Šiose varžybose Sauliaus pačiūža įsivėlė į partnerės suknelę ir prakirto Allison koją.
Skamba baisiai, tačiau S.Ambrulevičius mane nuramino, kad tai buvo tik įprasta situacija. Įtikino!
Tai net nesutrukdė prieš dvi savaites Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) kalendorinėse dailiojo čiuožimo varžybose „Bavarian Open 2020“ Oberstdorfe (Vokietija) porai iškovoti pirmosios vietos.
Tai pirmas vos trejus metus kartu čiuožiančios poros aukso medalis ir didžiausias taškų skaičius jų karjeroje – 108,99 balo.
Tą kartą skambėjęs Lietuvos himnas tapo puikiu paskatinimu prieš netrukus, kovo 16–22 dienomis, vyksiantį pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatą Monrealyje, Kanadoje.
Ne ką mažiau porą įkvėpė ir neseniai Austrijoje Europos dailiojo čiuožimo čempionate užimta 11-oji vieta.
Vis dėlto S.Ambrulevičius prisipažino, kad abu su partnere yra iš tų, kurie viską trokšta daryti idealiai ir nemoka džiaugtis pergalėmis. Jie iškart vėl grįžo į kasdienių treniruočių ritmą.
Anksčiau 16 metų Saulius ant ledo šoko vienas, o pastaruosius penkerius sukasi poroje. Daugkartiniam Lietuvos čempionui dabar su partnere daug smagiau, nors kebliau ir lieka mažiau vietos improvizacijoms.
Šiuo metu Lietuvai atstovaujanti amerikietės ir lietuvio pora gyvena ir treniruojasi labai gražioje kalnuotoje vietoje Oberstdorfo mieste Vokietijoje.
Tačiau iš Kauno kilęs Saulius, ištaikęs progą, mėgsta sėsti į automobilį ir grįžti į Lietuvą. Kelyje užtrunka apie 15 valandų.
Jau turi įprastą planą: išvyksta vakare ir kiek gali, tiek vairuoja, tada sustoja aikštelėje, pamiega ir rieda toliau.
Tačiau tokių varginančių kelionių bent iki kovo pabaigos Saulius jau nekartos. Ir į gimtąjį Kauną, kur susitikome pasikalbėti, grįš jau po pasaulio čempionato.
– Kaip atrodo jūsų dienos rengiantis paskutinėms sezono varžyboms?
– Šis sezonas gerokai užsitęsė. Galiu pasakyti, kad akys užtemsta ir kraujo skonį burnoje jaučiame beveik kasdien. Šiame sporte svarbus ne tik fizinis pasirengimas – turime susitelkti ir į šokį, šlifuoti jo meninę pusę.
Partneriai, kaip sakoma, turi susišokti. Pasiruošimo magija – viską derinti, kad būtų pusiausvyra. Svarbiausia šiame etape – neperdegti. Prieš Europos čempionatą vienu momentu taip jau buvo nutikę.
Buvo labai sunku atsigauti. Jau pasimokėme, tad svarstome, kad kitą sezoną reikės kažką keisti. Tuo labiau kad nejaunėjame. (Juokiasi.)
Čia ne bėgimas, kai gali pagauti savo ritmą ir laikytis režimo, kai kūnas prisitaiko. Dailiajame čiuožime per keturias minutes reikia atlaikyti milžiniškas kas 30 sekundžių besikeičiančias bangas.
Ne vien širdis turi dirbi ritmiškai. Privalai kelti, išlaikyti pusiausvyrą, reguliuoti kvėpavimą, nes dirba visas raumenynas.
Kai jūs per televizorių matote, kaip po šokio mes vos kvapą gaudome už kojų susiėmę, tai, patikėkite, nevaidiname. Tuo metu nusilenkimas publikai būna fiziškai sunkiausia užduotis, nes kojos visiškai nelaiko.
– Sakoma, kad vyrai nemoka vienu metu daug darbų daryti, tad šis sportas tinka šiai savybei lavinti?
– Ar to tikrai nemokame, dar būtų galima pasiginčyti. (Juokiasi.) Dailiajame čiuožime vienu metu reikia galvoti apie viską. Ruošiant šokį reikia galvoti žaibiškai, elementus atlikti automatiškai. Per treniruotes viskas turi susistyguoti.
Šis sportas nėra lengvas. Neretai kuo lengviau judesys atrodo iš šalies, tuo mums jį sunkiau atlikti. Esą pašokinėja, pasisukinėja – argi tai sunku?! Treniruodamiesi per dieną čiuožiame mažiausiai po 5 valandas.
Per varžybas prisideda adrenalinas, stresas, o kūnas jau būna pavargęs, kai einame ant ledo pasirodyti. Tą akimirką svarbiausia suprasti: ką padarei per treniruotes, tą ir turėsi. Kaip mūsų trenerė sako, turime kvėpuoti ir kontroliuoti tai, ką turime. Kai adrenalinas sukyla, gali pradėti greičiau už muziką šokti. Kontrolė ir ramybė – svarbiausia.
– Vakarais gal medituojate, kad lengviau būtų tai pasiekti?
– Vakarais pavalgome ir tiesiai į lovą. Kad nieko negalvotume, dar įsijungiame televizorių ką nors pažiūrėti. Šiuo metu turbūt esame labiausiai pavargę.
Mano partnerė prieš stodama į porą su manimi dvejus metus su niekuo nečiuožė, tuo metu aš ariau su kita partnere.
Nors yra didžiulis noras daug daryti, kūnas ne visada klauso. Tad po čempionato imsime atostogų ne tik nuo sporto, bet ir vienas nuo kito.
Tai normalu. Pailsėsime kelias savaites ir gegužės mėnesį vėl ant ledo – laukia kitas sezonas, galvosime kitus šokius pagal kitokią muziką.
– Ar nesunku vasarą autis pačiūžas?
– Saulė šviečia – mums šis argumentas negalioja. Einame treniruotis tarp keturių sienų. Ir kaip tyčia – per laisvadienį būtinai lyja. Nes gyvename Vokietijoje, vietovėje tarp kalnų, lietingiausiame rajone visoje šalyje.
– Norėjote būti arčiau Lietuvos? Juk prieš tai ketverius metus gyvenote JAV.
– Kai ieškojome, kur galėtume Europoje treniruotis, Vokietija buvo vienas pagrindinių variantų. Žinoma, smagu, kad galime važinėti į Lietuvą.
Pradėjome bendradarbiauti su treneriu choreografu Gintaru Svistunavičiumi.
Jis turi daug vertingų dalykų, kuriais gali pasidalinti. Po pirmos treniruotės tapo aišku, kad su juo reikės dirbti daugiau.
Mums padeda lietuvė siuvėja dizainerė, medikai. Mes pirmiausia žiūrime, ką gali pasiūlyti mūsų šalis, o jei čia nerandame, kreipiamės kitur.
Mūsų komandoje šiuo metu yra daug trenerių iš viso pasaulio.
– Kodėl pasirinkote būtent tokį sportą?
– Tėvai pamatė čiuožiantį Povilą Vanagą (49 m.) ir paklausė, gal aš norėčiau. Pamenu, nesipriešinau, kai iš pradžių nupirko riedučius, po to atvedė ant ledo. Man sekėsi nuo pirmųjų dienų, susiradau draugų, čiuožiau tarp savų, lankiau būrelį, o būdamas 14-os jau supratau, kad man tai patinka.
Tada išvykau į užsienyje vykstantį jaunimo olimpinį festivalį ir tais pačiais metais dalyvavau pasaulio jaunimo čempionate. Buvau visai žalias, mokėjau vos kelis šuolius, bet būtent po tos patirties ir užsikabinau.
Man pradėjo sektis, kilo azartas daugiau sportuoti.
– Paaugliams lengva prarasti motyvaciją. Ar buvo tokių akimirkų, kai norėjote spjauti į viską?
– Man buvo 21-eri, kai rimtai norėjau mesti čiuožimą, nes tuo metu Lietuvoje nebuvo pas ką treniruotis, o varžybose būti paskutinis nenorėjau. Pagalvojau – pradėsiu kitą etapą.
Kaip tik tuo metu Lietuvos sporto universitete gilinausi į trenerio specialybę, be to, pradėjau dirbti kavinėje padavėju, įsiliejau į kitokį gyvenimą ir tikrai nesiskundžiau, man buvo smagu.
Patiko būti tarp žmonių, turėjau daug draugų. Svarsčiau galimybę pradėti treniruoti kitus ir dirbti ką nors papildomai.
– Bet panašu, kad planą būti čiuožimo treneriu nukėlėte neribotam laikui.
– Taip, netrukus ėmiau jausti, kad savęs dar nerealizavau čiuoždamas. Ir kaip tik tuo metu mane pakvietė dalyvauti TV projekte „Šokiai ant ledo“, kur profesionalūs ledo šokėjai čiuožė porose su Lietuvos įžymybėmis.
Su žinių vedėja Asta Žukaite-Nalivaikiene laimėjome antrąją vietą! Po to dar labiau padidėjo noras čiuožti, bet tik ne Lietuvoje. Ir vėl viskas taip susidėjo, kad gavau pasiūlymą šokti jau nebe vienas, o poroje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nieko negalvodamas išvykau!
– Čiuožti jus nuvedė tėvai, o ką sakė, kai buvote nusprendęs tai mesti?
– Tada šeimoje buvo kitokių reikalų. Nuo šešiolikos metų viską jau sprendžiau pats, tėvai nebesikišo – ką norėjau, tą dariau. Viena vertus, turėjau laisvę, bet, kita vertus, ji daug kainavo, nes turėjau visko išmokti pats.
Mano tėvas mane visada palaiko, jis patarė daryti taip, kaip jaučiu, nes aš žinau geriausiai. Neturiu čiuožėjų tėvų, kurie būtų prilipę ir stumtų visur.
– Gražus sportas, jūs – simpatiškas žmogus, turbūt visuomet sulaukdavote daug dėmesio.
– Su draugais kartu augome, tad jiems mano užsiėmimas buvo savaime suprantama veikla. O tikro dėmesio iš kitur ypač padaugėjo tik pastaruosius trejus metus.
Dabar mano draugų ratas labai išsigryninęs. Tarp jų yra krepšininkų, lengvaatlečių ir ne sportininkų.
Jie mane palaiko ir žino, kada man to reikia, bet supranta, kada geriau nesikišti.
– Kas jus labiausiai skatina šitiek sportuoti?
– Profesionaliai užsiimti šiuo sportu verta dėl trijų kertinių akimirkų. Pirma aplanko iškart po čiuožimo, kai atlieki ilgai šlifuotą savo pasirodymą ir jis pavyksta taip, kaip nori.
Antra – kai sužinai balus, kai vertintojai atsiliepia į tavo jausmus. Ir galiausiai trečia – vakare po varžybų, kai viskas nusėda galvoje ir pagaliau gali atsipalaiduoti. Dėl to verta gyventi!
O tada, žinoma, palaikymas, dėmesys. Smagu, kad po pastarųjų kelerių varžybų sulaukėme dėmesio iš Lietuvos žmonių, – jie įvertino mūsų sunkų darbą, džiaugiasi kartu. Nepažįstami rašo sveikinimo žinutes.
Esu labai savikritiškas, todėl toks paskatinimas reikalingas. Mano partnerė taip pat tokia. Tai ir užveda variklį.
Visada norisi daugiau, atsiranda vis didesnis noras varžytis su savimi. Bet tai kartais padeda, o kartais priešingai – tik kelia stresą.
– O su kitais varžotės? Ar nagrinėjate konkurentų pasirodymus?
– Gal tai mano liga, bet po kiekvienų varžybų peržiūriu visų pasirodymus, juos išsinagrinėju. Tai tarsi savanoriškas namų darbas. Mėgstu žvilgtelėti ir į senesnių kartų atstovų šokius, kokios tendencijos tada vyravo. Iš ten irgi yra ko pasisemti.
Svarstau, gal tai viena priežasčių, kodėl man sekėsi greitai tobulėti. Ledo šokėjų poroje šoku vos penkerius metus ir kai pasižiūriu pirmuosius šokius, tokia gėda apima. (Juokiasi.)
Dabar visi čiuožėjai yra mūsų draugai, su visais sutariame ir nebūna pikta, jeigu laimi kiti. Džiaugiesi dėl kitos poros ir kartu pats nori, kad tau taip būtų.
Mes su partnere ypač mėgstame kurti aplink save gerą atmosferą, kad ir kur treniruojamės.
O per varžybas geriausiu atveju gali parodyti viršūnę to, ką parengei per treniruotes.
Stebuklų neparodysi! Šią pamoką išmokau, kai pradėjau šokti poroje, nebe vienas.
– Kokia dalis šiame sporte priklauso nuo trenerių? Ar jūs pats juos renkatės?
– Esu dėkingas gyvenimui už tai, kad patekau į trenerės Marinos Zujevos mokyklą Amerikoje. Ten išmokau labai daug. Lietuvos dailiojo čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė prieš tai pasidomėjo, ar kurioje nors mokykloje yra panelė, su kuria galėčiau pabandyti čiuožti. Kaip tik pas M.Zujevą buvo pirmoji mano partnerė Taylor Tran.
Ten pradėjome dirbti ir su choreografu italu Massimo Scali. Jis – be galo talentingas žmogus. Marina – mūsų pagrindinė trenerė, su ja iki šiol nuolat bendraujame.
Dar dirbame su rusų ir amerikiečių treneriu Olegu Epsteinu. Šis kolektyvas beveik dešimtmetį buvo kaip kumštis, dirbo dėl sportininkų. Kadangi pats noriu treniruoti, iš jų mokiausi ir kaip būsimasis treneris.
Tai, ko tada man pritrūko Lietuvoje, viską gavau nuvykęs į JAV. Kadangi dabar tos mokyklos kolektyvas išsibarstęs po pasaulį, mes važinėjame pas trenerius į skirtingas šalis.
Žinoma, nebijome išbandyti naujų žmonių. Pavyzdžiui, dirbome ir su aktoriumi, kad įgytume vaidybos įgūdžių.
Jeigu vienas treneris negali atvažiuoti į varžybas, jis paprašo kito pažįstamo, kad padėtų išleisti į varžybas.
Taip pat dirbame su Rostislavu Sinicynu, dar turime bendro fizinio parengimo trenerį.
Čiuožimo pasaulis yra tarsi viena šeima su sava sistema, bet, aišku, yra ir skirtingos šeimos. (Juokiasi.)
– Trenerių daug, o kiek pačiūžų porų turite?
– Vienas ir jas visur vežiojuosi. Dabartinės jau antrą sezoną laiko. Pačiūžos batas tampa kaip pirštinė, jos turi taip susilieti su tavo padu, kad jaustum ledą.
Naujais batais pradėti čiuožti yra tragedija. Būtent to labiausiai ir nelaukiu – įsigyti naujų pačiūžų, o jų po šio sezono tikrai jau reikės.
Prireikia mėnesio, kad priprastum, kol per kraują koja prisitaikys.
– Na, nepavydžiu. O pradedant šokti poroje jums juk dar reikėjo prie partnerės pačiūžų, tiksliau, jos geležčių, prisitaikyti.
– Tas tiesa. Pradžioje ji man visą geležtę į blauzdą yra susmeigusi. Iki šiol randas likęs.
Bet to šiame sporte neišvengsi. Esu ne tik girdėjęs, bet ir matęs, kaip kaktą įpjauna, ranką beveik nupjauna.
Sakysite, reikia saugotis? Bet juk ko bijai, ko saugaisi, apie ką galvoji, tas ir nutinka. Kas sezoną būtinai turiu įsipjauti pirštą, nuo Japonijos dar likęs randas. Geriausia pasitikėti savimi ir nieko negalvojant daryti, imti už partnerės geležtės be jokių minčių, automatiškai. Mes neturime galvoti, kad ant peilių čiuožiame. Tai padeda įdirbis.
– Treji metai su dabartine partnere – ar jau pakankamai to įdirbio?
– Labai mažai. Dabartiniai pasaulio čempionai prancūzai nuo jaunumės, 15 ar 16 metų, čiuožia kartu. Olimpiniai čempionai – beveik 20 metų kartu. O mes su Allison tik trejus! Kai sustojome į porą, turėjau ją prisivyti čiuožimo technika, nes ji jau buvo stipri čiuožėja, dalyvavusi olimpiadoje.
Mes labai sutapome nuo pat pradžių. Mūsų charakteriai sutampa, dažnai vienas kitą be žodžių suprantame. Beje, esame panašiu laiku gimę – gimtadieniai skiriasi tik dviem dienomis, tad švenčiame kartu.
Žinoma, turime ir skirtumų – jeigu imame ginčytis, aš su savo emocijomis į lankas išeinu, o ji priešingai – tyli. (Juokiasi.)
– Elgiatės kaip pora. Turbūt esate poruojami ir kaip mylimieji?
– Tarp mūsų visuomet tvyro gera emocija, o jei abu nesijuokiame, vadinasi, kažkas blogai. Daug kas mano, kad mudu draugaujame, bet esame tik labai geri draugai.
Šiuo metu Vokietijoje gyvename po vienu stogu ir kartais pajuokaujame, kad esame tarsi susituokę.
Nieko asmeniško, bet kai tiek daug laiko treniruojamės, būtina pailsėti vienam nuo kito. Ir, ačiū Dievui, abu tai puikiai suprantame.
Aš negalėčiau, jei mes neišsikalbėtume apie viską. Juk turime bendrą tikslą!
– O ar laisvalaikį leidžiate kartu?
– Įvairiai. Turime ir savų pomėgių. Pavyzdžiui, aš mėgstu vairuoti, tad kai noriu atsipūsti, važiuoju prasilėkti kartais.
Dar mėgstu žygius į kalnus. O ji labai nori bendrauti su žmonėmis, tad tuo metu leidžia laiką su kitais čiuožėjais. Aš padrąsinau ją daugiau keliauti, nes gyvendama Amerikoje ji prie to nebuvo įpratusi.
Kartais neplanuotai kartu kur nors sugalvojame nuvykti, pavyzdžiui, pernai gimtadienio proga automobiliu aplankėme Veroną ir Veneciją. Bet gerai, kad galime vienas kitam drąsiai pasakyti: atleisk, atsibodai, varau nuo tavęs pailsėti.
– O ar vienas kito mitybą stebite?
– Mitybos specialistų neturime, stengiamės patys. Man padeda dar universitete įgytos žinios, kaip reikia fiziškai ruoštis, kokia mityba kokiais etapais reikalinga. Dar pasikonsultavęs galiu patarti ir Allison.
Mes jau patys jaučiame, kaip vyksta treniruotės priklausomai nuo to, ką valgai. Aš galiu suvalgyti ir spurgą, nes man sunku išlaikyti tinkamą svorį. Moterims gal kiek kitaip.
Bet man labai svarbu, kad partnerė būtų sveika, kad abu būtume sveiki, nes čiuožimo pasaulyje pasitaiko daugybė anoreksijos atvejų.
Kai kas sakė, kad mano partnerei reikia aukštesnio vyruko. Nesutinku – buvusi partnerė buvo žemesnė, o ją išlaikyti man buvo sunkiau.
Svarbiausia yra kūno kontrolė, nes kėlimo metu dirba abiejų kūnai. Gali būti sunkiau išlaikyti 30 kilogramų sveriančią partnerę nei 50 kilogramų.
– Ar dažnai Allison vieši Lietuvoje?
– Labai! Kartu čia ir praėjusias Kalėdas šventėme, nes jos šeima išsibarsčiusi po visą pasaulį. Jos tėvas gyvena JAV, Čikagoje, motina – tarp Čikagos ir Japonijos, sesė dirba Japonijoje, brolis – JAV, Mičigane.
O Allison su manimi po Europą gastroliuoja. (Juokiasi.) Jai labai patinka Lietuva. Aš ją į Trakus, į Nidą nuvežiau – parodžiau mūsų šalį taip, kaip mes patys ją matome.
