Pirmoji moterų numylėtinio Kęstučio Navako žmona: „Bijojau net akis į jį pakelti“

Anapilin vasario 16-ąją iškeliavęs kūrėjas per beveik 56 savo gyvenimo metus paliko keliolika poezijos rinktinių, kelis romanus, poezijos antologijas, knygų vaikams, laidų televizijoje.

Jo kurtas knygynas „Septynios vienatvės“ buvo išskirtinis reiškinys Kauno kultūriniame gyvenime.

„Jis pats žinojo, kad yra geras poetas, ir tuo didžiavosi“, – sakė žurnalo „Nemunas“ redaktorė, poetė Erika Drungytė (49 m.).

Nors K.Navakas nebuvo baigęs universitetų, turėjo puikų literatūrinį skonį ir buvo pasirinkęs gyvenimą tik su kultūra.

„Matyt, iš prigimties turėjo kažkokį kabliuką, norą išsirauti iš lėkštesnės aplinkos. Pats susikūrė mitą, vaidmenį, aplinką.

Buvo iki kaulų smegenų estetas – namų aplinkoje, aprangoje, bendraudamas.

Buvo labai galantiškas ir elgdavosi taip, lyg žinodamas, kad visos moterys norėtų būti su juo. Pirmiausia Kęstučiui moteryse patiko moteriškumas.

Bet, žinoma, ir vidinės savybės, intelektas, galimybės pasikalbėti apie literatūrą, kultūrą.

Tų moterų šalia jo būdavo nuolatos. Niekada nebuvo taip, kad jis nurimtų su kuria nors viena ir atsiduotų buičiai. Jis aiškiai suvokė, kad jo pašaukimas – kūryba“, – pasakojo E.Drungytė.

Netgi ir labai sirgdamas K.Navakas nesigydė. E.Drungytė suprato tokį jo pasirinkimą: „Juk kūryba – begalinės energijos išlydžiai. Išeikvojus tą energiją atsiveria tuštuma. Tą išsieikvojimą, nuovargį neretai poetai, rašytojai skandina alkoholyje. Ką čia slėpti?“

Erika spėjo, kad galbūt pastaraisiais metais K.Navaką aplankydavo mintys, jog daug kas pirmoje gyvenimo pusėje jau padaryta, – parašyta ne viena knyga, nemažai išversta tekstų, o gyvenimas tapo prėskas.

Gal jis pavargo?

Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas (66 m.) su Kęstučiu bendravo nuo mokyklos laikų, kai jis paprašė įvertinti pirmuosius eilėraščius: „Matyt, manimi pasitikėjo. Bet net būdamas moksleivis norėjo pasitikrinti. Atnešė du eilėraščių sąsiuvinius – vieną savo, kitą – draugo ar draugės ir pasakė, esą abu jo. Buvo patenkintas, kai stipresni eilėraščiai man pasirodė būtent jo.“

Puikiai pažinodamas savo globotinį, vėliau tapusį artimu draugu, D.Kajokas atviravo, kad du trečdalius savo gyvenimo K.Navakas buvo ironiškas, grafomanus be užuolankų tokiais ir vadindavo, į daug ką iš aukšto žiūrėdavo, bet su draugais būdavo mielas, turėjo gerą humoro jausmą.

Buvo puikus kalbėtojas ir savo eilių skaitovas. Savo literatūrinę kartelę buvo užkėlęs labai aukštai ir ją visada įveikdavo.

Nors buvo baigęs tik vidurinę mokyklą, jo savarankiškas išsilavinimas prilygo kelių universitetų diplomams.

„Tokio aukšto intelekto žmonių nebuvau daugiau sutikęs. Gal tai turėjo įtakos ir tam, kad paskutiniame savo gyvenimo tarpsnyje jis savo charakterio kampus jau buvo aplaužęs. Tapo labai atjautus, bet kam geranoriškas. Matyt, pradėjęs sirguliuoti suvokė, kad nėra nepažeidžiamas“, – pasakojo D.Kajokas.

Paskutinėmis dienomis K.Navakas prisipažino „jau nebegyvenąs, o tik lūkuriuojąs“.

„Socialiniuose tinkluose dažniau juokaudavo, pasakodavo apie savo kulinarinius sugebėjimus.

Ir anksčiau buvo puikus savo įvaizdžio kūrėjas. Jaunystėje buvo dendis ir šaunus vyrukus, o paskutiniais gyvenimo metais – samurajus, karys.

Užsidarė savo namuose, retai kur nors išeidavo. Laukė, kad visas pasaulis praeitų pro jo kiemą, pro jo langą, bet ne jis pats po pasaulį klajotų“, – mintimis dalijosi D.Kajokas.

Ieškodamas atsakymo, kodėl draugas atsisakė pasiduoti gydymui, jis svarstė, kad taip pasielgė ne vienas panašaus likimo kūrėjas: „Iš pradžių manė pats išeisiąs iš savo ligos, bet kai pamatė, kad demonas jį jau pasiėmė, nutarė eiti paskui jį. Kitas būtų išsigandęs eiti tokiu keliu, o Kęstutis neišsigando. Ėjo tokios savižudybės link.

Toks jo pasirinkimas – ir drąsus, ir baisus.“

Tiesa, būta nedidelių žingsnelių bandant gydytis. Bet K.Navakas net ir ligoninėje nenorėjo atsisakyti savo priklausomybių.

Panašiomis priklausomybėmis, pasak D.Kajoko, Kęstutis sirgo ir moterų atžvilgiu: „Visas jas iš tiesų labai įsimylėdavo. Tik ta meilė greitai praeidavo. Tada vėl kitą įsimylėdavo. Bet, aišku, buvo ne šeimos žmogus.“

D.Kajokas prisiminė ir skaudžią K.Navako dalią – jį užaugino močiutė: mamos nematė, nes ji mirė, kai jam buvo vos keli mėnesiai, o tėvas sukūrė kitą šeimą ir sūnų kažkodėl pamiršo.

Tiesa, jau būdamas suaugęs Kęstutis buvo panoręs susirasti tėvą (spėjama, kad jo pavardė Šyvis). Sužinojo, kad turi dar ir netikrą seserį.

„Sėdėdamas prie Kęstučio urnos pagalvojau, kiek daug žmonių jo gailėjo, bet kažkodėl niekas jo neapverkė. Nemačiau žmogaus, kuris verktų, nors buvo du sūnūs, buvusios žmonos, draugai. Tik verkti nebuvo kam.

Kęstutis man yra vienas svarbiausių asmenų. Kai mums vienas kito reikėdavo, bendraudavome nepaprastai atvirai, o po to galėdavome vėl kokį pusmetį nesimatyti. Bet su juo aš visada jausdavausi laisvas“, – su grauduliu kalbėjo D.Kajokas.

„Arba rašau, arba myliu“, – dar jaunystėje yra prisipažinęs K.Navakas. Šie žodžiai charakterizavo visą jo tolesnį gyvenimą. Trys žmonos. Ne viena mylimoji.

Pirmą kartą K.Navakas vedė būdamas devyniolikos. Dailininkę ir mokytoją Rasą sutiko tuometiniuose Vilniaus parodų rūmuose.

„Tada jis buvo pats gražiausias ir dar niekam nežinomas. Mūsų pažintis ir gyvenimas apipinti daugybe ženklų. Kai 1983 metų balandžio 20 dieną, trečiadienį, susipažinome, aš Vilniaus Vokiečių gatvėje vos nepatekau po automobiliu.

Viskas baigėsi laimingai ir, nusipirkusi gatvėje pirmųjų žibučių, nuėjau į trienalės, kurioje pirmą kartą buvo rodomi Šarūno Saukos paveikslai, atidarymą.

Vilkėjau savo pačios iš drobės pasisiūtą raudonai nudažytą ir išsisiuvinėtą suknelę. Net nepastebėjau, kaip prie manęs priėjo Kęstutis, tik pajutau alsavimą į plaukus ir klausimą: „Jums patinka žydra spalva?“ Mat kavinėje ant stalo buvau palikusi žibutes. Bijojau net akis į jį pakelti, tik mačiau jo beprotiškai gražias rankas“, – prisiminė Rasa Vaitkutė-Žemaitienė (62 m.).

Per pirmąjį pasimatymą metu jie neapsikeitė telefonų numeriais. Juos suvesdavo nepaaiškinami atsitiktinumai. Rasa, netikėtai iš Vilniaus nuvažiavusi į Kauną, būtinai sutikdavo Kęstutį.

Neplanuoti jų pasimatymai truko iki rudens, kol Vilniuje, šalia Žaliojo tilto, prie kurio dabar jau išardyti buvę Meilės krantai, Kęstutis pasipiršo.

„Mes ruošėmės eiti į operą „Bohema“, ir jis man staiga pasakė: „Grokime keturiomis rankomis.“ Net nepaklausęs, ar sutinku, dar pridūrė, kad kitą dieną eisime į Santuokų rūmus įteikti prašymus susituokti. Nors dar nežinojau, ar patinku Kęstučiui, tekėti būčiau sutikusi tą pačią dieną.

Vestuvės įvyko 1984 metų kovo 16-ąją. Tą dieną snigo, bet Kęstutis tokiais netikėtais ženklais džiaugėsi“, – pasakojo Rasa.

Devynerius metus trukęs bendras gyvenimas buvo tarp Kauno ir Vilniaus – tris dienas per savaitę Rasa mokytojaudavo Vilniuje ir apsistodavo tėvų namuose, o likusį laiką gyveno Kaune, Žaliakalnyje, kur močiutės Eleonoros Navakienės name savo palėpę turėjo Kęstutis.

Rasa niekada nežinodavo, kada Kęstutis sugalvos atvažiuoti pas ją į Vilnių, nes juk buvo laisvas. Ir nebūtinai, būdamas Vilniuje, skubėdavo pasimatyti su žmona. Neretai pakeliui sutikdavo poetus Julių Kelerą arba Antaną A.Jonyną.

„Pragyvenome iš to, ką uždirbdavau aš, nes Kęstutis niekur nedirbo. Jam darbas buvo skaityti, o skaitė kasdien labai daug.

Niekada nenorėjo nieko studijuoti. Sakydavo, kad seniai žinąs, ko jam reikia.

Kito tokio drąsaus žmogaus nebuvau sutikusi. Ir tokio gražaus žmogaus iki šiol neteko sutikti. Lyg minkštas, trapus būdavo, bet jei dėl ko nors apsispręsdavo, tas sprendimas būdavo lyg kirviu akmenyje iškaltas“, – prisiminimais dalijosi Rasa.

Graži jos gyvenimo istorija su Kęstučiu, kuriam ji pagal jo paties pageidavimus net kurdavo ir siūdavo stilingus rūbus, 1992 metais pradėjo byrėti.

Tais metais jis nebešventė savo gimtadienio su Rasa. Nesuprasdama, kas atsitiko, bandė aiškintis, bet tik išgirdo įžeidžiančią Kęstučio repliką: „Tau – paranoja.“ O jau rugsėjį atsitiktinai aptiko savo vyrą su kita moterimi.

***