Anapilin vasario 16-ąją iškeliavęs kūrėjas per beveik 56 savo gyvenimo metus paliko keliolika poezijos rinktinių, kelis romanus, poezijos antologijas, knygų vaikams, laidų televizijoje.
Jo kurtas knygynas „Septynios vienatvės“ buvo išskirtinis reiškinys Kauno kultūriniame gyvenime.
Sirgdamas nesigydė
„Jis pats žinojo, kad yra geras poetas, ir tuo didžiavosi“, – sakė žurnalo „Nemunas“ redaktorė, poetė Erika Drungytė (49 m.).
Nors K.Navakas nebuvo baigęs universitetų, turėjo puikų literatūrinį skonį ir buvo pasirinkęs gyvenimą tik su kultūra.
„Matyt, iš prigimties turėjo kažkokį kabliuką, norą išsirauti iš lėkštesnės aplinkos. Pats susikūrė mitą, vaidmenį, aplinką.
Buvo iki kaulų smegenų estetas – namų aplinkoje, aprangoje, bendraudamas.
Buvo labai galantiškas ir elgdavosi taip, lyg žinodamas, kad visos moterys norėtų būti su juo. Pirmiausia Kęstučiui moteryse patiko moteriškumas.
Bet, žinoma, ir vidinės savybės, intelektas, galimybės pasikalbėti apie literatūrą, kultūrą.
Tų moterų šalia jo būdavo nuolatos. Niekada nebuvo taip, kad jis nurimtų su kuria nors viena ir atsiduotų buičiai. Jis aiškiai suvokė, kad jo pašaukimas – kūryba“, – pasakojo E.Drungytė.
Netgi ir labai sirgdamas K.Navakas nesigydė. E.Drungytė suprato tokį jo pasirinkimą: „Juk kūryba – begalinės energijos išlydžiai. Išeikvojus tą energiją atsiveria tuštuma. Tą išsieikvojimą, nuovargį neretai poetai, rašytojai skandina alkoholyje. Ką čia slėpti?“
Erika spėjo, kad galbūt pastaraisiais metais K.Navaką aplankydavo mintys, jog daug kas pirmoje gyvenimo pusėje jau padaryta, – parašyta ne viena knyga, nemažai išversta tekstų, o gyvenimas tapo prėskas.
Gal jis pavargo?
Nebegyveno, tik lūkuriavo
Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas (66 m.) su Kęstučiu bendravo nuo mokyklos laikų, kai jis paprašė įvertinti pirmuosius eilėraščius: „Matyt, manimi pasitikėjo. Bet net būdamas moksleivis norėjo pasitikrinti. Atnešė du eilėraščių sąsiuvinius – vieną savo, kitą – draugo ar draugės ir pasakė, esą abu jo. Buvo patenkintas, kai stipresni eilėraščiai man pasirodė būtent jo.“
Puikiai pažinodamas savo globotinį, vėliau tapusį artimu draugu, D.Kajokas atviravo, kad du trečdalius savo gyvenimo K.Navakas buvo ironiškas, grafomanus be užuolankų tokiais ir vadindavo, į daug ką iš aukšto žiūrėdavo, bet su draugais būdavo mielas, turėjo gerą humoro jausmą.
Buvo puikus kalbėtojas ir savo eilių skaitovas. Savo literatūrinę kartelę buvo užkėlęs labai aukštai ir ją visada įveikdavo.
Nors buvo baigęs tik vidurinę mokyklą, jo savarankiškas išsilavinimas prilygo kelių universitetų diplomams.
„Tokio aukšto intelekto žmonių nebuvau daugiau sutikęs. Gal tai turėjo įtakos ir tam, kad paskutiniame savo gyvenimo tarpsnyje jis savo charakterio kampus jau buvo aplaužęs. Tapo labai atjautus, bet kam geranoriškas. Matyt, pradėjęs sirguliuoti suvokė, kad nėra nepažeidžiamas“, – pasakojo D.Kajokas.
Paskutinėmis dienomis K.Navakas prisipažino „jau nebegyvenąs, o tik lūkuriuojąs“.
„Socialiniuose tinkluose dažniau juokaudavo, pasakodavo apie savo kulinarinius sugebėjimus.
Ir anksčiau buvo puikus savo įvaizdžio kūrėjas. Jaunystėje buvo dendis ir šaunus vyrukus, o paskutiniais gyvenimo metais – samurajus, karys.
Užsidarė savo namuose, retai kur nors išeidavo. Laukė, kad visas pasaulis praeitų pro jo kiemą, pro jo langą, bet ne jis pats po pasaulį klajotų“, – mintimis dalijosi D.Kajokas.
Ieškodamas atsakymo, kodėl draugas atsisakė pasiduoti gydymui, jis svarstė, kad taip pasielgė ne vienas panašaus likimo kūrėjas: „Iš pradžių manė pats išeisiąs iš savo ligos, bet kai pamatė, kad demonas jį jau pasiėmė, nutarė eiti paskui jį. Kitas būtų išsigandęs eiti tokiu keliu, o Kęstutis neišsigando. Ėjo tokios savižudybės link.
Toks jo pasirinkimas – ir drąsus, ir baisus.“
Tiesa, būta nedidelių žingsnelių bandant gydytis. Bet K.Navakas net ir ligoninėje nenorėjo atsisakyti savo priklausomybių.
Priklausomas nuo moterų
Panašiomis priklausomybėmis, pasak D.Kajoko, Kęstutis sirgo ir moterų atžvilgiu: „Visas jas iš tiesų labai įsimylėdavo. Tik ta meilė greitai praeidavo. Tada vėl kitą įsimylėdavo. Bet, aišku, buvo ne šeimos žmogus.“
D.Kajokas prisiminė ir skaudžią K.Navako dalią – jį užaugino močiutė: mamos nematė, nes ji mirė, kai jam buvo vos keli mėnesiai, o tėvas sukūrė kitą šeimą ir sūnų kažkodėl pamiršo.
Tiesa, jau būdamas suaugęs Kęstutis buvo panoręs susirasti tėvą (spėjama, kad jo pavardė Šyvis). Sužinojo, kad turi dar ir netikrą seserį.
„Sėdėdamas prie Kęstučio urnos pagalvojau, kiek daug žmonių jo gailėjo, bet kažkodėl niekas jo neapverkė. Nemačiau žmogaus, kuris verktų, nors buvo du sūnūs, buvusios žmonos, draugai. Tik verkti nebuvo kam.
Kęstutis man yra vienas svarbiausių asmenų. Kai mums vienas kito reikėdavo, bendraudavome nepaprastai atvirai, o po to galėdavome vėl kokį pusmetį nesimatyti. Bet su juo aš visada jausdavausi laisvas“, – su grauduliu kalbėjo D.Kajokas.
„Arba rašau, arba myliu“, – dar jaunystėje yra prisipažinęs K.Navakas. Šie žodžiai charakterizavo visą jo tolesnį gyvenimą. Trys žmonos. Ne viena mylimoji.
Lemtingas susitikimas
Pirmą kartą K.Navakas vedė būdamas devyniolikos. Dailininkę ir mokytoją Rasą sutiko tuometiniuose Vilniaus parodų rūmuose.
„Tada jis buvo pats gražiausias ir dar niekam nežinomas. Mūsų pažintis ir gyvenimas apipinti daugybe ženklų. Kai 1983 metų balandžio 20 dieną, trečiadienį, susipažinome, aš Vilniaus Vokiečių gatvėje vos nepatekau po automobiliu.
Viskas baigėsi laimingai ir, nusipirkusi gatvėje pirmųjų žibučių, nuėjau į trienalės, kurioje pirmą kartą buvo rodomi Šarūno Saukos paveikslai, atidarymą.
Vilkėjau savo pačios iš drobės pasisiūtą raudonai nudažytą ir išsisiuvinėtą suknelę. Net nepastebėjau, kaip prie manęs priėjo Kęstutis, tik pajutau alsavimą į plaukus ir klausimą: „Jums patinka žydra spalva?“ Mat kavinėje ant stalo buvau palikusi žibutes. Bijojau net akis į jį pakelti, tik mačiau jo beprotiškai gražias rankas“, – prisiminė Rasa Vaitkutė-Žemaitienė (62 m.).
Per pirmąjį pasimatymą metu jie neapsikeitė telefonų numeriais. Juos suvesdavo nepaaiškinami atsitiktinumai. Rasa, netikėtai iš Vilniaus nuvažiavusi į Kauną, būtinai sutikdavo Kęstutį.
Neplanuoti jų pasimatymai truko iki rudens, kol Vilniuje, šalia Žaliojo tilto, prie kurio dabar jau išardyti buvę Meilės krantai, Kęstutis pasipiršo.
„Mes ruošėmės eiti į operą „Bohema“, ir jis man staiga pasakė: „Grokime keturiomis rankomis.“ Net nepaklausęs, ar sutinku, dar pridūrė, kad kitą dieną eisime į Santuokų rūmus įteikti prašymus susituokti. Nors dar nežinojau, ar patinku Kęstučiui, tekėti būčiau sutikusi tą pačią dieną.
Vestuvės įvyko 1984 metų kovo 16-ąją. Tą dieną snigo, bet Kęstutis tokiais netikėtais ženklais džiaugėsi“, – pasakojo Rasa.
Niekur nedirbo
Devynerius metus trukęs bendras gyvenimas buvo tarp Kauno ir Vilniaus – tris dienas per savaitę Rasa mokytojaudavo Vilniuje ir apsistodavo tėvų namuose, o likusį laiką gyveno Kaune, Žaliakalnyje, kur močiutės Eleonoros Navakienės name savo palėpę turėjo Kęstutis.
Rasa niekada nežinodavo, kada Kęstutis sugalvos atvažiuoti pas ją į Vilnių, nes juk buvo laisvas. Ir nebūtinai, būdamas Vilniuje, skubėdavo pasimatyti su žmona. Neretai pakeliui sutikdavo poetus Julių Kelerą arba Antaną A.Jonyną.
„Pragyvenome iš to, ką uždirbdavau aš, nes Kęstutis niekur nedirbo. Jam darbas buvo skaityti, o skaitė kasdien labai daug.
Niekada nenorėjo nieko studijuoti. Sakydavo, kad seniai žinąs, ko jam reikia.
Kito tokio drąsaus žmogaus nebuvau sutikusi. Ir tokio gražaus žmogaus iki šiol neteko sutikti. Lyg minkštas, trapus būdavo, bet jei dėl ko nors apsispręsdavo, tas sprendimas būdavo lyg kirviu akmenyje iškaltas“, – prisiminimais dalijosi Rasa.
Santuoka subyrėjo
Graži jos gyvenimo istorija su Kęstučiu, kuriam ji pagal jo paties pageidavimus net kurdavo ir siūdavo stilingus rūbus, 1992 metais pradėjo byrėti.
Tais metais jis nebešventė savo gimtadienio su Rasa. Nesuprasdama, kas atsitiko, bandė aiškintis, bet tik išgirdo įžeidžiančią Kęstučio repliką: „Tau – paranoja.“ O jau rugsėjį atsitiktinai aptiko savo vyrą su kita moterimi.
„Nei skandalų, nei isterijų nebuvo. Išeiti iš namų Kaune sutrukdė mano ligos, todėl neturėjau jėgų. Neįsivaizdavau savo gyvenimo be rytais Kęstučio verdamos kavos arba stačių medinių laiptų į mūsų palėpę. Lipant jie net skambėdavo. Kęstutis buvo sukūręs eilėraštį „... maža karalienė pėdučių būgneliais“. Ir vėliau jo eilėraščiuose atsirasdavo nemažai mūsų bendro gyvenimo ženklų“, – atviravo Rasa.
Sutvirtėjusi ji paliko Kęstučio palėpę ir, pasiėmusi knygas (to jis negalėjo jai atleisti visą gyvenimą), išsikraustė. Skyrybų paprašė poetas. Aplinkybės taip išmėtė ženklus, kad jos įvyko vėl balandžio 20-ąją. Tačiau iš Kauno Rasa išvažiuoti nepajėgė. Miesto pakraštyje ilgai nuomojosi butą. Ištekėjo antrą kartą, bet po vienuolikos metų vėl išsiskyrė ir nuo 2006-ųjų gyvena Vilniuje.
„Nors palikau Kęstutį su ledo gabalėliu širdyje be vilties kada nors sugrįžti, sužinojusi, kad serga, norėjau aplankyti, bet jis mano pagalbos atsisakė. Matyt, vengė, kad pamatyčiau jį pakirstą ligos, negražų.
Juk visą gyvenimą buvo estetas. Važiuodama atsisveikinti su juo visą kelią verkiau, bet pamačiusi urną pajutau šaltą atstumą. Kadaise jis taikliai rašė: „Mums šviečia žvaigždės, kurios jau užgesusios.“
Prie urnos pamačiau užgesusios žvaigždės šviesą“, – graudinosi Rasa.
Į bažnyčią su „Hells Bells“
Architektė Danutė Aušra Rusevičiūtė (53 m.) su K.Navaku, dar jam būnant santuokoje su Rasa, susipažino 1991-ųjų rudenį Kauno menininkų namuose.
„Mes smagiai bendravome. Vestuvės buvo šmaikščios ir spalvingos. Į bažnyčią važiavome dailininko Antano Obcarsko ištapytu automobiliu skambant roko grupės AC/DC dainai „Hells Bells“.
Kauno sobore mus sutuokė jau velionis kunigas Ričardas Mikutavičius.
Spalvų ir aistrų mūsų gyvenime nestigo ir vėliau. Barniai kartais virsdavo triukšmingais konfliktais. Juos neretai išprovokuodavo Kęstučio pavydas arba mano įtarinėjimai, kad jam, be manęs, rūpi ir kitos moterys“, – neslėpė Danutė.
Dar gyvenant su Danute Kęstučio gyvenime atsirado knygynas „Septynios vienatvės“, kurį jis kūrė su dabar Airijoje gyvenančia Valentina Navakauskaite.
„Tame knygyne Kęstutis žavėjosi ne viena moterimi, kol galiausiai įsiplieskė romanas su ten dirbusia Audrone, kuri vėliau tapo jo žmona. Išsiskyrėme be jokio pykčio, bendru sutarimu.
Man jo naujos moterys buvo nebesvarbios. Todėl likome geriausi draugai iki paskutinės jo gyvenimo dienos.
Kai jį slaugydavau, apipildavo mane komplimentais, vadindavo mylimąja. Jis buvo nuostabus“, – atviravo Danutė.
Ji Kęstutį slaugė namuose nuo praėjusių metų vasaros, kai jis, atsisakęs gydymo, jau nebegalėjo pakilti iš lovos.
„Kasdien galvoju, kad galėjau jam padovanoti dar kelias gyvenimo dienas. Ateidavau kas antrą dieną. Vasario 16-ąją buvau pažadėjusi atvažiuoti apie 13–14 valandą, bet dvidešimt minučių pavėlavau. Suradau jį jau apimtą agonijos.
Tikriausiai jis manęs labai laukė. Nežinau, ar, jei nebūčiau pavėlavusi, nebūčiau padovanojusi dar kelių dienų kančios?
Jis buvo kategoriškai atsisakęs bet kokių nuskausminamųjų vaistų. Gėrė tekilą. Matyt, norėjo išgyventi savo kančią iki pat gelmių, iki visiško dugno“, – skaudžiomis mintimis dalijosi Danutė.
Romanas užsimezgė knygyne
Trečioji Kęstučio žmona Audronė Meškauskaitė (45 m.) irgi prisiminė, kad gyvenant su juo būta ir geresnių, ir blogesnių periodų, bet niekada nebuvo nuobodu.
„Mūsų draugystė prasidėjo knygyne „Septynios vienatvės“. Eidama iš universiteto vis matydavau prie lango rūkantį poetą, kol įsidrąsinau jį užkalbinti ir paklausti, ar negalėčiau rasti sau darbo.
Visus buvo apėmęs entuziazmas sukurti ypatingą vietą Kaune. Jis ta idėja degė, kaip ir visomis kitomis, kol nenuvargindavo rutina.
Tada viską mesdavo ir pradėdavo ką nors naujo. Buvo idėjų generatorius su neišsenkama fantazija. Išsiskyrę bendravome draugiškai. Juk turime sūnų. Tapome tiesiog draugais“, – pasakojo A.Meškauskaitė.
Sūnų Kęstutis labai mylėjo. Kol buvo mažas, net tyrinėjo jį – vaikišką mąstymą, požiūrį į pasaulį, nes pats visada tvirtino esantis žaidžiantis vaikas: „Dažnai žiūrėjo į jį lyg į savo paties atvaizdą veidrodyje, stengėsi pastebėti, surasti panašumų. Ir jų tikrai yra labai daug. Ypač charakterio tvirtumas, kūrybiškumas.“
Gyvenant su genijumi yra papildomų sąlygų
Be žmonų ir kitų sutiktų moterų, Kęstutis kone trisdešimt metų artimai bendravo su filologe Egle Adomulyte (53 m.). Jie susitiko apie 1990-uosius Kauno menininkų namų kavinėje.
Tuo metu Kęstutis dar gyveno santuokoje su Rasa, todėl Eglė jokių ateities planų su juo nepuoselėjo. Poeto „rojaus paukščio“ gyvenimas jai nieko nežadėjo, bet išsižadėti jo irgi neįstengė.
Netrukus jų keliai keleriems metams išsiskyrė – Kęstutis pradėjo važinėti į užsienį, o Eglė ištekėjo. Dar kartą jie susitiko tuo metu, kai Kęstutis atidarė „Septynių vienatvių“ knygyną.
„Tada Kęstučio gyvenimas buvo itin spalvingas – vienu metu visko buvo neapsakomai daug. Jis jau buvo ir antrą kartą išsiskyręs. Ruošėsi trečioms vestuvėms su Audrone. Mes ir vėl išsiskyrėme.
Dar kartą susitikome prieš aštuonerius metus. Tada, kaip man prisipažino, jau buvo benutrūkstantys santykiai su menininke Akvile Žilionyte, o jis sėdėjo savo palėpėje, mėgavosi „vyriška chemoterapija“ ir stebėjo gatvėje paukščius“, – prisiminė Eglė.
Kęstutis ne kartą buvo prisipažinęs norįs savo gyvenimą su ja susieti visam laikui, tačiau Eglė vis dvejojo – baugino poeto bohemiška aplinka ir vadinamoji tekilos terapija, kuri vyko be pertraukų.
Galiausiai jie nusprendė būti kartu, tik negyventi po vienu stogu: „Buvo laikas, kai aš kelerius metus gyvenau pas Kęstutį Žaliakalnyje. Pykomės dažnai, nes jis norėjo kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį. Tam įtakos turėjo ir jo pavydas, ir narcisizmas.
Jis man dažnai sakydavo: „Gyveni su genijumi, o tam yra papildomų sąlygų.“ Iš pradžių maniau, kad jis juokauja, bet netrukus supratau, kad tai – rimta. Be to, sulig mano atsiradimu jo gyvenime tuoj pat atsirado daugybė merginų – buvusių ir naujų. Net kai aš viską sužinodavau, jis niekada manęs neatsiprašydavo. Tuomet savęs klausdavau, ar noriu būti teisi, ar laiminga? Noras būti laimingai dažniausiai nusverdavo.“
Sapnas išpranašavo mirtį
Prieš 2018 metų Kalėdas Eglė vis dėlto nusprendė išsikraustyti į savo namus. Tačiau praėjusių metų vasarį mirė artimas Kęstučio draugas Aurimas Radzevičius-Radzius. Jo išėjimą jis išgyveno labai skaudžiai. Eglei suvirpėjo širdis.
Paskutinis lašas, paskatinęs darsyk grįžti pas Kęstutį, buvo architekto Audrio Karaliaus žinutė feisbuke: „Mirė Navakas. Žaliakalnyje užsidarė vynoteka.“
„Supratau, kad tai – juodasis humoras. Bet taip pat suvokiau, kad vieną dieną panaši žinutė gali tapti realybe. Praėjusią vasarą vėl pradėjome bendrauti, nors Kęstučio gyvenime jau buvo atsiradusi Vilma.
Bet po eilinės tekilos terapijos jis birželį atgulė. Nustojo valgyti ir vis kartojo: jį ištiks Auriaus likimas. Supratau, kad tokios būklės Kęstučio palikti negaliu, tačiau kantrybė trūko, kai sužinojau apie Vilmos laiškus.
Vieną dieną plaudama indus susipjausčiau ranką. Tik to tereikėjo – dužo viskas, neliko nė vieno indo. Supyliau visas šukes Kęstučiui po kojomis.
Pasakiusi, kad tai – jo gyvenimas, išėjau visam laikui.“
Eglės prašymu Kęstučiu rūpinosi buvusi žmona Danutė. Tą sekmadienį, kai jis mirė, Eglė, trumpam dieną užmigusi, susapnavo, kaip ant baldų kloja užtiesalus, kad neapdraskytų katė. Sapną nutraukė Danutės skambutis: „Mirė Kęstutis, ar priglausi jo katiną?“
Dabar katinas miega Eglės namuose ant baldų, kuriuos ji sapne dangstė užtiesalais. Labiausiai Eglei gaila klajonių su Kęstučiu po Žaliakalnį, vaikščiojimo po turgų, paprasto kasdienio gyvenimo, kai žinodavo, kad jis laukia sugrįžtančios iš darbo, – iš virtuvės virsdavo garai ir degėsiai, nes Kęstutis gamindavo savo Eglutei vakarienę.
Nesulaukė gimtadienio
Kaunietė Vilma (49 m.), atsiradusi Kęstučio gyvenime kiek daugiau nei prieš metus, pirmą kartą su juo susitiko, kai atvažiavo, kaip jis sakydavo, „į jo Gintaro rūmus“ įsigyti knygų, nors ir anksčiau skaitydavo jo knygas, lankydavosi „Septynių vienatvių“ knygyne.
„Kurį laiką susirašinėjome žinutėmis. Viename laiške jis prisipažino, jog pačią pirmąją mūsų pažinties sekundę supratęs, kad manęs nepaleis“, – prisipažino Vilma, nenorėjusi skelbti savo pavardės.
Ji praėjusių metų kovą Kęstutį lydėjo į Vyriausybės rūmus, kai jam buvo teikiama Vyriausybės kultūros ir meno premija. Pasak Vilmos, Kęstutis tarytum atskaitos taško laukė savo gimtadienio vasario 24-ąją, tikėdamasis, kad po jo pradės sveikti.
„Kasdien jo maldavau važiuoti į ligoninę, bet jis man žadėdavo, kad galbūt po gimtadienio. Sakydavo: „Neverk, mylima, viskas bus gerai.“ Bet gimtadienio nesulaukė“, – apie paskutines K.Navako dienas pasakojo Vilma.
Jaunystės laikais su K.Navaku daug bendravusi poetė ir buvusi Seimo narė Dalia Teišerskytė (75 m.) prisiminė, kaip su dar pradedančiu poetu, jo buvusia žmona Rasa, rašytoja Jurga Ivanauskaite, A.Radzevičiumi- Radziu upelyje šalia režisieriaus Gyčio Padegimo sodybos ieškodavo aukso.
„Toks buvo mūsų žaidimas. Visi sykiu taip pat rašydavome dienoraštį. Jis išlikęs. Net neabejoju, kad kuris nors iš mūsų jame buvo parašęs, koks svarbus Kęstučiui buvo anglų poetas George’as Byronas (1788–1824).
Jis kasmet sausio 22 dieną švęsdavo jo gimtadienį. Bet ir pats siekė būti į jį panašus. Ir buvo – savo genialumu, gyvenimo būdu, grožio troškimu“, – kalbėjo D.Teišerskytė, įsitikinusi, kad K.Navako gyvenimas ir kūryba verti knygos.
