Pastaruosius dvejus metus Jūratė (vardas pakeistas) gyvena blaiviai: penki vaikai auga šeimoje, dar du jau sukūrė savo šeimas, jos vyras turi nuolatinį darbą, o pati laukia pavasario ir vasaros, kai darbdaviai noriai priima sezoniniams darbams. Sakosi, kad viskas ėmė keistis tuomet, kai pati sau pripažino, jog yra alkoholikė ir kad tai liga, kurią reikia gydyti.
Su Jūrate susitinkame Ignalinoje. Lipdami tvarkingo daugiabučio laiptais svarstome, ar moteris tikrai norės prisiminti ir atvirai pasakoti apie ne tokią šviesią savo praeitį: vaikystę su nuolat girtaujančiais tėvais, sunkią paauglystę, ankstyvą savo šeimos sukūrimą ir ėjimą keliu, kurį kadaise pramynė tėvai: alkoholio, muštynių, vaikų nepriežiūros, smurto...
Jūratė sakosi labiau už viską norinti, kad josios dukra, kuri prieš keletą metų sukūrė savo šeimą, džiaugiasi susilaukusi vaikelio, nekartotų mamos ir močiutės klaidų. Reikia atrasti stiprybės nukirsti velnio lašų sumegztą pragaištingo gyvenimo mazgą.
O ir viliasi, kad jos papasakota istorija padės kitiems. Tiems, kurie šiandien balansuoja rinkdamiesi tarp alkoholio ir šeimos.
– Jūrate, kokia buvo jūsų vaikystė, jaunystė? Kokioje šeimoje augote?
– Ir tėvas, ir motina girtavo. Kitokio vaizdo ir nemačiau šeimoje. Augome 5 vaikai, aš iš jų vyriausia. Galvoju, kad ir užauginau visus brolius ir seseris. Tokia ir buvo vaikystė. Nieko gero nemačiau. Kai baigiau 12 klasių, išvažiavau mokytis į Vilnių. Tada kažkiek atsistojau ant kojų, – pasaulio pamačiau: važiavau į Palangą, buvau Lenkijoje.
– Anksti sukūrėte šeimą. Kodėl nepavyko jos kurti be alkoholio?
– Sunku atsakyti. Gal kitokio gyvenimo ir neįsivaizdavau... Su vyru apsigyvenome Eišiškėse, vienas po kito gimė vaikai. Namuose alkoholis buvo dažnas svečias, kaip ir vyro smūgiai man, kai išgerdavo. Nežinau, kiek tai būtų trukę ir kuo pasibaigę, bet vyras žuvo kelyje – nutrenkė mašina važiuojantį dviračiu.
– Likote viena su keturiais vaikais...
– Maži visai buvo vaikai. O aš iš to liūdesio, streso ėmiau gerti kasdien. Kaip pro rūką pamenu – guliu apsvaigusi lovoje, vaikai prašo keltis, sako valgyti norintys, šaukia: „Mama“. O aš guliu bejausmė... Tai truko dvejus metus.
Apsigyvenau pas mamą Eišiškėse. Ji kiek galėjo ir pasirūpindavo anūkais padedama vyriausios anūkės, mano dukters, kuriai tuomet buvo vos 10 metų. Tuo metu mūsų šeima savivaldybės darbuotojams nerūpėjo. Gal ir nežinojo apie mus – gyvenome kaime, kaimynai nebuvo linkę papasakoti svetimiems, kaip gyvename.
Kaip dabar prisimenu – mano mama nueina gyvulių šerti, o aš tuoj pat bėgu paslėpto buteliuko ieškoti, ištuštinti. Dabar suprantu, kad tai jau priklausomybė, kai vos atsibudusi ryte žiūri į laikrodį, kada ateis 8 valanda ir jau galėsi bėgti nusipirkti svaigalų...
Pirmoji mane gelbėti ėmėsi mano močiutė. Pasiėmė pas save į namus dešimčiai dienų ir nenuleido akių nei dieną, nei naktį. Neturėjau jokios progos svaigintis. Padėjo. Suėmiau save į rankas ir apsisprendžiau keistis. Tada ištvėriau trejus metus. Kai būdavo sunkiausia, galvodavau apie vaikus. Tik jie mane ir išlaikė blaivią. Motinystės instinktas pas mane stiprus – jaučiau, kad labiau už mane pačią jų niekas nemylės.
– Ir vyresnioji dukra, matyt, padėjo?
– Ji ir vaikams, ir man buvo tarsi mama. Vėliau, kai dėl netinkamo mano gyvenimo būdo, alkoholizmo buvo nuspręsta laikinai vaikus apgyventi saugioje aplinkoje, norėjo visus brolius sau prisiimti. Bet juk mergaitė dar pati buvo visai vaikas, nepilnametė, nesvarbu, kad įgūdžių turėjo.
– Tuo metu jūsų gyvenime atsirado dabartinis vyras Mindaugas (vardas pakeistas)?
– Mūsų pažinties istorija įdomi. Mus supažindino jo ir mano vyresnieji vaikai. Jaunimas susipažino per radiją, ėmė bendrauti. O po kiek laiko dukra man sako: draugo tėvas taip pat našlys, tu irgi seniai be vyro, – gal susipažinkite. Susitikome Vilniuje, pasivaikščiojome, pasikalbėjome. Taip ir susiėjome, susituokėme. Jau daugiau kaip 10 metų esame kartu.
Dabar sakau, kad viso turiu 7 vaikus: 6 mano, o dar 1 – dabartinio vyro su buvusia žmona. Vienam 16, dvynukams po 15, kitiems 9 ir 8. Dar turiu suaugusią dukrą, kuri jau sukūrusi savo šeimą, padovanojo man anūką. Taip pat yra vyro jau pilnametis sūnus. Su dabartiniu vyru mums gimė 2 jaunesnieji vaikai.
– Ar sukūrus naują šeimą alkoholis nepasitraukė?
– Kaip dabar atsimenu – iš Eišiškių visa šeima persikėlėme į kaimelį šalia Ignalinos. Vietos gyventojai sunerimo pamatę, kokia šeima atvažiavo: rėkianti ant vaikų, besisvaidanti keiksmais, girtaujantys, vaikai be ribų, be taisyklių.
Mažuosius ne kasdien ir bematydavau per alkoholiu užpiltas akis... Kaimynai kreipėsi į seniūniją. Nuo tada prasidėjo specialistų vizitai į šeimą. Patekau į vaiko teisių apsaugos darbuotojų akis. Teko atsisveikinti su vaikais. Išsiblaiviusi supratau, kas įvyko. Vaikai man vis tik buvo labai svarbūs. Ėmiau gydytis.
Labai džiaugiuosi, kad darbuotojai matė ir įvertino mano pastangas – vaikai į namus grįžo po 2 mėnesių. Ir toliau namuose lankėsi socialinė darbuotoja, neišleido mūsų šeimos iš akių. Kartais pykau dėl tos priežiūros, bet turiu pripažinti – be to nebūtų nei vaikai užaugę, o ir aš pati kažin ar būčiau dar gyva. Mano blaivumas truko gerus 4 mėnesius. Ir vėl „atkritau“.
– Istorija pasikartojo?
– Vaikai vėl turėjo palikti namus. Man pasakė, kad, jeigu noriu, kad vaikai sugrįžtų į šeimą, turėsiu pakeisti savo gyvenimo būdą. Visų pirma – išsigydyti priklausomybę nuo alkoholio. Mėnesį lankiau psichologo konsultacijas, anoniminių alkoholikų susitikimus. Tačiau tapo aišku, kad nekeisdama visko iš esmės – neatsilaikysiu, vėl paslysiu.
Išvažiavau į Vilnių lankyti „Minesotos“ programą, skirtą gydyti nuo priklausomybių. Nebuvo lengva ne tik dėl to, kad mano gimtoji kalba lenkų, o mokymai vyko lietuvių kalba, bet ir todėl, kad iš namų išvykau prieš pat Kalėdas. Kroviausi daiktus, o širdį spaudė taip, kad bet kurią minutę galėjau pasiduoti.
Tuo pat metu supratau, kad nebegali būti trečio karto, kai vaikus paims iš šeimos, nes tada jų galiu ir nebeatgauti. Visada mąstydavau apie pasekmes, kas gali nutikti. Kas tokia būsiu be savo vaikų.
– Nepalūžote?
– Pirmomis dienomis sukosi vienintelė mintis – neišlaikysiu, neišbūsiu. Bet čia pat atsimindavau, dėl ko esu čia – dėl vaikų. Tai stiprino. Stengiausi. Tikrai buvo daug moterų, kurios ištverdavo savaitę ir tiesiog pabėgdavo. Net juokas imdavo klausant jų melo: tai teta mirė, tai giminaitį ligoninėje reikia aplankyti. Išeidavo ir jau negrįždavo.
Išbuvau visą gydymosi kursą, tada grįžau į namus.
– Bet tuo viskas nesibaigė?
– Su vaiko teisių apsaugos specialistų, savivaldybės darbuotojų pagalba įvyko daug pokyčių. Persikėlėme gyventi į Ignaliną. Vaikai sugrįžo į šeimą. Čia gavome socialinį būstą, lankiau anoniminių alkoholikų užsiėmimus, nuolat ėjau pas psichologą, kelis kartus per savaitę savo pagalbą siūlė socialinė darbuotoja, ieškojau darbo. Žinau, kad turiu žmonių, į kuriuos galiu kreiptis su pačiais įvairiausiais klausimais. Vaikams čia irgi daug patogiau: ir aplinka tvarkingesnė, ir mokykla šalia, po pamokų gali rinktis, kokį būrelį lankyti.
Jeigu viskas gerai, socialinė darbuotoja su mūsų šeima atsisveikins balandžio pradžioje.
– Teko girdėti, kad net tuo sunkiu momentu, kai vaikai laikinai gyveno atskirai, jų nepamiršote, dažnai lankėte.
– Ateidavau kas savaitgalį pas juos. Tai čeburekų visiems prikepusi, tai saldumynų nupirkusi (juokiasi). Vaikai klausdavo, kada vėl gyvensime kartu, kada išsigydysiu nuo alkoholio. Ne visada lengva vaikams paaiškinti. Iš pradžių sau reikia pripažinti, koks stiprus tas potraukis išgerti, kiek seniai jis manyje yra ir kad per mėnesį ar porą to pamiršti neįmanoma.
– Vaikų noras, kad mama pasveiktų buvo didžiulis, nes jie matė skirtumą, kokia mama būna blaivi, o kokia – išgėrusi? Vaikai ilgėjosi blaivios, mylinčios mamos?
– Aš pati suprantu, kokia aplinka namuose, kai esu blaivi, o kokia, kai man kitkas galvoje. Išgėrus namuose kildavo barniai, triukšmas, vaikus apleisdavau, nerūpėjo nei ar turi ką valgyti, nei ar eina į mokyklą, ar sveiki...
– Ar keitėsi vaikų elgesys? Kokie jie buvo tada, kai gėrėte, ir kokie – dabar.
– Žinoma, kad vaikams geriau, kai po pamokų gali ramiai grįžti į namus, kai žino, kad ras blaivią mamą, skanią vakarienę, galimybes paruošti pamokas. Taip, vaikai auga, šiuo metu namuose 3 paaugliai – iššūkių yra. Galiu pasidžiaugti, kad pavyko išspręsti, kas pavedžios šunį – surašėme grafiką: vienas išveda ryte, kitas – per pietus, trečias – vakare, o ketvirtas – savaitgaliais. Vyresnėliai laukia vasaros, jau turės 16 metų, nori eiti dirbti. Džiaugiuosi, kad yra darbštūs.
– Kokia jūsų kasdienybė šiandien?
– Anksčiau pirmoji mintis atsibudus – ar tuoj atsidarys parduotuvė, kurioje galėčiau nusipirkti butelį. Dabar mano mintys kitos: paruošti pusryčius, išleisti vyrą į darbą, vaikus – mokyklą, apsitvarkyti namuose ar eiti į darbą, kai jo turiu. Auginant pulką vaikų yra rūpesčių, o ir maistą pagaminti didžiulei šeimynai reikia pastangų.
Galima juokauti, kad vos ne kas mėnesį pas mus namuose švenčiamas vieno ar kito šeimos nario gimtadienis.
– Kaip klostosi vyresnėlės dukros gyvenimas? Juk jūsų dukros gyvenimo startas labai panašus...
– Ji sukūrė savo šeimą, augina sūnų. Negaliu sakyti, kad gyvena visai kitaip nei aš. Bet dabar ji mato kitokį pavyzdį, – aš pasikeičiau. Ji anksčiau retkarčiais išgerdavo, bet sakyčiau – tai buvo jaunystės klaidos. Liovėsi. Jai ir sveikata išgėrinėti neleidžia, – turi rimtų rūpesčių su sveikata. Dukra dirba, namuose tvarkinga, visuomet kvepia maistas, – užaugo šeimyniška.
– Jums labai svarbu išlikti blaiviai ne tik dėl savęs, bet ir dėl jau savo šeimą turinčios dukros. Juk mes linkę kopijuoti savo tėvų gyvenimą...
– Nelinkiu nei vienam savo vaikui tokio kelio, kokį nuėjau pati... O vaikai, žinau, ima pavyzdį iš savo tėvų. Ir dėl anūko turiu stengtis. Kaip man smagu, kai jis atvažiavęs į svečius nenori išeiti, prašosi ilgiau paviešėti. Jam pas mus namuose smagu – mano pačios jaunesnieji vaikai nedaug vyresni už anūką (kvatoja).
– Ką jūs anksčiau galvojote apie žmones, kurie teikė pagalbą: socialinius darbuotojus, vaiko teisių apsaugos specialistus, ir ką galvojate dabar?
– Gėda net sakyti... Ką gali galvoti apie žmogų, kuris neleidžia tau daryti to, ko nori labiau už viską pasaulyje, – vartoti alkoholio? Ir nusikeikdavau, ir durimis trenkdavau, kai pašalpos neleisdavo išbarstyti svaigalams, kai primindavo, kad turiu vaikų. Bet tomis minutėmis, kai sąmonė prašviesėdavo, kitokios ir mintys apimdavo: ir dėkingumas, ir pasiryžimas negerti...
– Kokia jūsų nuomonė – ar įvairių institucijų, tarnybų darbuotojai turi teisę patarinėti šeimai, priimti sprendimus vietoj tėvų dėl jų vaikų?
– Manau, kad ir turi, ir gali. Išgyvenau momentus, kai nebuvau savimi, kai nerūpėjo vaikai. Kai žinodavau, kad į namus aplankyti ateis socialinė darbuotoja, tikrai stengdavausi ir pasitvarkyti, ir tą dieną išlikti blaivi. Tai motyvavo. O vieną dieną nesisvaiginus, kitą dieną jau lyg ir mažiau norėdavosi... Dabar išvis su mielu noru pasitinku socialinę darbuotoją: vaišinu arbata, pasikalbame, pasitariame, kaip spręsti iškilusius buities rūpesčius ar vaikų problemas. Smagu, nes neturiu ko gėdytis, slėpti.
– Jūrate, tiki, kad pavyks nesugrįžti ten, kur buvai?
– Gyvenu šia diena. Nežinau, kas gali būti rytoj. Šiandien negeriu, stengiuosi, kad ir rytoj nepaslysčiau. Norisi, kad viskas būtų gerai. Norisi vaikus užauginti.
Jau daugiau kaip dveji metai, kai Jūratė nebevartoja alkoholio, dveji – kai vaikai sugrįžo į šeimą. Moteris sako anksčiau bijojusi džiaugtis, nes paslysti ir vėl nugarmėti į alkoholio liūną išlieka rizika kiekvieną dieną: „Nežinau, kas bus ateityje, – niekas negali būti garantuotas, tačiau stengiuosi, kad mano gyvenime kuo ilgiau nebūtų alkoholio“.
