsosi, nes jie patenkinti ir laimingi?
Įsimintina ir lietuvių meilė savo kraštui. Buvau čia per Vasario 16-osios šventę ir mačiau daug jaunų žmonių su Lietuvos trispalvėmis. Jaučiau, kaip lietuviai didžiuojasi savo šalimi ir istorija.
Japonijoje nėra tokio patriotiškumo.
Jeigu pamatai Japonijoje ką nors su šalies vėliava, tai dažniausiai būna koks nors užsienietis. Japonai nepratę vaikščioti su Japonijos vėliava arba jos iškelti.
