Kadangi šalia Operos ir baleto teatro yra sporto klubas, J.Sakalauską šios palankios aplinkybės pastūmėjo eiti sportuoti. Dvejus metus teatrui vadovaujantis operos solistas ir buvęs popklasikos grupės „El Fuego“ narys iš pradžių lankėsi treniruoklių salėje, o prieš metus nutarė išbandyti jėgas bokso treniruotėse.
„Kaip ir daugelis miesto centre dirbančių ministerijų tarnautojų, vadovų, taip ir aš pietų pertrauką įprastai panaudoju sportui“, – sakė teatro generalinis direktorius, atsisakantis pietauti vidurdienį.
Teatre veikia kavinė, bet vadovas į ją užsuka ne per pietų pertrauką, o gerokai vėliau. Tuo metu kavinėje būna mažai pietaujančių, J.Sakalauskas įprastai užsisako sriubos ir per penkias minutes pavalgo.
„Atsisakau eiti pietauti į miestą, nemėgstu ilgai sėdėti kavinėje ir valgyti pirmąjį, antrąjį ar trečiąjį patiekalą – geriau pietų metu užsiimu sportu“, – šyptelėjo bokso entuziastas.
J.Sakalauskas dar tik mokosi taisyklingai boksuotis bei tam tikrų judesių schemų ir nėra susirungęs ringe.
„Dabar tik pasirengimas, bet mano galutinis tikslas – sugebėti kada nors susitikti su kitu kovotoju ringe, kad ir mėgėjų lygiu. Bet tai turbūt įvyks negreitai, nes laiko ne visada būna, per pietus dažnai vyksta ir kitų susitikimų“, – atsiduso J.Sakalauskas.
Treniruotes vienu metu lanko keletas vyrų, tačiau kiekvienas jų turi savo tikslus.
Vieni jau yra lankę boksą ar kitus kovos menus, kiti tik susipažįsta su bokso technika, treti tiesiog yra sportiški ir nori išmėginti tai, ko nebuvo bandę.
„Manau, tikslą geriausiu atveju pasieksiu po kelerių metų, nes laiko treniruotėms nėra daug“, – šyptelėjo pašnekovas.
Operos ir baleto teatro vadovas įsitikino, kad boksas jam tinka, nes padeda kovoti su stresu, atitrūkti nuo darbo rūpesčių. O sekmadieniais jis su kolegomis išmėgina jėgas krepšinio aikštėje.
Pamėtyti kamuolį į krepšį mėgsta ne tik vadovas, bet ir teatro choristai, orkestro muzikantai, gamybinių dirbtuvių darbuotojai.
Tik šventiniu laikotarpiu ar ruošiantis premjeroms teatro darbuotojai primiršta sportą, nes turi daug darbo. Atslūgus darbų įkarščiui daugelis suranda laiko pasportuoti.
J.Sakalauskas stengiasi kuo dažniau nueiti į bokso treniruotes – jei iki jų pabaigos ir neišbūna, jaučiasi pasportavęs. Pakanka 40 minučių, kad pasijustum iškrovęs neigiamas emocijas.
Ilgas sėdėjimas prie darbo stalo vadovui kelia stresą, silpnina imunitetą, blogina nuotaiką.
Būtent sportas vyrui leidžia atsikratyti nereikalingų minčių. J.Sakalauskas pastebėjo, kad po treniruočių sugrįžta darbingumas.
Operos atlikėjas pastebėjo, kad smūgiavimas – geriausia priemonė išvengti pykčio, mat bokso pirštinėmis pamojavęs jis jaučia palengvėjimą, ramybę.
„Vadovas negali rodyti jokio pykčio niekam ir niekada“, – pabrėžė iš prigimties ramus J.Sakalauskas.
Boksu užsikrėtęs vyras įsitikino, kad šiam sportui reikia nemenko fizinio pasirengimo, tai didina dėmesio sutelkimą ir skatina ne pyktį, o veiksmą.
Iš pažiūros ramaus būdo boksininkas mėgėjas pripažino, kad gal tik vaikystėje sykį buvo įsivėlęs į muštynes, daugiau per gyvenimą panašių situacijų nebuvo.
Ir į treniruotes jis eina ne dėl noro apsiginti kritinėmis situacijomis – juk su pykčiu reikia kovoti gerumu.
„Nuo vaikystės buvau ramus vaikas, mokydamasis mokykloje neturėjau nė vienos pastabos. Man nebūdinga rodyti pyktį ar kelti balsą“, – pripažino J.Sakalauskas, nuo vaikystės vis dėlto svajojęs užsiimti kovos menu.
Jis buvo pradėjęs lankyti tailandietišką boksą, bet tik pabandė ir nespėjo iki galo perprasti. O dabar susiklostė palankios aplinkybės kelis kartus per savaitę užsimauti bokso pirštines ir siekti tikslo.
Boksuotis teatro vadovą paskatino draugais tapę jo kolegos – pirmas pamokas Jonas gavo iš bičiulės miuziklų dainininkės Ingridos Žiliūtės, po to iš operos baritono Eugenijaus Chrebtovo, kurie jau ne pirmus metus užsiima šia sporto šaka.
J.Sakalauskas keletą metų beveik neatostogavo, neturi normalaus poilsio, todėl kasdienis fizinis krūvis jam labai svarbus.
Per pietų pertraukas jis atitrūksta nuo savo darbų, nes pastebėjo, kad ilgą laiką dirbant be atokvėpio nebegali priimti sprendimų, reaguoti į krizines situacijas.
„Juk vadovo darbas – daug probleminių pokalbių, įvairių krizių sprendimas. Teatras – didelis kolektyvas, čia vyksta ne vien tik spektakliai ir vyrauja pakilios emocijos, bet yra ir neigiamo krūvio“, – tvirtino beveik šešiems šimtams darbuotojų vadovaujantis operos tenoras J.Sakalauskas.
Bokso treniruotės palyginti nesunkiai įsiterpė į jo dienotvarkę. Vyras keliasi šeštą valandą ryto, veža dukrą į mokyklą, sūnų – į vaikų darželį, aštuntą valandą jau būna teatre.
Todėl nuo dvyliktos iki pirmos valandos teatro vadovas vietoj pietų gali boksuotis, o po treniruotės persirengęs kostiumą grįžta į darbo kabinetą.
Dažną vakarą J.Sakalauskas praleidžia darbe, nes vyksta spektakliai, renginiai.
Teatro vadovas pasvarsto, kad vertėtų įsigyti bokso kriaušę ir pasikabinti ją namuose, jei kartais nėra galimybės nueiti į treniruotę.
Bet tai nėra didelė būtinybė, nes namuose vyras nejaučia įtampos, kurią reikėtų išlieti boksuojantis.
„Savo šeiminių problemų sportu nesprendžiu. Man atrodo, šeimos problemos išsisprendė. Viskas ramu“, – tvirtino skyrybas su žmona dainininke Agne Sabulyte praėjusių metų pabaigoje išgyvenęs J.Sakalauskas.
Operos ir baleto teatro vadovas pripažino, kad sportas skirtas jo savijautai gerinti.
„Judesys mane padaro stipresnį, neutralesnį, galiu priimti iššūkius. Jei vadovas nemokės nukreipti savo minčių, ar iš viso bus įmanoma dirbti?
Reikia turėti veiklos, kuri padeda atitrūkti nuo rutinos ir išlaikyti sveikatą“, – įsitikinęs J.Sakalauskas.
Jeigu surastų daugiau laiko, J.Sakalauskas norėtų išmokti šokti flamenką.
Prieš 15 metų Jonas pabandė šokti šį temperamentingą ispanišką šokį ir jam patiko.
Dabar vyras ieško progos, kada galėtų grįžti prie flamenko.
„Mano darbo grafikas per daug įtemptas, kad galėčiau daryti viską, ką noriu. Nebelieka laiko net dainavimui“, – apgailestavo J.Sakalauskas.
